Tai, žinoma, sukčiavimas. Tačiau nuo neleistinos veiklos apsaugų beveik nėra – moksleiviai kalbą gali pasiruošti iš anksto, retas kuris mokytojas tikrina, kaip vyksta pasiruošimo atsiskaitymui procesas.
Tiesa, net ir sumokėję bei pasiryžę skaityti ne savo parengtą kalbą abiturientai neturėtų likti ramūs. Specialistai įspėja, kad tokiu atveju dažniausiai nusiperkama katė maiše. Tam pritaria ir Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vadovė Rita Miliūnaitė. Ji įvertino vieną iš praėjusiais metais parduotų temų – išvados nustebino.
Už kalbą siūlė 17 eurų
Komunikacijos srities mokslus studijuojanti Ieva DELFI pasakojo pati sulaukusi siūlymo parašyti kalbą dvyliktokui. Už šią paslaugą jai žadėjo 60 litų (maždaug 17 eurų).
„Abituriento mama paklausė mano mamos, ar sutikčiau to imtis, su pačiu vaikinu net nebendravau. Laiko iki atsiskaitymo dar buvo likę daug – pora mėnesių, tačiau atsisakiau. Manau, parašyti tokią kalbą – vakaro ar dviejų reikalas, didelių reikalavimų jai nėra, bet tikrai nenoriu prisiimti atsakomybės, jei tam vaikinui kas nepasiseks.
Manau, kad jei abiturientas negali pasirašyti 5 pastraipų rašinio, jis beviltiškas ir mokymosi procese, todėl mokytoja greitai suuos, kad kalba – ne jo. Nenoriu nei jam, nei sau padaryti kažkokių problemų. Manau, tai būtų nešvariai uždirbti pinigai“, – sakė mergina.
Atsiskaitymo vertė – 2 eurai
Vis dėlto ne visi elgiasi sąžiningai. Dvyliktokams skirtos kalbos internete šiuo metu pardavinėjamos po maždaug 10 eurų, jei jos būna rašytos konkrečiam žmogui. Tačiau jei abiturientas neišrankus, kalbą jis gali nusipirkti ir už 2 eurus – už tokią kainą savo rašinius siūlantys žmonės dažniausia tą patį rašinį parduoda visiems.
„Parduodu 1,6 16 potemes už porą eurų. Keli variantai“, „Ką tik pabaigiau rašyti! Manau, tikrai kokybiška kalba. Galiu parduoti už simbolinę kainą. Jei reikės atsiųsiu ištrauką, kad įsitikintumėte, ar to reikia“, „Rašau potemes, šiuo metu turiu 1, 3, 7, 11, 12, 16, 17, 19, 20, 26, 28, 29, 30, galiu parašyti Jūsų norimą. Kalbos kokybiškos, įsitikinimui atsiunčiu ištrauką. Nesiunčiu vienodų kalbų į tas pačias mokyklas. Visos kalbos su planais. Kaina 6 eurai, „Parduodu 1.3.6.16,17,27,29 potemes. Yra keli variantai, atiduodu visus variantus už 2 eurus. Siunčiu ištraukas, jei tik reikia“, – tokių žinučių gausu viešojoje erdvėje.
Savo paslaugas reklamuoja ir patys abiturientai, ir lietuvių filologijos ar kitų krypčių studentai, yra susikūrusių ir šia veikla besiverčiančių įmonių. Viena jų socialiniame tinkle „Facebook“ net rengia konkursus, siūlo pasirinkta tema visiškai nemokamai paruošti kalbą, išplėstinį planą ir pristatymui neretam reikalingas skaidres. Dalyvaujančių tokiuose konkursuose asmenų profiliai yra matomi viešai, tačiau niekas jų nebaudžia.
Kasmet – pluoštas dvyliktokų laiškų
Savo ruožtu R. Miliūnaitė pasakojo kasmet, kai tik paskelbiamos dešimtokų (pagrindinio ugdymo) pasiekimų patikrinimo – kalbėjimo potemės ir dvyliktokų lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos temos, gaunanti mokinių laiškų su prašymais padėti, paaiškinti, pasitikrinti, ar jie gerai suprato vieną ar kitą temą.
„Ypač jei internete randa tomis temomis rašytų mano straipsnių. Pavyzdžiui, praėjusiais metais viena iš dvyliktokų lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos temų buvo tokia: „Naujažodžiai – dažnai nesantaikos akmenys: kalbininkai siūlo žodį, visuomenė piktinasi (kalbininkė J. Zabarskaitė). Pateikite tokių nesantaikos pavyzdžių. Kuo ir kodėl jie neįtiko visuomenei? Savo požiūrį pagrįskite pavyzdžiais“.
Kaip tik tai viena iš mano mokslinių tyrimų temų (besidomintys naujažodžiais yra girdėję apie mano tvarkomą Naujažodžių duomenyną), todėl nenustebau gavusi pluoštą dvyliktokų laiškų. Bet vienas buvo netikėtas ir neįprastas, atėjęs jau pasibaigus visiems egzaminams. Prie laiško buvo prisegtas trijų kompiuterinių lapų tekstas, o laiške striukai paaiškinta, kad jį esą pirkęs dvyliktokas – gal man būsią įdomu paskaityti, kaip pateikiama naujažodžių tema“, – prisiminė ji.
Perskaičius tą tekstą, pripažino R. Miliūnaitė, jai kilo daug klausimų ir gailestis: „apmaudu, matant, kokį niekalą jie perka“
Perka niekalus: kokios katės tuose maišuose?
„Pirkdamas kažkieno sukurptą tekstą, mokinys pasirašo nešvarų sandėrį su savo sąžine. Nepavydėtinas turėtų būti jausmas atsakinėjant gromuluoti kažkieno svetimas mintis ir jas pateikti kaip savo paties požiūrį, kaip kad prašoma kalbėjimo įskaitos užduotyse. Bet jeigu greta teisės ir moralės dalykų pažvelgtume į tų siūlomų pirkti tekstų turinį, manau, ne vienam pasidarytų gaila mokinių“, – patikino ji ir sutiko papasakoti, apie ką buvo siūloma mokiniams kalbėti pirktiniame tekste.
„Pati tema įdomi, skatinanti pasidomėti ir pačiais naujažodžiais, ir visuomenės požiūriu į juos, ir pamėginti paaiškinti, kodėl žmonėms nepatinka kai kurie (ne visi!) nauji žodžiai (beje, toli gražu ne visada sugalvojami ir siūlomi kalbininkų), bet perskaičius tą tekstą, kilo visokių klausimų“, – patikino ji.
Specialistės vertinimas:
1. Pačiam teksto autoriui: kelias klases tamsta esi baigęs, jei sugebėjai įvelti ne vieną rašybos, skyrybos klaidą, nekalbant apie korektūrą, o sakinio pradžia vietom nesusikalba su jo pabaiga?
Pavyzdžiui:
sukuria ir patobuliną bent vieną naująją išradimą;
antikūnis (turi būti antikūnas);
nebe atrodo;
atsiranda ir naujų žodžių, kurie, tokiuose archajiškose kalbose kaip lietuvių, sunkiai [...];
lietuvių tautos tarpe;
todėl aš savo darbe norėčiau pristatyti kas yra naujadaras ir kelis nesantaikos pavyzdžius;
Naujadarai arba neologizmų gali būti dviejų rūšių;
nesirūpina ne tik praktišku naujadarų pritaikymų kalboje. Ir t. t.
2. Ar šių dienų mokiniai tiek gerai moka rusų kalbą, kad įsimintų pateiktus (beje, dar klausimas, iš kokio senumo šaltinių ir kokios vertės) pavyzdžius?
Štai ištrauka iš teksto:
Verstiniai naujadarai – tai naujai iš kitų kalbų išversti žodžiai, nauji vertiniai, pvz.: bangorašis „bangų užrašymo prietaisas“ (< rus. волно граф ar vok. Wellenschreiber), nepriekrova „neprikrovimas“ (< rus. недогруз), smėliasvaidis „smėlio srovės leidėjas“ (< rus. пескомет) ir kt.
3. Ko vertas tokio teksto turinys, jei viena pastraipa iš vieno šaltinio, kita iš kito, o tarp jų – jokio ryšio? Ir tos pačios ištraukos – vietom grynas plagiatas.
Beskaitydama vieną pastraipą, iškart atpažinau savo pačios stilių:
Tad atsakymų į klausimą, kodėl ne viskas prigyja, esama įvairių. Kiekvienas žodis turi savo istoriją, savo likimą, ir iš anksto galima tik spėti, kaip tas likimas susiklostys – ar naujas žodis įaugs į vartoseną, ar nueis į užmarštį. Kita vertus... net ir nurašytas žodis gali atgimti, rasti sau vietą.
Tai žodis į žodį nukopijuota iš 2012 m. žurnalo „Gimtoji kalba“ nr. 9 paskelbto mano straipsnio „Kalbos vartotojai ir naujadarų kūryba“ (jis yra ir internete).
4. Ar mokiniai gali įvertinti, kiek tokių rašliavų autoriai nusiskiedžia ir prišaudo tuščiais šoviniais?
Tekste yra ir kategoriškų teiginių, ir logikos nusprūdimų:
Visų pirma, naujažodžiai kelia visuomenės pasipiktinimą, nes tokie žodžiai yra negirdėti bei neįprasti.
Be to, naujadarai, sugalvoti kalbininkų, yra nepriimtini šių dienų žmogui, nes nauji žodžiai yra pasiūlomi vartoti per vėlai, kai visuomenėje jau yra nusistovėjęs vieno ar kito termino lietuviškas atitikmuo.
[...] naujadarai kartais neįtinka visuomenei ne todėl, kad jie yra sunkiai suprantami ar reikalingi, o todėl [...].
Nusišnekėta ir dėl dūzgių, ir dėl glotnučio, ir dėl patiktuko – mokiniams peršama subjektyvi ir, sakyčiau, neapykanta kalbininkams tvoskianti nuomonė, – esą dėl kalbininkų kaltės šie kvaili jų sugalvoti žodžiai plintantys. Tačiau iš tikrųjų šie trys žodžiai nėra nei kalbininkų sugalvoti, nei jų pirmiausia imti siūlyti vartoti (faktus žr. minėtame Naujažodžių duomenyne). Dūzgės prigijo, bet kalbininkai čia mažiausiai kišosi, – priešingai, iš pradžių dar abejota šio žodžio perspektyvumu, bet žmonės jį pasirinko.
Beje, kaip tik šiomis dienomis gavau vienos ekonomikos studentės (siūlančios naują žodį), laišką. Nuomonė – priešinga. Cituoju:
Kadangi kompetentingi Lietuvos kalbininkai jau sukūrė puikiai prigijusius naujadarus tokius kaip „dūzgės“ ar „asmenukė“, manau, kad atsirastų idėjų ir šiam žodžiui.
Kalbant apie naujažodžius kaip apie nesantaikos akmenis, būtinas objektyvumas ir neiškraipytų faktų analizė, antraip tie akmenys nugramzdina į emocijas ir kraštutinumus. Ar verta tuo rizikuoti per įskaitą ar egzaminą?
5. Apie ką mes čia kalbam?
[...] o kas galėtų paneigti, kad toks atmestinas kalbininkų požiūris į kalbos norminimą, naujažodžių sudarymą, negadina bendro visuomenės požiūrio į pavienius kalbininkus ir Valstybinę lietuvių kalbos inspekciją (VLKK).
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) su Valstybine kalbos inspekcija (VKI) – neįveikiamas uždavinys to teksto kūrėjui suskaičiuoti iki dviejų.
Toliau dar gražiau: Rita Miliūtė, Lietuvos kalbos instituto atstovė. Nei toks institutas Lietuvoje egzistuoja, nei Miliūtė ten dirba...
„Liūdniausias klausimas taip pat liks neatsakytas: ar toks mokinys, pripūstas neapykantos kalbininkams ir atgrasytas nuo kalbos naujovių, ryšis gyvenime sukurti bent vieną naują žodį?
Šiemet paskelbtos naujos įskaitų ir kalbėjimo patikrinimų temos. Rašliavų pardavinėjimo versliukas tikriausiai vėl sukasi. Gal tėvai ir mokytojai labiau susirūpintų, ką apie tokius pirkimus mano mokiniai?“, – retoriškai klausė ji.
Atsiskaitymo nauda abejoja
DELFI jau rašė, kad mokytojai šio atsiskaitymo nauda abejoja.
„Aišku, kad kalbėjimo užduotis – nereikalingas dalykas. Vaikus mokau jau ilgus metus ir matau, kad tai neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų. Ypač dabar, kai potemės yra paskelbiamos iš anksto.
Suprantama, mokiniai turi rinkti medžiagą, ieškoti informacijos, tačiau natūralaus kalbėjimo atsiskaitymo metu beveik nėra ir negali būti. Tai yra gražus deklamavimas, kuris tikrai nemoko kalbėti ar viešai reikšti savo nuomonę“, – įsitikinusi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos mokytoja ekspertė Regina Dilienė.
Jai pritarė ir Jai pritarė ir Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojas metodininkas Mindaugas Grigaitis. Anot jo, nors įskaitos idėja atrodo gražiai – mokiniai atlieka savarankišką tyrimą, organizavimo tvarka neretai kelia rūpesčių.
„Turėtų būti pakeista bendra atsiskaitymo tvarka. Mokytojas turėtų būti tarsi mokinio vadovas, tačiau kaip jis turėtų vadovauti kelioms dešimtims mokinių? Joks dėstytojas tokiam kiekiui tiriamųjų darbų nevadovauja. Mokant tiek mokinių neįmanoma patikrinti, kaip vyksta jų pasiruošimo procesas. Žinoma, tuomet prasideda tokie dalykai kaip nusirašymas ar prekyba“, – problemas įvardijo mokytojas.
DELFI primena, kad lietuvių kalbos ir literatūros įskaita vyks kovo 30-balandžio 1 dienomis, užsienio kalbos – balandžio 2, 3 dienomis
