Nepriklausomybės vaikas M. Zakarka: visas galimybes turime

Kovo 11-ąją Lietuva minės 25-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines. Ta proga Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga pristato projektą „Nepriklausomybės karta“, pasakojantį apie jaunos ir nepriklausomos kartos atstovus, garsinančius Lietuvą įvairiose srityse. Vienas jų – 23-ejų istorikas, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Mantas Zakarka, nuo 13-os metų įsijungęs į aktyvią visuomeninę veiklą.

DOSJĖ:

Gimė: 1992 metais Rokiškyje.
Zodiako ženklas: Žuvis.
Išsilavinimas: Istoriko – istorijos mokytojo bakalauras. Šiuo metu tęsiu edukologijos magistro studijas.
Užimtumas: Pusantrų metų vadovauju Lietuvos jaunimo organizacijų tarybai (LiJOT).
Augintinis: Tokio neturiu, bet grįžus pas tėvus labai smagu jais pasidžiaugti.
Šeimos padėtis: Nevedęs.
Perspektyvos: Nieko apie ateitį negalvoju, esu susikoncentravęs į savo dabartinius darbus. Aišku tik tai, kad būsiu čia, Lietuvoje ir stengsiuosi daryti tai, kad tiems žmonėms, kurie gyvena šalyje ir pačiai šaliai būtų tik geriau.

- Esate nepriklausomybės vaikas. Koks jūsų santykis su Lietuva? Ar tai – gimtieji namai, mama, šaknys ir ateitis, ar labiau laikina stotelė, kryžkelė?

- Aš niekada nelaikiau Lietuvos laikina stotele ar kryžkele. Manau, tai atspindi mano pasirinkta specialybė – istorijos mokytojas. Jau šis pasirinkimas rodo, jog turiu norą pažinti savo kraštą, kuriame gimiau, augau. Ateitį, karjerą, mokslą, darbo galimybes ir pasirinkimus Lietuvoje išties turime, todėl nebuvo kilusi mintis emigruoti. Net ir gavęs gerą pasiūlymą išvykti, rimtai apsvarstyčiau – iškart visa galva tikrai nepasinerčiau.

- Kuo svajojote tapti, būdamas vaiku? Ar svajonės pildosi?

- Kai vaikas sako, kad nori būti gelbėtoju, policininku, kosmonautu, vairuotoju, aš suprantu, kad niekada neturėjau tokios konkrečios svajonės. Gal todėl, kad nuo 13-os metų įsijungiau į visuomeninę veiklą ir labai norėjau pats išmokti tiek, kad galėčiau dalintis su kitais. O dabar turiu tokią galimybę ir stengiuosi kartu su kitais daryti taip, kad Lietuvoje jauniems žmonėms gyventi būtų bent šiek tiek geriau, patogiau. Tad galiu teigti, kad svajonės pildosi.

- Kaip matote savo išsilavinimo ir karjeros galimybes Lietuvoje?

- Dabar pats siekiu magistro, manau, kad visas galimybes turime, tik reikia patiems norėti. Kartais net pikta matyti skundus, neva čia viskas yra labai blogai. Ne, nėra viskas jau taip blogai. Sakyčiau, net blogai nėra.

- Ar svarstėte ilgalaikės emigracijos klausimą? O galbūt išvažiavimą gyventi, dirbti užsienyje vertinate kaip šiandieninio pasaulio normą?

- Nesvarsčiau tokios galimybės, bet nesmerkiu žmonių, kurie pasirinko šį variantą, nes kiekvienas turi labai skirtingas priežastis, kodėl taip atsitiko. Svarbu, kad mes, gyvenantys Lietuvoje, galvotume ir kalbėtume apie tai, ką turime padaryti, kad dauguma tų žmonių norėtų sugrįžti.

- Esate kosmopolitas? Mėgstate keliones, kalbate užsienio kalbomis, lengvai pritaptumėte bet kuriame kontinente?

- Aš nevadinčiau savęs visišku kosmopolitu. Man norisi susikurti tam tikrą savo erdvę, ratą. Manau, jeigu kas du mėnesius tektų keisti gyvenamąją vietą, veikiausiai nesijausčiau labai patogiai ir gerai. Kita vertus, man patinka keliauti. Nors trumpam kur nors išvažiuodamas (o šiuo metu mano kelionės dažniausiai yra susijusios su LiJOT veikla) aš kiekvieną kartą pagalvoju, ko iš to krašto galėtume pasimokyti ir pritaikyti mūsų šalyje.

- Kokios jūsų asmeninės savybės leido pasiekti tai, ką turite šiandien? Tai – įgimta, ar išlavinta? Ar galite paminėti „lietuviškas“ savybes, kurių turite?

- Nekuklus klausimas (juokiasi). Gal pozityvumas? Man labai nepatinka skųstis, nors kartais paburbėti mėgstu, bet tas burbėjimas nėra pyktybinis. Kažin ar būna įgimtų savybių, visi gimstame geri, o paskui viskas priklauso nuo auklėjimo, aplinkos veiksnių ir kitų dalykų. Svarbu susikurti tai, kas pačiam būtų patogu ir gera, ir nesiskųsti, o ką nors keisti. Ačiū Tėvams už tokį auklėjimą ir išugdytą supratimą, kad niekas kitas už tave nieko nepadarys. 

Pats esu aukštaitis, prie lietuviškų savybių priskirčiau svetingumą, vaišingumą, nors vėl kyla mintis, ar tai labiau lietuviška, ar labiau atėję iš šeimos? Kitas dalykas – man sunku kalbėti apie save, nuvykus svetur. Atrodo, jog žmogus prisistatydamas lyg ir nebijo pasigirti, o dauguma mūsiškių nemėgsta, nedrįsta. Sakyčiau, taip pat lyg ir lietuviška savybė.

- Koks lietuviškas simbolis jums yra brangiausias?

- Kadangi esu nepriklausomybės vaikas, man svarbu vėliava. Nors kartais atrodo, kad iš vėliavos padarome pernelyg didelį simbolį, o ji turėtų būti patogiai prisitaikoma ir pasiekiama kiekvienam, kad galėtų jaustis šalies dalimi, pavyzdžiui kaip Jungtinėje Karalystėje. Man vėliava yra tai, ko niekada nesigėdyčiau iškelti, laikyti, kam nors padovanoti. Aš visada stengiuosi sudalyvauti šventėse, susijusiose su šiuo simboliu. Dar vienas lietuviškas simbolis – Vytis, paskutinius keletą metų man jis asocijuojasi su kovingumu ir užsispyrimu. Labai gražu, kad mes gebame tuos du simbolius – senosios ir atkurtosios Lietuvos sujungti ir naudoti juos abu.

- Ar švenčiate valstybines šventes?

- Pastaraisiais metais, kai vadovauju Lietuvos jaunimo organizacijų tarybai, visas valstybines šventes pradedame dalyvavimu valstybiniuose renginiuose (įvairūs minėjimai, vėliavų pakėlimai). Labai smagu, kad vis daugiau švenčių tampa linksmesnės, turi pramoginę – vakarinę dalį. Po truputį kinta stereotipas, kad valstybinės šventės – liūdnos ir nuobodžios. Vis daugiau jaunų žmonių prisijungia, gali pasidžiaugti, pasididžiuoti savo valstybe.

- Kas jus įkvepia kasdieniams darbams?

- Galimybė keisti, sukurti ką nors, kas pakeistų kur kas daugiau, nei tik tavo vieno gyvenimą. Pavyzdžiui, dirbant su jaunais žmonėmis atrodo, kad mes savo veikloje esame tarsi biurokratai, priimame oficialius pasiūlymus, einame į ministerijas, šnekamės su kitomis valstybinėmis institucijomis. Tačiau po kurio laiko pamatai, kad tavo pastangos sukūrė galimybę keisti tam tikrus dalykus ir ne kas nors kitas, o tu pats taip nusprendei. Būdamas jaunu žmogumi, gyvendamas laisvoje šalyje turi visišką teisę eiti, keisti, siūlyti, ką nors daryti.

- Ar jaučiatės garsinantis (-i) Lietuvą savo darbais? Didžiuojatės savo gimtąja šalimi?

- Nežinau, ar aš galėčiau sakyti, kad asmeniškai tai darau, bet manau, kad einant šias pareigas ir dirbant su daugybe jaunų, skirtingų žmonių, mums pavyksta garsinti Lietuvą, parodyti, kad ji yra išsilavinusi, kūrybinga šalis. Užplūsta labai didelis pasididžiavimo jausmas, kai vieši kur nors užsienyje, kur dalyvauja labai daug žmonių iš viso pasaulio, bet Lietuvos vardas nuskamba tarp tų šalių, kurios padarė ką nors pirmą kartą arba padarė geriausiai.

- Ačiū už pokalbį.

Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS) yra nepriklausoma, nepolitinė, savanoriškumo pagrindu veikianti jaunimo organizacija, kurios pagrindinis tikslas – atstovavimas pasaulio lietuvių jaunimo interesams. 1972 m. Kento universitete, JAV oficialiai susikūrusi organizacija šiandien vienija 43 aktyvias jaunimo sąjungas ir bendruomenes visame pasaulyje bei yra įsteigusi atstovybę Lietuvoje. Minint Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų, inicijuotas projektas „Nepriklausomybės karta“, kuriuo bus pristatyti 25 herojai, gimę po 1990 m. kovo 11 d. PLJS projektą vykdo drauge su Užsienio reikalų ministerija ir naujienų portalu Delfi.lt.