O Sveikatos mokslų universitete, nors minimalaus stojamojo balo ir nebuvo, bet dėl didžiulio gyvybės mokslų populiarumo net į mokamas studijų vietas nepateko jaunuoliai su žemesniu balu nei 6 balai iš dešimties galimų.
Visos kitos aukštosios mokyklos priėmė visus atėjusius, netgi nemokintinus jaunuolius, surinkusius tik 0,3 – 0,5 stojamojo balo iš dešimties. Šiuos skaičius išvertus į visiems suprantamą kalbą reikštų, kad buvo priimti net ir tie, kurie nesugebėjo išlaikyti nė vieno valstybinio brandos egzamino, tarp jų ir lietuvių kalbos, kuri dažnam abiturientui yra gimtoji. Šiandien šis jaunuolynas universitetuose daugiausia studijuoja teisę, viešąjį administravimą, komunikacijos mokslus, ekonomiką, vadybą, rinkodarą, verslą, socialinį darbą. Ir jau po ketverių metų šie žmonės darbuosis, o kai kurie net vadovaus mūsų valstybės tarnyboje, versle, kituose sektoriuose.
Todėl toks universitetų, taip pat ir kolegijų administracijų neatsakingumas, o gal reiktų sakyti spjovimas į valstybės interesus, ne juokais įsiutino šalies švietimo strategus. Naujai parengtose Mokslo ir studijų įstatymo pataisose kirsta kategoriškai: arba liaujatės diskreditavę aukštojo mokslo ir aukštosios mokyklos vardą, arba gyvenkite iš nemokintinų, bet pinigingų jaunuolių tėvų kišenių, kuriems tereikia bet kokio popiergalio, vadinamo diplomu.
Taigi, aukštosios mokyklos suskubo veikti: ir jau praėjusią savaitę keturiolika universitetų bei dvylika kolegijų paskelbė apie įvesimą minimalų stojamąjį balą. Deja, toji kartelė, palyginti su praėjusiais metais, mažai pakilo. Mat dažnas universitetas pretendentams į valstybės nefinansuojamas vietas išstenėjo tik iki 1 ar 1,5 balo iš galimų dešimties balų kartelę. Ir tų universitetų, kurie kartelę iškėlę iki 2 balų, kaip antai: privataus ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto, Kauno technologijos universiteto bei Lietuvos sporto ir Lietuvos edukologijos; taip pat iki 2,5 balo minimalią kartelę pakėlusios Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto administracijos atrodo neregėtai principingos.
O štai jaunuolių su mažesniu nei 3 balai iš dešimties nepriimsiančių Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos administracijos šiuo atveju nusipelno tiesiog griežčiausių akademinių sargų vardo. Jei žvilgtelėsime į koleginį sektorių, pamatysime, kad čia absoliuti dauguma aukštųjų mokyklų suformavo praktiškai neįžiūrimą minimalią kartelę pretendentams į valstybės nefinansuojamas vietas: tai yra, net devynios kolegijos priims visus jaunuolius, kurių minimalus stojamasis balas pežengs 0,8 balo iš dešimties, o dar viena – visus, kurie įveiks 0,85 balo.Ir tik dvi kolegijos: Vilniaus bei Šiaulių valstybinė atitinkamai taikys 1,1 balo bei 1 balo karteles.
Dabar išverskime šitą kartelių kalbą į visiems suprantamą kalbą. Ką reiškia 0,8 balai, 1 balas ar net 1,5 balo? Ogi iš esmės tą patį, ką ir jokio minimalaus stojamojo balo nebuvimas praėjusiais metais. Mat šie balai rodo, kad universitetai ir kolegijos vėl pasiryžę priimti visus, net ir pačius prasčiausius moksleivius. Tokius, kurie dar prieš dešimtmetį ar penkiolika metų negalėjo nė svajoti, kad jų laukia kas nors daugiau nei gamyklos staklės.
Tiesa, tiems, kurie pretenduos į valstybės finansuojamą studijų vietą, dažnoje aukštojoje mokykloje bus taikomas 1,6 balo slenkstis. Ką jis reiškia? Pasirodo, taip pat nieko. Štai, kaip praėjusią savaitę paaiškino LAMA BPO prezidentas profesorius Pranas Žiliukas, 1,6 balo reiškia, kad bus priimti visi moksleiviai, kurie pačiais minimaliausiais balais išlaikė privalomą valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros bei užsienio kalbos egzaminus, o dar dviejų mokyklinių dalykų, reikalingų pretenduojant į aukštąją mokyklą, metiniuose trimestruose turėjo vėlgi minimalius įvertinimus. Šiandien tai yra ketvertai.
Bet, jei grįžtume į penkiabalę sistemą, tai šiandieninis ketvertas reikštų ne ką kitą, o stiprų dvejetą. Taigi, iš tikro dvejetukininkams kelias neužkirstas ne tik į mokamas vietas, o ir tebėra galimybė pretenduoti ir į neitin populiarių studijų programų valstybės finansuojamas studijų vietas. Mat tik devyni iš 20-ies universitetų laikysis Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje priimto sutarimo bent jau į valstybės finansuojamas studijų vietas nepriimti jaunuolių su balu, žemesniu nei 2 iš dešimties.
Tad daugelis universitetų ar kolegijų šiandien labiau panašios ne į aukštąsias mokyklas, o į gimnazijas ar vidurines. Pasakysiu net dar aštriau, kai kurios aukštosios mokyklos šiandien man primena pagalbines mokyklas. Juk jos priima bet ką, netgi tuos, kurie paskutinėse mokyklos klasėse nesimokė studijoms reikiamų disciplinų arba jas mokėsi nepakankamu lygiu. Todėl nebestebina ir faktas, kad dažnas universitetas pirmakursiams rengia išlyginamąsias paskaitas – dėsto vidurinės mokyklos vienuoliktos ir dvyliktos klasių kursus.
Šį nuopolį nulėmė tai, kad Lietuvoje dabar veikia 43 aukštosios mokyklos, o abiturientų skaičius kasmet mažėja po du tūkstančius ir dar mažės iki 2020 metų. Žinoma, kiekvienam norisi išgyventi ir tuomet priemonės nebesirenkamos, tuomet svarbiausiu kriterijumi tampa pinigai. Bet jaunuoliams tai liūdna žinia. Nes vis mažiau universitetų Lietuvoje verti universiteto vardo, ir vis mažiau kolegijų vertos kolegijų vardo. Gal tik ketvirtadalis jų. Svarbu juos žinoti. Taip pat svarbu nepatekti į tas aukštąsias mokyklas, kurioms rūpi tik pasipinigauti. Vadinkime viską tikraisiais vardais, kad ir kaip nemalonu būtų tai kažkam girdėti.
Laida „Žiniasklaidos komentaras“ transliuojama 06.45 val.