Tarptautinės švietimo vertinimo asociacijos (IEA) generalinės asamblėjos narė daktarė Rita Dukynaitė DELFI yra pasakojusi, ką parodė tarptautiniai matematikos ir gamtos mokslų (TIMSS) bei skaitymo gebėjimų tyrimai (PIRLS). Remiantis jais, Lietuvos mokyklas galėtume suskirstyti į 4 grupes pagal vietovės, kurioje ji yra, dydį: sostinę Vilnių, didžiuosius miestus (Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį), kitus miestus, kuriuose daugiau nei 3 tūkst. gyventojų, ir mažus miestelius, kaimus, mažesnius nei 3 tūkst. gyventojų.
 
Pasirodo, šalyje aiškiai matyti didžiuliai mokinių rezultatų skirtumai jau nuo 4 klasės. Kuo mažesniame miestelyje vaikai gyvena, tuo blogiau mokosi.

Tačiau ką turėtų reikšti tokie rezultatai? Ar tikrai jei vaikas gimė kaime, tai yra pasmerktas augti tarp nemokšų ir nieko gyvenime nepasieks? Ar gimusiems kaime vaikams užkirstas kelias gauti 100-ukus iš valstybinių egzaminų, nes juos mokantys mokytojai – seni, o gero korepetitoriaus neretai ir 20 kilometrų atstumu nepavyksta rasti? To DELFI nusprendė paklausti provincijose dirbančių mokytojų.

Vaikus sąmoningai leido į provincijos mokyklą

Kupiškio r. Subačiaus gimnazijoje teatro mokytoja dirbanti režisierė ir komikė Violeta Mičiulienė patikino, kad taip tikrai nėra. Pati sąmoningai du sūnus į provincijos mokyklą leidusi moteris pasakojo dėl tokio savo sprendimo niekada nesigailėjusi.

„Įgijusi aukštąjį išsilavinimą gavau pasiūlymą gyventi Vilniuje, tačiau jo atsisakiau, nes siekiau, kad mano vaikai baigtų mokyklą provincijoje. Manau, kad kuo mokykloje mažiau mokinių, tuo daugiau dėmesio kiekvienas iš jų gauna. Aišku, gyvendamas mieste tu gali vaikščioti pas geriausius korepetitorius, puikiai išlaikyti egzaminus ir tik įstojęs į universitetą pradėti rašyti doktoranto lygio darbus, tačiau iš didelių mokyklų išėję vaikai nemoka bendrauti. O juk visas gyvenimas susideda iš bendravimo.

Violeta Mičiulienė

Provincijoje mokytojai pažįsta vaikus, jų tėvus – jie kalbasi, aiškinasi, išsprendžia problemas dar prieš joms kylant. Mažoje mokykloje mokytojai mato vaiką, didelėje – jo mokymosi rezultatus. Kai žiūrima į kokybę, mokyklos rodiklius, klasės vidurkį, vis mažiau kalbama apie pačius vaikus. Tuomet ir tarp mokinių prasideda patyčios, vaikai skriaudžia vieni kitus, o baisiausia, kas gali nutikti – jie yra vieniši. Vaikai neturi, su kuo pakalbėti, jie vaikšto liūdni, paniurę, praradę gyvenimo džiaugsmą“, – pastebėjo ji.

Jei vaikas motyvuotas, savo tikslo pasieks

V. Mičiulienė pripažino padariusi visas, kokias tik galėjo, vaikų auklėjimo klaidas, tačiau nepaisant to, ji nepaprastai didžiuojasi savo sūnumis.

„Nors jų mokymosi rezultatai ir nebuvo tokie, kokių galbūt tikėtųsi kiti tėvai, bet nekreipiau į tai dėmesio. Aš mokiau juos gyvenimo ir ši mano metodika pasiteisino. Mano sūnūs yra laisvi, komunikabilūs, svarbiausia, neabejingi. Jie turi puikiai sudėliotą vertybių skalę. Žino, kad negalima skriausti mažesnio, praeiti pro engiamą, kad būtina kovoti dėl teisybės. Galbūt kartais aš ir supykstu, kad jie pernelyg viską sureikšmina, negali numoti ranka į tai, ką mato, tačiau kai pradedu priekaištauti, jie skuba man sakyti: „Taip, taip, o kas mus to išmokė?“. Pats baisiausias žmogus man – abejingas. Džiaugiuosi tuo, kaip jie mato pasaulį. Vienas, kad ir kaip priešinausi, tapo režisieriumi, kitas šiuo metu studijuoja reklamą ir dizainą“, – pasakojo V. Mičiulienė.

Ji įsitikinusi, kad tai, kokią mokyklą baigė vaikas, niekaip nelemia jo ateities, nes jei vaikas – gabus, drąsus ir motyvuotas, savo gyvenimo kelią jis atras ir savo tikslo pasieks.

Didžiuojasi, kad kilusi iš kaimo

Pati mažame miestelyje augusi V. Mičiulienė prisimena, kad būtent provincijos kompleksas „kas mane, kaimietę, priims“, iš pradžių jai sutrukdė įstoti į aukštąją mokyklą. Tiesa, ji tikina, kad šių dienų vaikai tokių kompleksų turi mažiau – akis jiems atvėrė televizija, internetas.

„Šiuolaikiniai vaikai save vertina pagal populiarumą „Facebook'e“, o ten svarbiausia, ne iš kur tu esi, o kiek mygtuko „patinka“ paspaudimų surenki“, – juokėsi ji.

„Man atrodo, kad palyginus su praėjusiais laikais, dabar tokio didelio atotrūkio tarp miesto ir kaimo nėra. Anksčiau aiškiai būdavo galima atskirti, kur kaimietis, o kur miestietis. Kai pas mus į kaimą atvažiuodavo žmogus iš Vilniaus, mes būriais eidavome paklausyti, kaip jis kalba, kone mirdavome iš juoko. Dabar komunikacijos priemonės padeda panaikinti tą atotrūkį. Be to, aš mokau vaikus aktorinio meno, jie kartu išmoksta ir pasitikėti savimi, drąsinu juos būti tokiais, kokie jie yra. Tai juk taip gražu!

Piktinamės, kad Lietuva nyksta, prarandame savo tapatumą, bet juk tikra Lietuva ir yra provincijoje. Kai atvyktu į Vilnių matau tą patį, ką matau Londone, Izraelyje ar Amerikoje. Visi žmonės – gražūs ir įdomus, bet ne išskirtiniai. Aš esu kaimietė ir tuo labai didžiuojuosi“, – šyptelėjo ji.

Gimtųjų vietų išsižada vos gavę progą

Vis dėlto pasididžiavimo savo kraštu jausmą perduoti jaunesniajai kartai jai ne visuomet pavyksta. V. Mičiulienė tikina labai nuliūstanti, kai po kurio laiko išvydusi savo mokinius mato, kad vos per kelis mėnesius jie tapo miestiečiais, išsižadėjo savo gimtųjų vietų.

„Vienas draugas verslininkas man pasakojo, kad jo sūnus dar tik vežamas į Kauną studijuoti jau telefonu kažkam aiškino, kad gyvena Kaune. Matau, kad vos porą mėnesių didmiestyje gyvenantys vaikai iš Subačiaus irgi save pristato tų miestų gyventojais. Man liūdna, kad išvykę jie praranda juose esantį provincijos grožį, labai greitai nori tapti tokiais, kokie yra visi. Galbūt aš esu idiotė, tačiau man meilė savam kraštui – labai svarbi. Todėl ir nevažiuoju gyventi į didmiestį, o gyvenu praktiškai ten pat, kur gimiau“, – aiškino ji.

V. Mičiulienei skaudu, kad provincija dabar apibrėžiama kaip degradavusių individų sutelkties vieta, o ne kaip tiesiog vietovė toliau miesto centro.

„Atvažiavę į Subačių nustemba, mūsų gimnazija renovuota taip, kad miestams dar toli. Turime ir lauko teniso aikštelę, vaikai vasarą, vakare eina ten, krepšinio aikštelė taip pat – Europos lygio, kokios varžybos vyksta... O kur dar gitaristų, teatro būreliai. Kaime auga vaikai, kurie nori veikti, smagiai praleisti laisvalaikį. Buvau komisijos nare ne viename skaitovų konkurse. Matau, kad iš provincijos atvažiavusių vaikų net žvilgsnis yra kitoks. Jų akyse – daugiau idealogijos, tikėjimo, vilties. Miestų vaikai atrodo pavargę, galbūt dėl to kaltas visko perteklius, per didelė pasiūla. Jie tarsi iš karto tampa suaugę, praranda tą laikotarpį, kai gali žaisti vaikystę“, – spėjo ji.

Provincijų problema – garbaus amžiaus mokytojai

Tiesa, ji spėja, kad būtent dėl to, kad kaime yra mažiau, ką veikti, vaikai yra linkę į mokslus.

„Jie turi mažiau pagundų, tad yra priversti mokytis“, – šyptelėjo ji.

V. Mičiulienė teigė, kad bene vienintelė problema provincijoje – vaikus moko pernelyg garbingo amžiaus mokytojai.

„Neseniai vedžiau debatus, kur vienas iš klausimų buvo „Kaip išprašyti vyresnio amžiaus mokytojus iš mokyklų, kad šie užleistų savo vietą jaunesniems“. Taip, provincijoje tai yra problema. Dalies mokytojų amžius yra per didelis, kad jie suprastų šiuolaikinius vaikus ir apskritai vaikus, kurie nori ir spiegti, rėkti ar žviegti. Vyresnio amžiaus žmones tai erzina. Be to, ilgai stovintys vanduo pasensta – vyresnio amžiaus mokytojai mažiau linkę lankyti kursus, kelti kvalifikaciją. Galbūt galėtume eiti tokiu keliu, kokiu nuėjo Prancūzija? Po 15-os metų darbo mokytojų tiesiog paprašoma išeiti. Bėda ir ta, kad jaunas žmogus retai kada savo noru ateina dirbti į kaimą. Jie nenori laidoti savo jaunystės, algos jiems atrodo tiesiog per mažos“, – patikino ji.

Mokytojai – geranoriški, motyvuotiems nereikia net korepetitorių

Savo ruožtu Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje istorijos mokytoju dirbantis Saulius Skardžius patikino, kad tikrai ne mokytojai yra kalti dėl prastų mokinių rezultatų.

„Provincijoje tikrai yra labai gerų mokytojų, kurie dirba profesionaliai. Tikrai nėra taip, kad mūsų gimnazijoje vaikai yra paruošiami prasčiau nei, pavyzdžiui, Vilniaus licėjuje. Su ten dirbančiais mokytojais aš bendrauju, esame kurso draugai, jie tikrai nėra kažkokie stebuklingi. Miestų gimnazijų rezultatai galbūt yra geresni nebent dėl to, kad jos atsirenka vaikus, ten iš karto ateina gabesnieji, o mes mokome visus. Tačiau ir mokiniai, ir jų tėvai mūsų darbu yra patenkinti, ne tik istorijos, bet ir kitų dalykų, jei tik nori, jie išmoksta“, – pasakojo S. Skardžius, pats nuolat stebinantis savo auklėtinių rezultatais. Daugelis jų puikiai išlaiko istorijos egzaminą, dirba istorikais, teisininkais, ekonomistais.

„Mažu mokyklų privalumas yra tas, kad mokytojai randa laiko kiekvienam mokiniui. Aš ir pats niekuomet neatsisakau ir po pamokų padėti suprasti kažkokią temą, papildomai kažką paaiškinti. Galbūt vaikai miestuose ir turi galimybę, pavyzdžiui, lankytis pas puikius korepetitorius, tačiau mažų miestelių mokytojai – ne ką prastesni. Skųstis specialistais gali tik tie, kurie ieško atpirkimo ožių dėl prastų savo mokymosi rezultatų“, – sakė jis.

Paneigė mitą apie nevienodas galimybes

S. Skardžius tikina tarp mokinių nepastebintis ir provincijos sindromo. Anot jo, dabar visai mažuose kaimeliuose mokyklų nebeliko, tad visi vaikai mokosi bent jau rajonų centruose. Tai reiškia, kad jau nuo mažumės būna tarp asmenų iš skirtingų regionų.

„Žinau, kad anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai tas pats mokytojas mokė ir matematikos, ir fizikos, ir chemijos – krūviai maži, kolegų nėra, reikėjo kažkaip suktis. Aišku, tuomet vaiko gaunamos žinios nėra kokybiškos. Tačiau dabar tokių atvejų nebežinau. Nepažįstu ir tėvų, kurie, pavyzdžiui, savo vaikus tyčia leistų mokytis į Vilnių ar Kauną. Anksčiau buvo tokių atvejų, tačiau, patikėkite, mažuose miesteliuose situacija tikrai nėra tokia bloga, kaip įsivaizduojama“, – sakė jis.

Tiesa, jis pastebi, kad išskirtinai gabių vaikų regionuose vis mažiau. S. Skardžius mano, kad dėl to reikėtų kaltinti emigraciją.

„Anksčiau klasėse tikrai būdavo daugiau šviesulių. Negaliu sakyti, dabar taip pat yra gabių vaikų, tačiau nebe tokių, nebe tiek. Be to, ir istorijos dalyką dabar pradėjo rinktis tie, kurie nori tik gauti atestatą, anksčiau tai buvo prestižinis mokslas, bet dabar daugelis mokinių, matyt atsižvelgę į rinkos tendencijas, renkasi technologinius, gamtos mokslo dalykus. Nepaisant to, esu užtikrintas, kad net ir iš mažo miestelio ar kaimo kilę asmenys gali padaryti puikias karjeras. Svarbu kiekvieną mokinį uždegti tuo tikėti“, – sakė jis.