Antradienį Nacionalinis egzaminų centras (NEC) paskelbė šių metų lietuvių kalbos dalies žodžiu (viešojo kalbėjimo) pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) potemes. Jos sukėlė nemažai diskusijų ne tik tarp mokytojų, bet ir tarp mokinių bei jų tėvų – kodėl vaikai apkraunami tokiais atsiskaitymais, kurie neduoda jokios naudos?

Nors viešojo kalbėjimo įgūdžių patikrinimas – oficialus atsiskaitymas, kurio pažymys yra įrašomas net į Brandos atestatą, vieša paslaptis, kad savo kalbas mokiniai išmoksta mintinai arba tiesiog internete vos už 3 ar 5 eurus nusiperka jau parašytas. Taip sukčiauti jiems padeda ir tai, kad kalbėjimo potemės yra paskelbiamos likus net dviems mėnesiams iki atsiskaitymo.

Ateina padeklamuoti tai, ką išmoko

„Aišku, kad kalbėjimo užduotis – nereikalingas dalykas. Vaikus mokau jau ilgus metus ir matau, kad tai neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų. Ypač dabar, kai potemės yra paskelbiamos iš anksto. Suprantama, mokiniai turi rinkti medžiagą, ieškoti informacijos, tačiau natūralaus kalbėjimo atsiskaitymo metu beveik nėra ir negali būti. Tai yra gražus deklamavimas, kuris tikrai nemoko kalbėti ar viešai reikšti savo nuomonę“, – įsitikinusi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos mokytoja ekspertė Regina Dilienė.

Nors šio atsiskaitymo nauda ji abejoja, primena, kad kalbos žinių patikrinimas turi apimti keturias kalbines veiklas – skaitymą, rašymą, kalbėjimą ir klausymą.

„Jau ir taip yra netikrinami mokinių lietuvių kalbos klausymo įgūdžiai, nors, pavyzdžiui, anglų ar rusų kalbų egzaminuose tokios užduotys yra. Atsisakyti ir kalbėjimo užduoties tiesiog yra tiesiog negalima, nes mūsų dalyką sudaro mano minėtos keturios veikos. Dėl to taip ir yra – pliusiuką pasidedame ir žygiuojame toliau“, – patikino ji.

Viešas kalbėjimas – kaip inkvizicija

Tiesa, mokiniams ši užduotis neretai sukelia stresą. R. Dilienė pastebi, kad sąžiningi vaikai ruošdami kalbas veltui sugaišta daug laiko.

„Mokiniai bijo. Šiais laikais jaunimas mažai kalba, tad kalbėjimo užduotis jiems yra kaip inkvizicija. Rašyti jiems yra kur kas lengviau nei kalbėti“, – pastebi pedagogė.

Ji patikino, kad tarp kalbėjimo užduočių ir galutinių PUPP patikrinimų ar brandos egzaminų rezultatų taip pat nereikėtų ieškoti kokių nors paralelių – sąlygos pasiruošti šiems atsiskaitymams yra nelygios.

„Mokiniams gali pasisekti tik tuo atveju, jei kalbėjimo ir rašinio temos yra panašios. Pavyzdžiui, kartą dvyliktokams kaip viena iš potemių buvo duota tema apie Vilniaus vaizdavimą literatūroje, o per egzaminą buvo galima pasirinkti temą apie miesto temą literatūroje. Pati tuo metu vertinau rašinius ir pastebėjau, kad daugelis mokinių tiesiog žodį Vilnius pakeitė į žodį miestas ir sėkmingai nurašė kažkada atmintiniai išmoktą potemę. Jų darbai ir buvo geriausi“, – prisiminė ji.

Problemų nekyla net mažiausiai gabiems

Paprašyta įvertinti šių metų PUPP kalbėjimo temas, kurios yra skirtos dešimtos klasės mokiniams, R. Dilienė pastebėjo, kad šiemet jos – itin lengvos ir paprastos, tad sunkumų neturėtų kilti ir žemesnių gebėjimų vaikams.
Regina Dilienė

„Šiemet potemės iš tiesų suformuluotos labai gerai. Jos yra labai paprastos, lengvai vaikams suprantamos ir artimos kursui. Kaip tik šiandien su vaikais jas aptarėme ir pastebėjome, kad visomis jomis, net literatūros, iš karto galime kažką pasakyti – tam nereikia jokio specialaus išankstinio pasiruošimo. Labai gerai ir tai, kad potemių lygis yra labai skirtingas. Galima rasti ir labai paprastų temų, turbūt skirtų žemesnių gebėjimų vaikams, kai reikia tik kažką atpasakoti. Pavyzdžiui, „Kaip keičiasi jauno žmogaus kalba, kai jis stengiasi pritapti prie bendraamžių?“. Tačiau yra ir temų apie pasaulinę literatūrą, reikia interpretuoti ir filosofo mintis – tai skirta tiems, kurie tikrai domisi kalba ir literatūra. Šį kartą buvo apimtos labai įvairios sritys, tikrai yra ką rinktis ir tai nesukelia jokių problemų“, – kalbėjo R. Dilienė.

Ji pastebi, kad tam tikros potemes mokinių kasmet yra labai mėgiamos – dažnai didžioji dalis klasės mokinių renkasi kalbėti apie tą patį. Tiesa, problemų pedagogė čia neįžvelgia. Anot jos, net pasirinkus tą pačią temą lieka daug improvizacijos jos išpildymui – mokiniai kalboje remiasi skirtingais kūriniais, socialiniais reiškiniais, asmenine patirtimi.

Sugalvojo, kaip pergudrauti sistemą, – kalba apie tai, ko neprašo

„Dešimtokams iš tiesų yra lengva, tačiau dvyliktokams – kur kas sunkiau. Pastaraisiais metais jiems kalbėjimams skirtos temos yra kone disertacijų lygio. Tačiau dabar mokytojai neretai kiek gudrauja – pažiūri, kokios potemės yra duodamos, ir savo mokiniams liepia ruoštis kalbėti visiškai apie kitą. Yra aišku, kad tos pačios temos retai kada pasikartoja ir egzamine, ir kalbėjime, tokie yra nurodymai, tad kartais pavyksta pataikyti ir atspėti bent jau panašią temą, kurią galbūt duos egzamine“, – apie tai, kad potemės tampa nuorodomis mokytojams, ko mokinių nemokyti, pasakojo R. Dilienė.

Anot jos, tokią metodiką geri mokytojai taiko labai dažnai.

„Dvyliktokai tiesiog daro tai, ko prašome. Jiems kalbėjimas yra svarbesnis, jo pažymys yra rašomas į brandos atestatą, tai svarbu, bet ir šiek tiek juokinga, nes į tą pažymį neatsižvelgia absoliučiai jokia aukštoji mokykla. Tai yra absoliučiai beprasmis dalykas, visi tai žino“, – patikino mokytoja.

Idėja – graži, o realizavimas?

Jai pritarė ir Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojas metodininkas Mindaugas Grigaitis. Anot jo, nors įskaitos idėja atrodo gražiai – mokiniai atlieka savarankišką tyrimą, organizavimo tvarka neretai kelia rūpesčių.

„Puiku, kad šiuolaikinė „Google“ karta vis dėlto yra mokoma ne tik susirasti medžiagą, bet ir ją panaudoti, susisteminti, pristatyti. Labai džiugu ir tai, kad mokytojai patys gali sukurti potemes, jei jos nepatinka. Bambėti kaip ir nėra dėl ko, tačiau vis tiek iš NEC norėtųsi daugiau kūrybiškumo, nes keli metai iš eilės siūlomos labai panašios potemės. Jos yra nukreiptos į tokias problemas kaip mažas knygų skaitomumas, kalbos klaidos viešojoje erdvėje. Raginama tyrinėti tautosakos, klasikinės literatūros kūrinius sąmoningai atsisakant šiuolaikinės literatūros reiškinių.

Tai gal dar būtų atleistina, jei būtų pakeista bendra atsiskaitymo tvarka. Mokytojas turėtų būti tarsi mokinio vadovas, tačiau kaip jis turėtų vadovauti kelioms dešimtims mokinių? Joks dėstytojas tokiam kiekiui tiriamųjų darbų nevadovauja. Mokant tiek mokinių neįmanoma patikrinti, kaip vyksta jų pasiruošimo procesas. Žinoma, tuomet prasideda tokie dalykai kaip nusirašymas ar prekyba“, – patikino mokytojas.

Darbus perka jau dešimtokai

Jis pats pasakojo internete matęs ne vieną skelbimą, kurio autoriai siūlo įsigyti jau parašytą kalbą vos už kelis eurus, siūlomos ir nuolaidos. Neretai tokių darbų autoriai dar suteikia garantiją, esą jų kalbas puikiai įvertino lietuvių kalbos mokytojai ar korepetitoriai.

„Mokytojas neturi jokių galių tam užkirsti kelią ar įrodyti, kad kalba – ne konkretaus asmens sukurta. Būna atvejų, kai mokinys nuolat atneša labai prastų kalbos ištraukų, tačiau sublizga per atsiskaitymą. Dabar labai madinga mokytojams grasinti teismais, tad be konkrečių įrodymų apkaltinti vaiko negalime“, – patikino jis.

M. Grigaitis įsitikinęs, kad reikėtų keisti kalbos įgūdžių atsiskaitymo principą. Jis stebisi, kodėl buvo atsisakyta anksčiau galiojusios tvarkos, kai mokiniai kalbėjimo potemes sužinodavo likus 20 min. iki atsiskaitymo ir kalbėti turėdavo tiesiog ekspromtu.

„Tokiu būdu atsiskleistų mokinio savarankiškas mąstymas ir gebėjimas formuluoti teiginius, argumentus. Ne kartą kreipiamės į NEC su prašymais keisti galiojančią tvarką, tačiau į tai paprasčiausiai nereaguojama“, – piktinosi mokytojas.

Gilesnės analizės iš mokinių reikalauti nežada

Tačiau NEC direktorė Saulė Vingelienė nesiryžo komentuoti, ar kalbėjimo atsiskaitymą reikėtų keisti, o galbūt derėtų jo visiškai atsisakyti. Anot jos, už visų programų rengimą atsakingas Ugdymo plėtotės centras, tad jie ir turėtų paaiškinti, kodėl pasirinkta tokia kalbėjimo gebėjimų tikrinimo forma. Deja, su šio centro atstovais susisiekti nepavyko – direktorius yra išvykęs į komandiruotę, o kiti asmenys nėra įpareigoti bendrauti su žiniasklaida.
Saulė Vingelienė

NEC šiuo atveju yra atsakingas už kalbėjimo užduočių rengimą ir patikrinimo organizavimą, tad S. Vingelienė tikino galinti įvertinti tik pačias kalbėjimo potemes.

„Kiekvienais metais temas formuluoja lietuvių kalbos (gimtosios) PUPP užduoties rengėjai. Jas, kaip ir visas užduotis, vertina recenzentai. Pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis PUPP užduotis, taigi ir temas – Lietuvių gimtosios kalbos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programa, atitinkanti Pagrindinio ugdymo lietuvių gimtosios kalbos bendrąją programą. Be gebėjimų, kuriuos tikrina kalbėjimo dalis, kalbėjimo tematikos, programoje įvardytas ir laikas, skirtas pačiam mokinių kalbėjimui – mokinys turi kalbėti 5-7 minutes, per kurias jis ir negalėtų pateikti jokios ,,gilesnės analizės“. Minėtoje programoje yra įvardyta ir bendra nuostata, kad temos mokiniams turi būti aktualios, taip pat plėsti jų akiratį. Tokias temas ir siekiama formuluoti“, – patikino ji, paklausta, kaip reaguoja į mokytojų vertinimus, kad siūlomos potemės yra pernelyg paprastos ir lengvos.

Ji taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jei mokytojams ir mokiniams šios temos atrodo netinkamos, pagal pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo organizavimo ir vykdymo tvarką, mokiniai, padedami mokytojo, gali patys suformuluoti temą ir kalbėti būtent ja.

DELFI primena, kad šiais metais, kaip ir kasmet, viešosios kalbos potemės yra skelbiamos likus dviem mėnesiams iki kalbėjimo įskaitos. Jau yra paskelbtos dešimtokams skirtos potemės, sausio 30 bus aišku, kokiomis temomis turės kalbėti dvyliktokai. Potemės taip pat rengiamos pagal Lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos programą,  kuri patvirtinta 2011 m. liepos 1 d.