Pirmą kartą Lietuvoje atlikto savivaldybių pagal dėmesį švietimui sudaryto tyrimo metu paaiškėjo, kad iš 60 tirtų savivaldybių Kauno miestas užima 11-tą, rajonas – 16-tą vietą. Tuo tarpu Vilniaus miestas – 18-tą, rajonas – tik 31-mą vietą.
Rengiant šį reitingą buvo atsižvelgta į 29 kriterijus. Paaiškėjo, kad Kaune yra daugiau darželių, kurie turi sporto sales, stadionus, iš švietimo sistemos iškrenta mažiau vaikų, yra mažiau bedarbių, daugiau lėšų skiriama mokinių profesiniam orientavimui, aplinkai, dvigubai daugiau nei Vilniuje yra higienos pasus turinčių mokyklų, daugiau jų naudoja el. dienynus, Vilnius visiškai neturi mokyklų su baseinais.
Mokyklos atrodo kaip šimtus metų skaičiuojantys statiniai
Nors ir sutinka, kad Vilnius turi pasirūpinti didesniu mokyklų ir darželių skaičiumi, jis nemano, kad tai galėtų būti pasiteisinimas, kodėl aplinkos ar mokymosi kokybė dalyje jų nėra gera.
G. Sarafinas taip pat pabrėžė, kad Kaune yra didesnė mokyklų įvairovė, ten daug universitetinių, religinių gimnazijų, tad jeigu vaiko poreikiai nėra patenkinami, jis gali pereiti į kitą mokyklą. Tuo tarpu Vilniuje tokios galimybės praktiškai nėra.
„Vilniuje mokyklos yra daugiau unifikuotos. Išskirčiau tik Vilniaus jėzuitų gimnaziją ir licėjų, visos kitos mokyklos yra tradicinės“, – pastebi G. Sarafinas.
Statė taip pat, tai iš kur stadionai?
„18-tą vietą lėmė pačių reitingų vykdytojų pasirinkta vertinimo kriterijų atranka ir interpretacijos. Taip pat labai abejotinas jų naudojamų duomenų patikimumas. Manome, kad šios aplinkybės yra silpnoji reitingų pusė, kelianti daug abejonių dėl jų patikimumo vertinant atskiro miesto ar savivaldybės švietimo sistemos kokybę.
Praktiškai visos Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigos turi universalias sales, kurios atlieka ir sporto salių vaidmenį. Galbūt vieni jas vadina renginių salėmis, kiti – sporto salėmis, tačiau Vilniaus darželinukai tikrai turi kur sportuoti. Be to, reikia pastebėti, kad absoliuti darželių dauguma tiek Vilniuje, tiek Kaune yra pastatyti dar sovietmečiu ir statyti pagal tuos pačius standartinius projektus, tai iš kur dabar Kauno darželiai turi sporto sales ar stadionus, o Vilnius jau staiga neturi?“, – retoriškai klausė specialistas.
Pasak jo, lygiai ta pati situacija yra ir su mokyklų bibliotekomis, stadionais, medicinos kabinetais.
„Absoliuti dauguma mokyklų statytos pagal tam tikrus tipinius projektus, tad nėra taip, kad būtent Vilniuje būtų kitaip nei kitur“, – įsikinęs jis.
Į ugdymo įstaigos vadovus investuoja daugiau
D. Dagys taip pat nemato skirtumų tarp mokytojų kvalifikacijos Kaune ir Vilniuje.
„Nemanome, kad Vilniaus darželių ar mokyklų vadovai yra žemesnės kvalifikacijos nei kitų savivaldybių ar sąmoningai nenori tobulinti ugdymo proceso ir siekti geresnių rezultatų. Priešingai – Vilniaus švietimo įstaigų vadovai ir mokytojai yra arčiau naujovių, pirmieji su jomis susipažįsta, lanko daugybę seminarų, kitų kvalifikacijos kėlimo renginių, turi daug partnerių užsienyje, lankose kitų valstybių mokyklose, dalijasi patirtimi, todėl sunku patikėti, kad jų kvalifikacija yra jau tokia žema ir žemesni nei kitų savivaldybių vaikų ugdymo rezultatai. Visus vadovus, kaip ir pedagogus, skatiname tobulėti, siekti geriausių rezultatų, jais pasitikime“, – patikino jis.
Be to, pabrėžė, kad mokymosi rezultatai priklauso ne tik nuo mokyklų vadovų, bet ir nuo visų akademinės bendruomenės narių – mokytojų, mokinių ir jų tėvų – veiklos bei daugelio kitų aplinkybių ir veiksnių.
Kodėl Kaunui sekėsi geriau?
Tačiau Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus Formaliojo švietimo poskyrio vedėja Vilija Adaškevičienė pastebėjo, kad nuolat skųstis dėl reitingų tiesiog kvaila.
„Jeigu žinai, ką darai, kodėl tai darai ir kaip tai darai, nereikia bijoti jokių reitingų. Išaugome iš baime, paklusnumu grįstų marškinėlių. Seniai esame kasdienių pokyčių, iššūkių ir nuolatinio tobulėjimo sūkuryje. Reikėtų suprasti, kad ugdymo įstaiga, pirmaudama pagal vieną ar kitą kriterijų, nėra ta oazė, kurioje visiškai nebūtų problemų ar tobulintinų veiklos aspektų. Svarbiausia, kad vaikas, jo ar jo tėvų pasirinktoje, jaustųsi saugus, būtų suprastas, įvertintas ir gautų visą jam reikiamą tikrų profesionalų teikiamą pagalbą“, – sakė ji.
Nors V. Adaškevičienė patikino, kad kitų nesėkmės jų nedžiugina, pripažino, kad pasiektais rezultatais Kauno miesto savivaldybė yra patenkinta.
„Problemoms, su kuriomis susiduria Vilnius, spręsti Kauno miestas turi aiškią strategiją ir taiko savitą veiklos metodiką. Ugdymo įstaigų vadovams teikiama nuolatinė vadybinė, dalykinė, metodinė pagalba. Jie nuolat konsultuojami strateginio planavimo, veiklos programos, aplinkų tvarkymo, edukacinių erdvių kūrimo bei tobulinimo, projektinės veiklos, renovacijos ir kitų remonto darbų klausimais. Kruopščiai planuojamos išlaidos, koordinuojamas skirtų lėšų valdymas ir panaudojimas, siekiama vadovų atsakomybės ne tik už ugdymo kokybės rezultatus, bet ir už edukacinių aplinkų kūrimą, jų puoselėjimą. Vadovai skatinami lyderiauti ir vesti paskui save komandas“, – kodėl Kaunui pavyko pranokti Vilnių, pasakojo V. Adaškevičiūtė.
Laikysis 5 taisyklių plano
Tiesa, ji neslepia, kad reitinge Kaunas tikėjosi užimti aukštesnę vietą, tad bus imtasi priemonių dėl švietimo sistemos Kaune gerinimo.
„Esame savo srities profesionalai ir keliame kur kas aukštesnius tikslus, kurie sietini su ugdymo kokybe, duomenimis grįsta vadyba ir jos pokyčiais, vadovų kompetencija. Kur kas labiau džiugina aukštesni nei Lietuvos Kauno miesto mokinių standartizuotų testų rezultatai, atspindintys konkrečius mokinių pasiekimus, mokymosi kokybę. Nemanome, kad trūkstamų vietų darželiuose skaičius, elektroninių dienų panaudojimo kiekis ar juo labiau baseinų kiekis ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir bendrojo ugdymo mokyklose yra patys svarbiausi kriterijai, vertinant švietimui skiriamą dėmesį savivaldybėje. Ant savivaldybės „pečių“ perkelta ir taip labai didelė finansinė našta: reikia finansuoti ugdymo įstaigas, turinčias nedidelį mokinių skaičių, specialiojo ugdymo įstaigas, neformaliojo švietimo įstaigas“, – sakė V. Adaškevičiūtė.
Anot jos, neabejotina, kad kiekvienos ugdymo įstaigos vadovai, bendruomenė pati geriausiai žino pasiekimus, problemas ir, jeigu reikia, ieško geriausių tų problemų sprendimo, veiklos tobulinimo būdų.
„Iššūkių daug, tačiau siekiame juos įveikti planingai. Svarbiausia – pamokos kokybė, tai, ką mokykloje realiai gauna kiekvienas vaikas. O tai, visų pirma, vaiko saugumas, tinkamų ugdymosi sąlygų sudarymas ir gebėjimas išmokyti mokytis, atsirinkti informacijos, pagundų gausoje. Antra, mokytojo profesionalumas, jo gebėjimai, atsakomybė, pareigos suvokimas ir, žinoma, atlygis už įdėtą darbą, profesijos prestižas. Trečia, vadovų kompetencija, jų gebėjimas sutelkti komandą, teikti kokybiškas paslaugas. Ketvirta, edukacinės aplinkos, šiuolaikinių mokymo priemonių pasiūla ir galimybė aprūpinti švietimo ir ugdymo įstaigas, deja, sąlygota finansinių šalies ir miesto galimybių. Penkta ir t.t.., mūsų visų tikėjimas tuo, ką darome, mokame ir galime daryti geriausiai. Pasiekimai švietime – bendras visų – mokinių, jų tėvų, įstaigų vadovų, mokytojų, pagalbos specialistų, konsultantų, koordinatorių, priežiūrą vykdančių institucijų darbuotojų ir kt. – tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujančių šiame procese rezultatas“, – pastebėjo ji.
Rodikliai skiriasi šimtus kartų
Savivaldybių reitingas šiemet atrodė taip:
1. Kėdainių rajono savivaldybė
2. Pakruojo rajono savivaldybė
3. Šiaulių miesto savivaldybė
4. Šakių rajono savivaldybė
5. Kretingos rajono savivaldybė
6. Alytaus miesto savivaldybė
7. Druskininkų savivaldybė
8. Klaipėdos rajono savivaldybė
9. Pasvalio rajono savivaldybė
10. Šilalės rajono savivaldybė
11. Kauno miesto savivaldybė
12. Visagino savivaldybė
13. Panevėžio miesto savivaldybė
14. Ignalinos rajono savivaldybė
15. Klaipėdos miesto savivaldybė
16. Kauno rajono savivaldybė
17. Anykščių rajono savivaldybė
18. Vilniaus miesto savivaldybė
19. Radviliškio rajono savivaldybė
20. Palangos miesto savivaldybė
Rengiant šį reitingą G. Sarafiną labiausiai nustebino tai, kaip stipriai skiriasi skirtingose savivaldybėse gyvenančių vaikų pasiekimai.
„Liūdniausia, kad vien dėl to, kad gyvena vienoje ar kitoje savivaldybėje, vaikų pasiekimai yra prastesni nei gyvenančių dar kitoje savivaldybėje. Pavyzdžiui, pastebėjome, kad egzaminų išlaikymas skirtingose savivaldybėse gali skirtis ir 4-5 kartus. Pavyzdžiui, ši problema egzistuoja Pagiegių, Šalčininkų, Kazlų Rūdos savivaldybėse. Stebėtina, kad tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva yra tokie dideli skirtumai, netolygumas. Pavyzdžiui, Suomijoje ar Dainijoje stengiamasi visas švietimo įstaigas unifikuoti, o pas mus, kokį kriterijų bepaimsi, pamatysi didelius skirtumus. Pavyzdžiui, nusikalstamumo rodiklis gali skirtis ir šimtus kartų. Tai lemia ir vietos politikų, ir aukštesnės valdžios, ir švietimo ir mokslo ministerijos požiūris. Tiesiog apima liūdesys dėl tokios situacijos”, – nusivilimo švietimo padėtimi Lietuvoje neslėpė G. Sarafinas.
