Biblioteka gali gelbėti gyvybes ar ...keliauti ant asilo

Kaip galima apibūdinti biblioteką informacijos ir komunikacijos technologijų revoliucijos laikais? Pirmasis įspūdis, kad bibliotekos sukaustytos stagnacijos yra apgaulingas. Iš tiesų jose vyksta svarbūs procesai, nulemti dinamiškos aplinkos.

Šia tema besidominti Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VU KF) doktorantė Laura Juchnevič tvirtina, jog bibliotekų vaidmenų kaita atsispindi bibliotekų veiklose: bibliotekos, analizuodamos bendruomenės poreikius, naudodamos šiuolaikines technologijas, skatina skaitymą ir aktualiai pristato bibliotekų fondus. Jos moderniai komunikuoja, tampa versliomis, siekdamos pritraukti socialiai jautrių ar informacinėje atskirtyje esančių grupių atstovus. Dėl to bibliotekos imasi įvairiausių vaidmenų ir veiklų, o išskirtinių pavyzdžių apstu ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje.

„Kintanti biblioteka gali būti vadinama bendruomenės kūrybiškumo inkubatoriumi, socialiniu aviliu, verslumo puoselėtoja, raštingumo ugdytoja ir skleidėja“, – pasakojo jaunoji mokslininkė L. Juchnevič. Ji tvirtina, kad šiandieninė biblioteka – institucija, kurioje visuomenė gali surasti tai, kas jai aktualu, dalintis patirtimi, mokytis, tirti, susitikti, kurti, ieškoti įkvėpimo. Tačiau kartu ji atlieka tris svarbiausias tarpusavyje susijusias bibliotekų funkcijas: informacijos kaupimo, saugojimo, atminties bei jos komunikavimo per laiką ir erdvę.

Dėl to bibliotekoje visada buvo ir bus galima rasti tai, ką žmonės kūrė ir mąstė praeityje, biblioteka įgalina perduoti žinias ir informaciją ateities kartoms. Įvairėjant komunikacijos ir žinių perdavimo galimybėms, randasi įvairesnių žmonijos idėjų istorijos užrašymo būdų: „Dabar jau nebesvarbu, kokiu formatu patirtis bus išsaugoma ir komunikuojama – popieriuje, skaitmeninėje laikmenoje, garso įraše, stacionaria ar virtualia paroda“, – tvirtino L. Juchnevič.

VU KF organizuojamoje konferencijoje „Komunikacijos ir informacijos mokslai tinklaveikos visuomenėje: patirtys ir įžvalgos. II“ jaunoji mokslininkė L. Juchnevič nagrinėja šią temą ir skaito pranešimą „Bibliotekos vaidmenų kaita tinklaveikos visuomenėje.“

Biblioteka gali išsaugoti gyvybę ar pristatyti knygas į namus
Aplinkos lemtus bibliotekų pokyčius galime stebėti ne tik pažangiomis laikomose Europoje ar Šiaurės Amerikos šalyse, bet ir besivystančiuose kraštuose, kur bibliotekos taip pat keičiasi reaguodamos į visuomenės poreikius, atliepdamos lūkesčius.

Vienas iš L. Juchnevič pateiktų pavyzdžių – Afrikos žemynas ir atsakingas bibliotekų vaidmuo jame. Ten šios įstaigos veikia kaip informacijos centrai: suteikia informacijos kaip tinkamai rūpintis ūkiais, perspėja kodėl pavojinga užterštą vandenį naudoti maistui ar higienai, teikia žinių apie maliariją, kuri laikoma viena didžiausių mirtingumo Afrikoje priežasčių, ar AIDS... Kitaip tariant, biblioteka gelbsti gyvybes. 

„Afrikoje bibliotekų vaidmenų kaita ir svarba išryškėjo Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), kai bibliotekos prisiėmė raštingumo ugdymo ir informacijos teikimo funkcijas. PAR bibliotekų veiklos efektui buvo priskirtas smarkus ŽIV užsikrečiančių žmonių skaičiaus sumažėjimas“, – pasakojo L. Juchnevič. 

Kolumbijos miesto (Pietų Amerika) La Gloria mokytojas, susidūręs su vaikų neraštingumu, nusprendė įsteigti mobilią biblioteką ant asilo. Biblioburro pavadinta biblioteka gelbėja neturinčius knygų, negalinčius pasiekti bibliotekos ir atlikti namų darbus vaikus.

L. Juchnevič pateikė ir kitų šalių pavyzdžių: Azijoje įsikūrusios mažos valstybės Singapūro, dažnai vadinamo Azijos liūtu, pagrindinis išteklius – žmonės ir jų protai. Suvokimas apie gamtinių išteklių stoką ir didelę populiaciją mažoje teritorijoje (5 mln. žmonių glaudžiasi 714,3 kv.km. plote) skatina šalį investuoti į bendruomenės kultūros puoselėjimą, piliečių tapatybės formavimą, informacinio raštingumo ugdymą ir aplinkosauginių idėjų puoselėjimą. Bibliotekos Singapūre tapusios informacijos centrais, inovacijų kūrimo erdvėmis, žaliųjų idėjų skleidėjomis, kartu – atgaivos vieta, kur žmonės bando pasislėpti nuo karščio ir drėgmės prisotinto oro. Vienas tokias idėjas atspindinčių Singapūro bibliotekų pavyzdžių – 2013 m. atidaryta pirmoji pasaulyje vaikams skirta žalioji biblioteka „Mano namelis medyje“ (iš angl. k. My Tree House).

Geografiškai artimesnis pavyzdys – Suomija. Šios šalies gyventojams biblioteka tampa bendruomenės erdve, kur galima ateiti ir, pavyzdžiui, nemokamai naudotis muzikos įranga, paruošti muzikinę programą, ir net sėkmingai ją pristatyti savo kaimynams bibliotekos patalpose ar greta esančiame parke. „Lietuvoje, tyrimų duomenimis, biblioteka visuomenei tiesiogiai susiejama su knyga, o Suomijos sostinėje Helsinkyje yra bibliotekų, kuriose knygų nerasite, pavyzdžiui, viešosios bibliotekos filialas (angl. meetingpoint) – verslo informacijos centras, skirtas laisvai samdomiems darbuotojams, mažoms įmonėms, verslininkų susitikimams“, – pasakojo pašnekovė L. Juchnevič. 

Visas aprašytas „keistąsias“ bibliotekas sieja tai, kad jos suvokiamos kaip svarbi socioekonominės aplinkos dalis, rengianti visuomenę naujiems iššūkiams, tuo pat metu puoselėjanti tradicijas ir skatinanti inovacijas, viso gyvenimo mokymosi idėjas. 

Lietuvos bibliotekos neatsilieka

Lietuvoje modernių bibliotekų pavyzdžių ne ką mažiau: KF doktorantė pastebi jų kismą, taip pat lemtą visuomenės poreikių. Tiesa, tokių egzotiškų pavyzdžių kaip keliaujanti biblioteka ant asilo – Biblioburro – savoje šalyje nepamatysime, tačiau bibliotekų, atliekančių švietimo, bendruomenės būrimo, socialinio ar idėjų avilio vaidmenis, apstu. 

Viena naujausių Lietuvos bibliotekų – praėjusiais metais atidarytas Vilniaus universiteto bibliotekos Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC), dirbantis 24 val. per parą. „Šios bibliotekos misijoje buvo numatyta, kad MKIC taps komunikacijos tarp mokslo ir studijų, mokslo ir verslo, verslo ir studijų centru, bet šiuo metu pasiekta daug daugiau: biblioteka tapusi erdve, kurioje renkasi ne tik mokslininkai ir studentai, bet ir bendruomenė, ateinanti į centrą turiningai praleisti laiko“, – sakė L. Juchnevič.

Modernių bibliotekų yra ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Tarkime, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje didelė dalis paslaugų yra perkelta į virtualią erdvę. Biblioteka jungia realias bei virtualias bendruomenes, o savo veiklą grindžia keturiomis vertybėmis: inovatyvumu, profesionalumu, atvirumu bei patikima partneryste. 

Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka Lietuvoje žinoma dėl inovatyvių darbo su moksleiviais principų: bibliotekoje gimė naujomis technologijomis ir mokymų metodais paremtas edukacinis kompiuterinis žaidimas „Iššūkis“, kurio pagrindas yra bendrojo ugdymo mokyklos programa. Šis žaidimas greitai sudomino moksleivius ir skatino juos siekti gerų mokymosi rezultatų, aktyvino bendravimą su mokytojais ir bendraamžiais. Praėjusiais metais žaidimas buvo išplėstas į kitus 9 Lietuvos rajonus.

Viena iš pavyzdinių Lietuvos viešųjų bibliotekų – Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka. „Šiuolaikiškos patalpos, jauki aplinka, kokybiškos paslaugos, elektrėniškių telkimas – bibliotekos vizitinė kortelė. Ypač svarbu tai, kad biblioteka, dalindamasi vieno pastato patalpomis ir organizuodama bendrus renginius bendruomenei, bendradarbiauja su kita bendruomenei svarbia įstaiga – kultūros centru“, – bibliotekos veiklą vertino L. Juchnevič. 

O štai specialioji Lietuvos aklųjų biblioteka, skirta žmonėms, turintiems regos sutrikimų, 2012 m. pasiūlė savo skaitytojams unikalią galimybę informaciją gauti prieinamu garsiniu ar tekstiniu formatais internetu. 24 valandas per parą veikiančios virtualios aklųjų bibliotekos (ELVIS) paslaugos prilyginamos fizinėms bibliotekų paslaugoms, skatina skaitytojų socialinį aktyvumą: biblioteka suteikia galimybę greitai išsirinkti ir atsisiųsti norimą leidinį, o prisijungę skaitytojai gali bendrauti forumuose, dalintis savo nuomone, užduoti klausimus.

„Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Lietuvos bibliotekose netrūksta gerų idėjų, bibliotekininkai gerai pažįsta savo aptarnaujamas bendruomenes, žino jų poreikius. Tik, deja, dažnai bibliotekoms pritrūksta kur kas žemiškesnių dalykų“, – sakė L. Juchnevič. Jos nuomone, didelė dalis bibliotekų susiduria su kompiuterinės technikos, tinkamų patalpų idėjų realizacijai stoka. 

Tai – ne bibliotekų evoliucijos pabaiga

Kultūros tyrimai atskleidžia, kad kintanti visuomenė palaiko ir naudojasi informacijos ir kultūros įstaigų paslaugomis ir pati aktyviai dalyvauja kurdama kultūrą. Tačiau ilgainiui galima tikėtis dar didesnių bibliotekų pokyčių.

Anot L. Juchnevič, iš dalies jie bus nulemti bibliotekų auditorijų segmentacijos. Reikšmingais čia tampa Marc Prensky siūlomi skaitmeninio pasaulio imigranto ir skaitmeninio pasaulio čiabuvio apibūdinimai: pirmieji – žmonės, gimę prieš skaitmeninių technologijų proveržį ir įsigalėjimą, jomis išmokę naudotis vyresnio amžiaus žmonės, ne visuomet suvokiantys skaitmeninių technologijų panaudojimo galimybes, o antrieji – skaitmeninių technologijų laikotarpiu gimę žmonės, mokantys ir gebantys jais naudotis. 

„Pernelyg didelių apibendrinimų reikėtų vengti – žmonių ir jų gyvenimo būdų tvarkingai „sudėlioti į lentynėles“ negalima, tačiau remiantis minėtąja teorija, kartų poreikiai ir pasaulio vertinimo taškai skiriasi, norai ir gyvenimo tempas, galimybės neturi bendrumų, todėl tenka ieškoti ir rasti bendrus vardiklius“, -sakė L. Juchnevič. 

To vadinamojo „bendro vardiklio“ ir turi ieškoti bibliotekos, susiduriančios su skirtingomis visuomenės grupėmis ir jų poreikiais. Kaip profesorė Audronė Glosienė savo darbuose tvirtino, bibliotekos pristatomos kaip bendruomenės perlai, bendruomenės fasadai, žinių katedros ir šventyklos, intelektinio paveldo sargai, idėjų centrai, žinių sandėliai, socialinės verslovės, skaitmeninių tinklų jungtys, vietiniai žinijos vartai, universitetai ant kampo, žinių tinklai, jungtys, integruotojai...

Žvelgdami, į bibliotekų apibūdinimų gausą, galime tvirtinti, kad tai – ne pabaiga: dar įvairesnių vaidmenų galima tikėtis ir ateityje, tad prognozuoti, kaip po keleto metų vadinsime bibliotekas, per anksti.