Tuo įsitikino eksperimentą atlikęs žinomas kalbininkas Bronius Dobrovolskis. Po 20 metų tokį patį diktantą dabartiniams devintokams pateikęs kalbininkas suglumo: padarytų klaidų kiekis padvigubėjo.

Kad įsitikintų, kiek pagrįstos kalbos apie prastėjantį mokinių raštingumą, kalbininkas, lietuvių kalbos vadovėlių autorius docentas B. Dobrovolskis kartu su Ugdymo plėtotės centro specialistais atliko eksperimentą.

Diktantą, kurį 1992 m. rašė dešimties vidurinių mokyklų devintokai, buvo sumanyta 2013 m. pakartoti aštuoniose gimnazijose. Iš jų septynios tą diktantą buvo rašiusios ir prieš 20 metų. Diktantą 1992 m. rašė 201 mokinys, pernai – 404 mokiniai. Devintokams pateikta ištrauka iš Broniaus Radzevičiaus apsakymo „Laukais nubėga šešėliai“.

Ištikrinus diktantus ir gautus rezultatus palyginus su buvusiais prieš du dešimtmečius, paaiškėjo, kad padarytų klaidų kiekis pastebimai išaugo.

Gauti tokie rezultatai:

be klaidų diktantą 1992 m. parašė 7 proc. devintokų (14 iš 201), o 2013 m. – 2,5 proc. gimnazijų pirmaklasių (10 iš 404);

rašybos klaidų vidurkis 1992 m. diktantuose – 3, 53, skyrybos – 2,21, o 2013 m. – atitinkamai 7,14 ir 3,93;

rašydami keblesnės rašybos žodžius, 2013 m. gimnazistai darė pastebimai daugiau klaidų nei 1992-ųjų devintokai; nė vieno tų žodžių mokiniai 2013 m. neparašė geriau nei 1992 m.;

2013 m. pagausėjo diktantų, kuriuose klaidų skaičius prašoka 20.

Siūlo, kaip gerinti raštingumą

„Gaila, kad diktantą rašiusių mokinių skaičius (ypač 1992 m.) nėra kaip reikiant reprezentatyvus. Tačiau ir pateikiami duomenys, manyčiau, primena, į ką reikėtų atkreipti akis mokant rašybos ir skyrybos, verčia sukti galvą, kaip derėtų gerinti tų dalykų mokymą, kuriam dėmesys ne vienu aspektu šiandien yra susilpnėjęs“, – diktanto rezultatus DELFI komentavo B. Dobrovolskis.

Kalbininko tvirtinimu, norint taisyklingai rašyti, nepakanka mokėti taisyklę, bet reikia įgyti ir gebėjimo ją taikyti patirties. Jei ta patirtis nevisavertė, mokinys gali pakliūti į klaidingų apibendrinimų spąstus. Antai mokiniai paprastai žino, kad veiksmažodžių šalti, balti esamojo laiko formų šaknyje rašomos nosinės balsės. Tačiau jei per pratybas bus susiduriama tik su trečiojo asmens formų pavyzdžiais, dalies mokinių galvose susisuks lizdą iškreipta taisyklė: veiksmažodžių šalti, balti esamojo laiko trečiojo asmens formų šaknyje rašomos nosinės balsės (šąla, bąla).

„Tad nenustebkime, kad ne vienas mokinys, paprašytas raštu išasmenuoti kalbamuosius veiksmažodžius, parašys aš šalu, tu šali, jis, ji šąla, mes šalame...(= aš šąlu, tu šąli..., mes šąlame), – dėstė kalbininkas. Jo teigimu, mokinių galvose apstu ir netikrų skyrybos taisyklių – pavyzdžiui, „Reikia kablelio, nes skaitydami sustojame“.

B. Dobrovolskio teigimu, mokytojui svarbu žinoti, kaip mokinys priima rašybos sprendimus, kuo remiasi pasirinkdamas vieną ar kitą rašmenį ar skyrybos ženklą ir jo vietą sakinyje. Pasak kalbininko, čia neišsiversi be rašybos ir skyrybos mokymo psichologijos.

Lituanisto tvirtinimu, kad kuo racionaliau būtų panaudojamas gimtosios kalbos mokymui skirtas laikas, numatant rašybos ir skyrybos mokymo turinį, dėmesį reikėtų sutelkti į dažniau vartojamų žodžių ir jų formų rašymą, į svarbiausias skiriamąsias konstrukcijas, neversti mokytojų ir mokinių gaišti laiko retiems ir antraeiliams dalykams, mokyti rašyti žodžius, kurių kurpiamuose tekstuose vargu ar kam kada prireiks.

„Kartu svarbu formuoti kuo palankesnį mokinių požiūrį į lietuvių kalbos mokymąsi apskritai, ugdyti vaikų siekį ir gebėjimą taisyklingai kalbėti ir rašyti. Įsidėkime į galvą, kad mokinių sakytinės ir rašytinės kalbos kultūros ugdymas yra ne tik mokytojų lituanistų pareiga, bet ir visų mokomųjų dalykų mokytojų priedermė. Kvieskime juos į talką. Tikėkime, kad ateis laikas, kai į vaikų kalbos ugdymą bus pajėgūs aktyviau įsitraukti ir tėvai, ir visuomenė“, – sako lietuvių kalbos vadovėlių autorius.

ŠMM atstovė mato viltį

Nida Poderienė
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausiosios specialistės Nidos Poderienės, ne naujiena, kad mokiniai yra mažiau raštingi nei prieš dvidešimt metų. Jos tvirtinimu, per tuos dešimtmečius keitėsi požiūris į lietuvių kalbą. Visuomenėje įsitvirtinant siauram požiūriui į lietuvių kalbą tik kaip į komunikacijos instrumentą, menkėjo lietuvių kalbos, kaip tautą, bendruomenę telkiančios, tapatybę ir mąstymo būdą išreiškiančios, suvokimas.

Nacionaliniai mokinių pasiekimų tyrimai rodo, kad sumažėjo aštuntokų, kurie lietuvių kalbos mokėjimą laiko svarbiu gaunant darbą, siekiant karjeros.

„Taigi pirmiausia verta keisti nuostatas – džiaugtis savo kalba, ją vertinti ir rūpintis. Esminių švietimo sistemos pokyčių rezultatai matyti po dešimties metų, tendencijos – mažiausiai – po trejų, ketverių“, – sakė N. Poderienė.

Vis dėlto, pasak ŠMM atstovės, galime konstatuoti, kad mokinių raštingumo ir skaitymo rezultatai po truputį gerėja. 2013 m. brandos egzamino statistinė analizė rodo, jog laikiusių valstybinį brandos egzaminą abiturientų raštingumo rezultatai yra geresni nei 2012 m. vykdyto lietuvių kalbos ir literatūros bandomojo egzamino. Lyginant 2012 ir 2013 m. dešimtokų patikrinimo rašymo dalies rezultatus matyti, kad pasiekimai šiek tiek pagerėjo. Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo PISA rezultatai rodo, kad penkiolikmečių skaitymo pasiekimai pirmą kartą po 2006 m. pagerėjo, lyginant su 2009 m. rezultatais pakilo 9 taškais ir šis rezultatas yra statistiškai reikšmingas.

Kad Lietuvos mokinių lietuvių kalbos ir kultūrinio raštingumo pasiekimai sistemingai gerėtų, ŠMM skelbia atnaujinusi lietuvių kalbos pradinio ir pagrindinio ugdymo programas. Jos bus patvirtintos šiais metais. Atnaujintoje pagrindinio ugdymo programoje įtvirtinamas sisteminis lietuvių kalbos mokymas ir aukštesni reikalavimai skaitymo pasiekimams. Planuojamas lietuvių kalbos pasiekimų patikrinimas po aštuntos klasės. Taip pat svarstoma keisti vadovėlių vertinimo tvarką įvedant ekspertų komisijų vertinimus. Lietuvių kalbos vadovėlių turinį nuo 2013 metų vertina ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Diktanto tekstas

Kartą vyresnysis brolis nei iš šio, nei iš to išardė sienas, išmėtė spąstus pelėms gaudyti. Mažasis apstulbęs žiūrėjo, žiūrėjo, pagaliau neištvėrė ir pravirko. Paskui pagrasino apskųsiąs tėvui. Tėvas mat visuomet jį užtardavo, kartais neleisdamas vyresniajam nė pasiteisinti. Tačiau šįkart mažasis abejojo, ar taip bus ir dabar. Tikriausiai klius abiem. Todėl skųstis nė negalvojo, tik grasė. O kai gąsdinimas nepadėjo, ėmė įrodinėti, kad daugiausia darbavosi jis, kad vyresnysis neturįs teisės taip elgtis. Šis tiktai juokėsi ir su piktu pasitenkinimu draskė visa, ką mažasis taip stropiai buvo sukūręs. Tą pertvėrimą, kurį jis klūpodamas lipdė prieš kelias dienas iš molio, spardė nuožmi brolio koja. Jų darbo įrankiai, net maisto atsargos, – viskas zvimbė pro susigūžusio mažylio galvą, tiško jam į akis smėlis. Neištvėręs mažasis griebė po ranka pasitaikiusį lentgalį ir, klaikiai spiegdamas, puolė brolį. Šis, išgąsdintas gal ne tiek jo smūgių, kiek spiegimo, puolė laukan. Visą dieną iš paviečio sklido prislopintas mažojo inkštimas.

Po kelių mėnesių jie susitaikė. Vyresnysis mažąjį įtikino, kad būsto statyba – vaikų žaidimas.