Kokią duoda praktinę naudą? Žinodamas ją, autobuso nesukontroliuosi, namo nepastatysi, duonos neiškepsi. Tačiau kodėl senovės romėnai sakydavo: „Žmonės nežinantys istorijos, visada lieka vaikais“. Kodėl mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius būtent šią mintį pasirinko „Aušros“ laikraščio šūkiu? Ką mums duoda istorijos pažinimas?
Į šiuos painius klausimus atsakymo ieškosime kartu su Vilniaus universiteto istorijos fakulteto dekanu, profesoriumi Rimvydu Petrausku. Diskusiją ir pradedame nuo klausimo, o kodėl reikia prisiminti senus įvykius? Juk gal geriau visuomenei žvelgti tik į ateitį?
Istorinis pažinimas, kaip ir bet koks pažinimas visų pirma gimsta iš smalsumo. Istorija yra tokia pati pažinimo sritis kaip ir bet kuri kita: biologija, geografija, skaičių pasaulis ir taip toliau.
- Biologija turi praktinį panaudojimą, o istorija?
- Tai istorija gali būti kaip pavyzdžių rinkinys tam tikras?
Gali būti pavyzdžių, bet nereikėtų to suprasti pernelyg konkrečiai. Aišku, yra daugybė panašių situacijų praeityje ir dabartyje. Kiti, jau vėlesni stebėtojai, irgi yra sąmojingai pastebėję, kad nors istorija yra gyvenimo mokytoja, tačiau niekas dar nėra iš jos pasimokęs. Kaip ir paprasta gyvenimiška patirtis – visų pirmą mokomės iš savo pačių patirčių ir savo pačių klaidų. Šia prasme kažkokių aiškių direktyvų iš istorijos, kaip mums gyventi, kaip mums elgtis, kokius sprendimus priimti šiandien, mes iš istorijos negalime tikėtis.
- O ko galime tikėtis?
Istorija gali suteikti bendrą įvaizdį, bendrą suvokimą, kaip reikia galvoti, į ką turime atsižvelgti priimdami sprendimus. Žmonės istoriškai kinta ir seniai pastebėta, kad skirtingais laikotarpiais žmonėm skirtingi dalykai yra svarbūs, ir todėl mes negalime taip lengvai prilyginti, tarkim, LDK su dabartimi. Tačiau kartu egzistuoja toks dalykas, kuris labai gražiai lotyniškai įvardijamas conditia humana, tas žmogiškasis būvis, kuris vis dėlto kažkuria prasme bendras, ir žmonės visuomet susiduria su panašiais iššūkiais savo gyvenime, tiek praeityje, tiek ir dabar.
- O ko dabartiniai Lietuvos politikai galėtų pasimokyti iš mūsų valdovų?
Turime labai įvairių pavyzdžių. Visų pirmą galėtų pasimokyti iš gerų pavyzdžiu tai atvirumo. Atvirumo pasauliui. Ir taip pat sakyčiau turėtų pasimokyti iš neigiamų pavyzdžių tai yra geopolitinės tam tikros orientacijos.
- Ką turite omeny?
Žiūrėti, kaip viskas vyksta ir plėtojasi. Mes galime tik įsivaizduoti, senieji valdovai turėjo labai ribotas informacines galimybes priimti tam tikrus sprendimus. Laiškų judėjimas, žinios net ir apie gana artimus kaimynus buvo labai ribotos, o dažnai ir klaidinančios. Šiais laikais viskas yra labai smarkiai pasikeitę, bet kartu, sakyčiau, netapo lengviau. Pasaulis tapo dar labiau kompleksiškesnis, žinių įvairovė ir srautas yra labai didelis. Ir čia galime prieiti prie to, kas gerą valdovą tokiu daro. Kadangi valdovas negali visko koordinuoti, tačiau vienas dalykas, ką jis turi turėti, tai gerus, pasitikėjimo vertus asmenis, kaip tuo metu sakydavo. Šiais laikais mes tai vadiname kitaip, bet vis tiek principas lieka tas pats. Dabartiniai politikai, dabartiniai valstybės vadovai turi turėti geras komandas, gerus patarėjus, įžvalgius patarėjus, kurie disponuotų tais instrumentais, kurie yra svarbūs šiais laikais.
- Aš suprantu, kad reikia žinoti, kas nutiko prieš penkiasdešimt metų, prieš šimtą, nes tai prisimena mūsų tėvai, seneliai. Tačiau kam žinoti istoriją, kuri nutiko prieš tūkstantį metų?
Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje istorijos vadovėliuose vos ne specialiai suaktualizuota buvo paskutinių kelių dešimtmečių istorija. Man atrodo, kad dabar šito dalyko atsisakoma, kadangi pastebėta, jog vis dėlto neįmanoma paaiškinti netolimos istorijos vien tiktai iš jos pačios vidaus. Vis dėlto istorijos aktualumas, neaktualumas, skirtingų epochų aktualumas yra daug sudėtingesnė problema, ją dar seniai gyvenęs tikrai labai protingas istorikas, kurį dažniausiai prisimena tiktai dėl jo faktografiškumo, nors toli gražu ne vien dėl to jį reikėtų prisiminti, Leopoldas von Ranke, kažkada gražiai pavadinęs, kad kiekviena epocha yra vienodai arti Dievo. Galėtumėm sakyti, kad kiekviena epocha yra kažkuria prasme vienodai reikšminga. Aišku, galima iš karto apversti ir pasakyti, kad jeigu jos yra vienodai reikšmingos, tai galbūt ir vienodai nereikšmingos. Šiuo atveju jis ko gero norėjo pasakyti giliau, kad kiekvienoje epochoje mes galime rasti svarbių impulsų mąstymui ir svarbių paralelių dabarčiai ir ne tik toje epochoje prieš trisdešimt metų. Jeigu aš žvelgčiau į senesnę istoriją, iki moderno, iki industrinę visuomenę, yra tam tikrų paralelių.Kkai kuriais požiūriais mūsų dabartinė visuomenė yra truputį artimesnė tai senajai istorijai. Pavyzdžiui dabar su naujomis technologijomis, - visiškai kitomis sąlygomis, aišku,- grįžta į kasdienį gyvenimą namų ūkio konceptas. Galima darbus padaryti iš namų.
- Ir namuose, o kai atsiras spausdintuvai 3D, bus galima ir daiktus pasidaryti namuose.
Taip, tai kažkuria prasme tai yra paralelė su tuo ūkiu, kuris egzistavo iki moderno visuomenėje, aišku, jisai egzistavo visai kitomis sąlygomis, bet įdomu stebėti ir žiūrėti, kaip keitėsi ta visuomenė, ką išgyveno, su kokiomis problemomis susidūrė. Lygiai tas pats dėl besikeičiančios tapatybės. Vėl gi ši globalizacija, atskirų, virštautinių struktūrų kūrimas primena Viduramžių, ankstyvųjų Naujųjų laikų situaciją, kur tauta buvo svarbi tapatybės dalis, bet toli gražu ne dominuojanti savimonėje. Yra daugybė tokių paralelių, kurios ir daro tą senąją istoriją aktualią.
- Gerai, bet ar sakykime istorija nėra našta? Nes kai tu žinai protėvių nuodėmes, jų įsipareigojimus, pagaliau ir tam tikrus pasiekimus, kurie yra kaip kontrastas dabartinei blogai padėčiai. Kam to reikia? Kam tą naštą užsikrauti?
Atsiranda noras instrumentalizuoti istoriją. Vieni kitiems priminti blogus darbus, arba priešingai - kritikuojant dabartį, prisiminti tariamai labai nuostabią auksinę praeitį. Aišku istorija, kaip ir turbūt bet koks pažinimas, yra našta. Reikia mokėti su ta našta tvarkytis, susigyventi, tai yra išmokti kritiškai, istoriškai mąstyti, kas turi iš esmės ateiti iš mokyklos, iš šeimos. Visuomet visuomenėje yra tikrai nemažas skaičius žmonių, kurie ta istorija domisi dėl įvairių priežasčių, kurie apie ją mąsto, kuriems iš tikrųjų kai kurios žinios yra našta. Čia vėl gi iškyla istoriko užduotis, padėti jiems su tuo žinojimu susitvarkyti.
- Gerai, paskutinis klausimas. O ką gauna žmogus, kuris turi istorinį išsilavinimą, domisi istorija, turi istorinį supratimą?
Visų pirma, jis turi žinių apie įvairius istorinius laikotarpius ir svarbiausia procesus. Jis gali lyginti savo šalyje vykusius reiškinius, procesus su kitų šalių procesais ir šitoje perspektyvoje matyti savo šalies išskirtinumą ir pasiekimus. Jis mokėdamas kalbas, nes viena iš istoriko išsilavinimo užduočių yra senųjų ir dabartinių įvairių kalbų geresnis mokėjimas, gali turėti kritišką, o kartu ir pagarbų, požiūrį į savo paties istoriją ir savo dabartį. Dabartinei visuomenei gana būdingas narciziškas pasitenkinimas savimi. Naujos technologijos, viskas keičiasi, niekad tokios sparčios raidos nėra buvę. Tačiau istorinis žvilgsnis gilyn parodo, kad žmonės yra įveikę kur kas sudėtingesnių situacijų. Kai kurie lūžiai yra visiškai prilyginami, pavyzdžiui, tenka atsiminti spausdintos knygos atsiradimą ir su tuo susijusią žinijos sklaidos revoliuciją. Mūsų dabartis yra svarbi, tačiau mūsų dabartis nėra išskirtinė istorijos eigoje.
- Dėkoju už pokalbį
„Istorijos detektyvai“ – trečiadieniais 21.45 val. per LRT televiziją.