Įspūdingą karjerą darantis ir tarptautinės šlovės sulaukiantis M. Levickis interviu pripažino, kad likus Lietuvoje jo gyvenimas būtų klostęsis labai prastai. Pasaulio čempionas klavišinio akordeono kategorijoje, TV projekto „Lietuvos talentai“ nugalėtojas papasakojo, kaip išlepintas mamos vaikas prieš keletą metų išvyko gyventi į JK ir ką tai jam davė.

– Neseniai Kultūros ministerijoje buvote apdovanotas Jaunojo kūrėjo premija. Įteikdamas apdovanojimą, kultūros ministras Šarūnas Birutis papasakojo, kad JK kultūros ministras jam prisipažino apie Lietuvą sužinojęs iš Jūsų. Ką Jums reiškia toks įvertinimas?

– Tai man pats svarbiausias įvertinimas. Man labai svarbu Lietuvą pristatyti tarptautinėje erdvėje, manau, neturime pakankamai žmonių, pristatančių mūsų šalį pasaulyje. Smagu, kai JK kultūros ministras prisimena Lietuvą ir sieja su manimi. Tai svarbiau už bet kokias premijas.

– Manote, JK Lietuva gali būti žinoma ne tik dėl pigios darbo jėgos, bet ir kultūros?

– Pastebiu, kad žiniasklaidoje Lietuvą vis labiau atsimena. Štai turime Rūtą Meilutytę, kuri pasižymėjusi Anglijoje ir visame pasaulyje. Svarbu, kad keliame Lietuvos įvaizdį ir keičiasi mūsų, kaip šalies, etiketė.

– Liepos pirmoji buvo ypatinga: ne tik pasirodėte BBC „Breakfast TV“ laidoje – tą dieną pasaulį išvydo pirmasis albumas „Martynas“. Praėjus vos savaitei nuo pasirodymo, jis tapo perkamiausiu klasikinės muzikos albumu Didžioje Britanijoje, aplenkė tokių scenos grandų kaip Katherine Jenkins ir Andrea Bocelli įrašus ir viršūnėje išsilaikė kelias savaites. Ar pradžiugino žiniasklaidos dėmesys ir ar tikėjote albumo sėkme?

– BBC prieš keletą metų esu dalyvavęs „The One Show“. Šiemet laidoje daugiau dėmesio buvo skirta man kaip atlikėjui. Albumo pasirodymo diena man buvo įspūdinga. Dėl albumo populiarumo galiu svajoti ir tikėtis, bet to vienas nepadaryčiau. Tai ir įrašų kompanijos, ir vadybininko, ir tų, kurie dirba kartu, nuopelnas. Beje, šią savaitę radijo stotis „Classic FM“ mano albumą išrinko tarp metų geriausių.

– Esate Nepriklausomos Lietuvos vaikas – gimėte 1990 m. Kokia ši karta?

Martynas Levickis

– Iš tos kartos labai daug tikiuosi. Manau, tik jauni žmonės ir yra mūsų ateitis, nulemsiantys pokyčius mūsų šalyje. Jau dabar daug pokyčių matau ir džiaugiuosi kiekvieną kartą grįžęs – išeinu į gatvę ir matau labai gražius žmones. Aišku, yra benamių, apsileidusių, bet vis dažniau matau laimingus, besišypsančius, stilingus žmones. Tai džiugina širdį.

– Kas Jūsų laukia Lietuvoje?

– Lietuvoje likusios mama ir teta, tėvo mano gyvenime nėra, jo niekada nebuvo. Gimiau Tauragėje, būdamas aštuonerių, su mama persikėliau į Šiaulius ir pradėjau mokytis muzikos. Dažnai mėgstu sakyti, kad Šiauliuose gimiau antrą kartą. Nenoriu nuvertinti galimybių Tauragėje, bet manau, kad ten ir būčiau likęs balos vaiku.

– Kur dabar yra Jūsų namai? Ar save laikote emigrantu?

– Į Londoną išvykau 18-kos, jame nieko nežinojau ir nepažinojau. Vaikui, kuris gyveno tik su mama ir buvo gana išlepęs, kuriam viskas būdavo padaroma, atsidurti aplinkoje, kurioje viskas tik ant tavo pečių ir viskas tik nuo tavęs priklauso, buvo labai naudinga. Londonas neišgąsdino, labai užgrūdino ir sustiprino kaip asmenybę bei profesionalą. Laiko veltui neleidau, stengiausi dirbti ir tobulėti.

Dabar save galiu traktuoti ir kaip emigrantą, mat iki šiol visą laiką buvau išvykęs studijoms. Pirmais metais gyvenau su Londone dirbusiais lietuviais ir sakydavau: jūs čia atvažiavote uždirbti pinigų, aš – išleisti jų, tik bėda, kad jų neturiu. O šie metai tokie, kad jau galėčiau save pavadinti emigrantu. Bet pačiame Londone nebūnu labai daug ir nedirbu ten. Pasaulis yra mano darbovietė, lėktuvas yra pusiau namai. Tikrai noriu gyventi Lietuvoje, tačiau kol jaunas ir kol vyksta daug pokyčių, nenusistoviu vienoje vietoje.

– Ar pagalvojate, kaip būtų klostęsis gyvenimas, jei nebūtumėte išvykęs?

– Pagalvoju. Būtų klostęsis labai prastai. Dažniausiai nutyliu tokius dalykus arba stengiuosi diplomatiškai kalbėti, tačiau, pavyzdžiui, man gaila Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) besimokančių žmonių.

– Kodėl?

Martynas Levickis

– Todėl, kad jiems nesuteikiama jokia ateities galimybė. Ir kalbu taip ne dėl to, kad studijavau užsienyje ir turiu daugiau galimybių (M. Levickis studijavo Londono Karališkojoje muzikos akademijoje - DELFI). Ką daro akademiją baigęs žmogus? Gerai, jei jis simfoninis muzikantas – eina dirbti, o ką daryti tiems, kurie norėtų būti solistais? Nėra pas mus nei rimtos platesnės klasikinės muzikos vadybos kultūros, kuri gaudytų jaunus talentus. Ačiū Dievui, yra televiziniai šou, kurie šiek tiek prastumia jaunus žmones, bet tai daugiau vokaliniai muzikantai. Dėl to gaila.

LMTA niekada nestudijavau, bet pastebiu, kad joje nėra rotacijos: senoji karta įsisėdėjusi į postus ir jaunajai bent jau šiek tiek prisiliesti labai sunku.

– Gal čia mažos šalies sindromas?

– Visur taip yra, ne tik mažoje valstybėje. Toje pačioje Vokietijoje šlageris yra viskas ir didžiausi uždarbiai yra iš šlagerių. Tačiau tuo pat metu paraleliai vyksta ir labai stipri klasikinės muzikos vadyba, ko pasigendu Lietuvoje. Norėtųsi, kad jau žmonės būtų labiau pastebėti ir jiems būtų pasiūlyta galimybių.

– Kaip vertinate emigraciją, pagal kurios mastus pirmaujame Europoje?

– Emigraciją vertinu gerai, ypatingai jaunų žmonių, kurie migruoja dėl tobulėjimo. Visą laiką labai palaikau studijas, galimybių siekimą užsienyje. Tačiau, žinoma, reikia nepamiršti savos šalies. Turiu keletą pažįstamų, kurie po studijų Anglijoje grįžo čia ir kuria savus verslus, prisijungė prie kitokios veiklos.

Mums reikia žinutės apie Lietuvą kaip apie modernią, mėgstu sakyti, Šiaurės Europos valstybę. Labai daug žmonių dar nežino apie mus arba žino labai mažai ir dažniausiai iš neigiamos pusės. Labai dažnai pasitikslina, iš kur esu – net ir Vokietijoje, kuri visai šalia, žmonės nemoka ištarti Lietuvos pavadinimo. Tai man buvo labai keista. Tai byloja, kad informacijos apie mus nėra daug ir reikia daugiau stengtis dirbant su tuo.

– Daug laiko praleidžiate lėktuvuose. Kokiu būdu keliauja akordeonas?

– Kai skrendu į Lietuvą pigiomis skrydžių bendrovėmis, jos neleidžia akordeono pasidėti į viršų virš sėdynės – reikia pirkti atskirą vietą šalia. Tačiau kai skrendu su didžiosiomis kompanijomis, jokių problemų nekyla – jis telpa į dėklą viršuje.

– Ar vis dar grojate Šiaulių miesto savivaldybės dovanotu akordeonu?

Martynas Levickis

– Reikėtų pabrėžti – tas instrumentas man nėra dovanotas. Gal ir buvo intencijų jį dovanoti, tačiau šį instrumentą man miestas nupirko 2006 m. ir jis liko miesto nuosavybe. Aš galiu juo naudotis, tačiau klausimas, kiek dar galėsiu turėti. Man garbė, kad palyginti nedidelis miestas nusprendė paremti jauną žmogų. Su šiuo instrumentu pasiekiau pagrindinius laimėjimus, jei ne jis, klausimas, ar šiandien būčiau kur esu. Tai suteikia daug galimybių ir dažnai užsienyje smagu tuo pasigirti. Tačiau atsiranda užuominų, kad jį teks kažkada atiduoti. Morališkai tai būtų sudėtinga, bet jei būsiu priverstas, nepasispardysi.

– Kiek vidutiniškai kainuoja akordeonas?

– Kainos svyruoja tarp 15-30 tūkst. eurų. Šiaulių dovanotas akordeonas tuo metu kainavo apie 12 tūkst. eurų. Atsižvelgiant į kainą, tai ypatingai geras instrumentas. Nuo šių metų turu ir antrąjį akordeoną, ant jo yra mano vardas.

– Žinau, kad esate darboholikas. Kaip atrodo eilinė darbo diena?

– Kai būna vajus, dirbu be perstojo, nėra kada atsakinėti į asmeninius skambučius ar patikrinti „Facebook“. Darbo diena trunka neribotą laiką, priklauso, ar yra koncertų. Valandų, kiek groju, net neskaičiuoju. Miegui laiko neužtenka.
Šįmet laukia nemažai koncertų. Laukia du mėnesius truksiantis albumo pristatymo turas JAV, koncertai Vokietijoje, Austrijoje, Anglijoje, Lietuvoje, Turkijoje. Nors iš šono gali atrodyti, kad jau viskas pasiekta, yra dar daug kur stengtis ir lipti į viešų.

– Lygiai prieš metus sakėte, kad esate laimingiausias žmogus pasaulyje. Ar šis jausmas lydėjo visus metus?

Foto: Organizatorių nuotr.

– Metai atrodo geri – esu patenkintas viskuo, kas įvyko, tuo, ką turėjau išmokti. Tai buvo patirčių ir kompromisų metai. Nors iš šono gali atrodyti, kad aplankė didžiulė sėkmė, tačiau buvo daug darbo, kuris mane truputį nualino. Norėčiau ateinančiais metais šiek tiek pailsėti, nors žinau, kad bus tik blogiau.

Pastarąjį pusmetį gyvenau tarp Londono, Berlyno ir Vilniaus. Iš Berlyno į Vilnių atskridau tiesiai į koncertus – jų buvo kiekvieną dieną. Salės buvo pilnos. Prieš 4-5 metus apie tai svajodavau ir visą laiką vyravo motyvas, kad grojant akordeonu pritraukti tiek daug klausytojų tarsi ir utopija. Pasirodo, tai įmanoma.

– „Nejaugi Lietuvoje nėra gero meno? Ar gal tik šiuolaikinė publika linkusi į paviršiaus blizgesį, gilias iškirptes ir trumpus sijonus bei beprasmes „dainūškes“?, – prieš keletą metų klausėte viename interviu. Kas pasikeitė per tuos keletą metų?

– Trumpo sijono koncertu metu dar nedėviu, vadinasi, įmanoma ir be to. Kaip minėjau, kompromisų bendrajai publikai, masinei produkcijai padaryta. Aš dėl to ir nesigailiu – viskas gerai.

– Kompromisu laikote tai, kad grojate, pavyzdžiui, Lady Gagos kūrinius?

– Lady Gagą pats sugalvojau groti. Tai daug kam patiko ir žmonės galvoja, kad noriu groti panašią muziką. Bet taip nėra. Iš tiesų noriu visą laiką inkorporuoti klasikinę muziką, kurią studijavau. Norisi jos groti kiek įmanoma daugiau, pateikti naujai. Kai groji akordeonu, ji jau pateikiama naujai, mat niekas nekūrė klasikinės muzikos akordeonui. Manau, akordeonas vėl ateina į madą, todėl žmonės ir eina į koncertus, perka albumus.

Ilgai šiuo instrumentu grota ne taip, kaip reikia, dėl to jo garsas tapo erzinančiu – Lietuvoje jis įsivaizduojamas kaip vestuvių instrumentas. Tai gan komunistinis instrumentas, kiek žinau, Kinijoje yra mokyklų, kuriose kiekvienas vaikas turi groti akordeonu. Akordeonas tampa daug modernesnis, požiūris į jį kinta. Manau, Lietuvoje prie to daug prisidėjau.

– Grojate ir tradicinę žydų liaudies dainą „Hava Nagila“. Kuo ji patraukė?

– Tikiu, kad kai pasirodys interviu, komentaruose bus atsiliepimų: nenuostabu, kad talentingas, gi žydas. „Hava nagila“ gal irgi kelia žmonėms klaustukų. Mano pavardė ganėtinai žydiška, tačiau faktų apie žydiškas šaknis nėra. Lietuvoje buvo daug žydų ir mums reikia mokytis tolerancijos, atsikratyti ksenofobijos ir rasizmo.