Rugsėjo 1-osios skambutis į duris atveriančią Karalienės Mortos pradinę mokyklą sukvies priešmokyklinę grupę, taip pat pirmokus ir antrokus. O jos vadovė DELFI tikino, kad mokykloje bus taikomi visiškai kiti mokymo principai nei tradicinėse ugdymo įstaigose.
Paklausta, kodėl jai atrodo nepriimtinos tradicinės mokymo priemonės, A. Landsbergienė teigė, kad jos visų pirma nukreiptos į žinių kultą, o ne į įgūdžių formavimą. Taip pat patyrusi pedagogė pridėjo, kad daugelis mokyklų pernelyg jaudinasi dėl to, kad mokinius ruošia emigracijai. Anot jos, tai yra natūralus procesas, kurio nereikia stengtis sustabdyti.
- Kokios didžiausios problemos Lietuvos švietimo sistemoje, jus privertusios ieškoti alternatyvių mokymo galimybių?
- Mokykla tapo fabriku. Nei mokytojai, nei mokiniai neturi motyvacijos: darom tai, nes reikia. Yra tik pavienės iniciatyvos, kai tikima tuo, ką daroma. Aš šventai tikiu, kad turime turėti viziją. Mokytojas negali eiti į darbą, tik tam, kad dešimtą mėnesio dieną į jo sąskaitą įkristų atlyginimas. Dabar atrodo, kad pedagogai dirba tik dėl pinigų, o mokinys eina į mokyklą tik dėl diplomo. Ir tokiu būdu mes užsidedame didelį riebų pliusą, kad švietimo sistema veikia. Tačiau iki šiol vizijos nėra.
- Tačiau sustabarėjimu kur kas dažniau kaltinami vyresni mokytojai. Ar jauni pedagogai labiau motyvuoti?
- Mokytojai atkerta, kad jų motyvaciją smukdo žemi atlyginimai. Ar šiuos dalykus galima gretinti?
- Jeigu nematai prasmės, reikia eiti iš mokyklos. Ačiū Dievui, kad toks mokytojas išeis. Kuo daugiau tokių išeis, tuo daugiau liks tų, kurie tuo tiki. Dabartinė statistika: šiuolaikinis žmogus iki 38 metų bus pakeitęs 14 darboviečių ir kelias profesijas. Dabartiniame pasaulyje kaita nėra tokia baisi, kokia ji buvo prieš 40 metų.
Kita vertus, kai stojai į Lietuvos edukologijos universitetą, reikėjo atsidaryti savivaldybės svetainę, kurioje surašyti mokytojų atlyginimai. Jei tada nusprendei, kad tau per mažai, reikėjo stoti kitur. Niekur pasaulyje pedagogų atlyginimai nėra fantastiški. Pagal pragyvenimo lygį išsivysčiusiose valstybėse atlyginimai yra panašūs.
- Vyriausybė diskutuoja, ką daryti su kaimo mokyklomis, į kurias susirenka vis mažiau mokinių. Ar verta skirti pinigų jų išlaikymui?
- Visų pirma gerą pedagogą sunku prisivilioti į kaimo mokyklą. Kitas dalykas: jų išlaikymas brangiai kainuoja. Net Norvegija uždarinėja mažas kaimo mokyklėles. Norvegams patogiau netgi su malūnsparniu vaikus pristatyti į didesnę mokyklą, nei ją išlaikyti fiorde. Skandinavai pasižymi efektyvumu, todėl galime to iš jų pasimokyti.
- Švietimo ir mokslo ministerija svarsto, ar nereikėtų anksčiau pradėti privalomą pradinį ugdymą. Kai kuriose valstybėse vaikai mokyklą lankyti pradeda dar tik ketverių. Galbūt ir Lietuvai verta suskubti ankstinti mokymo pradžią?
- Kodėl gi ne! Belgijoje formalusis ugdymas prasideda 2,5 m., Anglijoje – 4 m., JAV – 5 m. Nuo septynerių, kaip Lietuvoje, tikrai nedaug valstybių pradeda formalųjį ugdymą. Dauguma pradeda anksčiau. Negalime daryti prielaidos, kad visi tėvai vaikus ugdo namuose. Jeigu norime, kad vaikas įgytų gebėjimų, išmoktų mokytis ir susižavėtų mokymųsi, nuo ketverių ar penkerių metų galima pradėti.
- Jūsų mokykloje pradinukai, be kita ko, mokysis ir naudodamiesi planšetiniais kompiuteriais. Ar sutinkate, kad ateityje naujųjų technologijų svarba mokykloje tik didės?
- Manau, kad ateityje kompiuterijos tikrai nemažės. Dabar didžiausia problema yra mokytojų technologijų baimė. Labai dažnai vaikai daugiau išmano apie technologijas nei mokytojai. Ir tai mokytojams duoda nepilnavertiškumo kompleksą. Mokytojas turi pasakyti: vaikai – technologijų čiabuviai, mes – imigrantai, todėl mokomės kartu. Atgal mes jau negrįšim. Atėjus naujai pedagogų kartai, kompiuterija bus dar daugiau naudojama.
- Žurnalistams sakėte, kad žinios šiuolaikinėje modernioje visuomenėje pradeda prarasti savo vertę. Kas jas pakeis?
- Šiandien gebėjimai yra svarbiau nei žinios, kurios po kažkiek laiko gali būti pasenusios. Visų pirma turime ugdyti kūrybingus žmones, kurie išmoksta mokytis. Tada nesvarbu, kad žinios pasensta. Žmogus, turėdamas gebėjimą mokytis, sugebės įgyti naujų žinių.
Iki šiol yra žinių kultas. Pažiūrėkime į laidą „Tūkstantmečio vaikai“. Kas daugiau žino, tas yra vertesnis. Bet esmė ta, kad tos žinios po 12 metų bus pasenusios. Aišku, tam tikrų sričių žinios nesensta. Kokį konkurencinį pranašumą turėsime, jei niekas nesikeis?
- Taip pat tradicinėje mokykloje išryškėja takoskyra tarp mokytojų ir tėvų sprendžiant vertybių skiepijimo klausimą. Nerandama sutarimo, kas turėtų tuo užsiimti. Kaip prie moralinių vertybių formavimo turi prisidėti mokykla?
- Ta diskusija – bandymas nusimesti atsakomybę. Tėvai sako, kad vaikas visą dieną praleidžia mokykloje, todėl tegu ugdo pedagogai. O pedagogas sako: aš ir taip turiu darbo, per mažai gaunu atlyginimo ir man už tai niekas papildomai nemoka. Tuomet išeina užburtas ratas. Bet esmė ta, kad nei vieni, nei kiti negali to padaryti vieni. Jei šeimoje mokysime vaikus, kad patyčios yra negražu, o mokykloje mokytojai leis vaikams tyčiotis vieniems iš kitų, jie greit supras, kad čia yra veidmainystė. Privalo būti bendradarbiavimas. Ir tėvai, ir mokykla turi apie tai kalbėti.
Moksliniai tyrimai rodo, kad tėvai turi didesnę įtaką formuojant vaikų moralinį stuburą. Todėl jie atsakomybės nusimesti negali, bet jos nusimesti negali ir mokykla. Ji turi užtvirtinti tai, ką vaikas gauna namuose. O jei namuose jis to negauna, mokykla yra vienintelė vieta, kur vaikas gali išmokti kitokio elgesio. Aš manau, kad pašaukimą turintis pedagogas negali pasakyti, kad man už tai nemoka. Tai yra tavo darbo dalis: nesvarbu, tau moka už tai ar ne.
- Dalis mokytojų skundžiasi, kad ruošia mokinius emigracijai. Tačiau ar pedagogui turi rūpėti, ką žmogus veiks užvėręs mokyklos duris?
- Man neskauda dėl to širdies. Mes turime dirbti taip, kad jaunimas norėtų vėliau grįžti į Lietuvą. Galbūt jauni žmonės suras savo gyvenimą kitur, bet jie žinos savo identitetą. Globalizacijos laikais vaikų grandinėmis nesurišime. Aš be proto didžiuočiausi jei studentas Harvarde pasakytų: aš esu iš Lietuvos ir būtent lietuviška mokykla mane šitaip paruošė. Dabar kiekvienas ieško, kur jam geriausia. Visame pasaulyje tai vyksta. Mes turime didžiuotis, kad išugdome puikių mokslininkų, menininkų, kurie garsina Lietuvos vardą visame pasaulyje. Aš jau susitaikiau su mintimi, kad vaiką ugdau pasauliui. Tai – natūralūs mainai ir natūrali kaita.