- Beveik visą vasarą praleisite Sibire. Prieš akis – keturios ekspedicijos. O pirmoji, organizuojama bendrijos „Lemtis“, visai čia pat. Jau kitą savaitę jūsų vadovaujama komanda pasieks Krasnojarsko kraštą. Ką planuojama ten nuveikti?
- Aštuonių žmonių grupė tvarkys tremtinių kapus Krasnojarsko krašte, Manos upės pakrantėse. Palei Manos upę yra esami ir buvę tremties kaimai, kuriuose yra išlikusių kapinių, – maždaug 15.
Mes rašėme projektą ir prašėme finansavimo labai solidžiam darbui: norėjome sutvarkyti visas ten žinomas kapines. Tačiau gavome keturis kartus mažiau lėšų. Todėl atitinkamai tiek kartų galėsime mažiau padaryti. Buvo numatyta dešimties žmonių grupė, kuri pakaitomis dirbtų du mėnesius.
Kapines, kur tik įmanoma, būtume aptvėrę tvora. Taip pat ketinome atstatyti autentiškus kryžius.
Pernai rudenį buvau Biresuko kapinėse. Jos yra labai gražioje vietoje – ant Manos upės kranto. Kiekvienas praplaukiantis turistas jas mato. Vis dėlto kyla klausimas, kaip ten, atsižvelgiant į mūsų dabartines finansines galimybes, reikės atgabenti medieną? Nei takų, nei kelių iki kapinių nėra. Yra tik vandens kelias. Tačiau per dvi savaites labai sunku surasti medieną ir ją atplukdyti. Todėl vargu ar mums pavyks. Kaip bebūtų, kapinių teritoriją ir upės krantą galėsime išvalyti. Taip pat pagal galimybę atstatysime nuvirtusius kryžius. O jei pavyks atsigabenti medieną, su džiaugsmu pastatysime naujų.
Dabar kitaip organizuojame darbą ir su turimais resursais pabandysime dvejas ar trejas kapines iš pagrindų sutvarkyti: išvalysime teritoriją, užtversime tvora, pastatysime naujų kryžių. Kalbu apie kapinaites, esančias Ivanovkos, Kojaus, buvusių Biresuko ir Podsobnojos bei Priiskovaja kaimuose.
- O kokio finansavimo reikėjo, kad būtų pasiekti užsibrėžti tikslai?
- Šiemet mums reikėjo 160 tūkst. Lt, o gavom tik 40 tūkst. Taigi, galima palyginti. Kita vertus, be valstybinės paramos tiek ekspedicijų nebūtų. Iš Kultūros ministerijos pastaraisiais metais gauname dalinį finansavimą. Taip pat dalį lėšų surenkame iš rėmėjų.
- Ekspediciją į Krasnojarsko kraštą sudaro 8 žmonės. Kodėl pasirinktas būtent toks skaičius?
- Normaliose ekspedicijose visada būna ne daugiau nei 8 žmonės. Tai darbui pats racionaliausias skaičius. Taip būna patogiau keliauti. Jeigu žmonių daugiau, dalis jų ne racionaliai panaudojama. Labai didelėse kapinėse, kuriose 100 ir daugiau kapų, gal ir galėtų 10 – 15 žmonių dirbti. O tokiose mažose kapinėse, kurių Sibire yra daugiausia, dalis jų sėdėtų be darbo.
- Pagal kokius kriterijus buvo suformuota komanda?
Kadangi reikia gaminti kryžius, pakvietėme kryždirbių rekomenduotą Vilniaus dailės akademijos studentą. Taip pat pakviečiau vieną Lietuvos Gyventojų genocido aukų ir rezistencijos tyrimo centro ilgametę darbuotoją. Man keista, kad dirbantys tokį darbą niekada nėra matę tremties vietų... Pamatyti, kaip tikrovėje atrodo tremtinių pėdsakai, palikti tolimoje žemėje, jiems labai svarbu.
Taip pat važiuoja du gamtininkai. Be to, pakvietėm DELFI žurnalistą, kad būtų plačiau paskleista visuomenei apie tremties vietas ir nuveiktus darbus. Tuo pačiu ir mus visus tai skatins pasitemti ir gerai dirbti. O likę trys – bendrijos „Lemtis“ nariai.
- Tremtiniai apgailestauja, kad jie netampa ekspedicijų dalimi. Kodėl nenorima, kad jie važiuotų kartu?
- Tikiu, kad jie apgailestauja. Tačiau visų tremtinių amžius yra solidus. Todėl jie nėra fiziškai pajėgūs keliauti. Be to, pirmo pasitaikiusio žmogaus nenorime imti į ekspedicijas, kadangi paėmęs neišbandytą žmogų gali turėti didelių problemų.
- Ar yra vilties, kad šiemet ekspedicijos dalyviai sutiks lietuvių tremtinių?
- Gyvenviečių, kur mes vyksime, jau beveik neliko, todėl ir lietuvių ten sutikti neįmanoma. Jeigu atsiras laiko ir galėsime nuvykti į Narvą, bus proga pabendrauti su lietuve Danute Bielianina, gimusia 1942 m. Varėnos raj., Naškūnų kaime. Jeigu mums bus pakeliui, būtinai ją aplankysime.
- Į paskutinę ekspediciją, kurios metu ieškosite dar neatrastų tremties vietų ir kapinių, vyksite vienas. Ar tai nepavojinga?
- Tai – tradicinė „Lemties“ ekspedicija. Jų būna daugiausia. Tokių ekspedicijų metu ieškome kapinių. Ten būsiu apie pusantro mėnesio. Tiesa, gal kai kada sulauksiu ir pagalbininko.
Žinoma, pavojus visada yra. Negalima sakyti, kad ir grupės netyko pavojus. Vienam, aišku, yra dar pavojingiau. Juo labiau, kad su savimi turiu nemažai brangios technikos. Tačiau stengiuosi dirbti taip, kad nepatekčiau į negerų žmonių akiratį. Vienas į taigos gilumą nelendu. Bet ir du žmonės nuo meškos neapsigins. Pavojus pastoviai yra. Visada jį jaučiu. Bet jei nerizikuosi, nieko nepadarysi.
- Nemažai diskusijų sukėlė spaudoje pasirodęs jūsų pareiškimas, kad ketinate atsisakyti vadovauti ekspedicijai – „Misija Sibiras‘ 13“. Kas paskatino jus persigalvoti?
- Po paskelbimo spaudoje „Misija Sibiras“ organizatoriai prašė, kad neatsisakyčiau vadovavimo, nes ekspedicija, ko gero, nebūtų galėjusi įvykdyti užsibrėžtą tikslą. Išlikusių kapinių Tiumenės srityje yra labai nedaug ir jos sunkiai randamos. Aš pats turėsiu paieškoti, kadangi ten buvau prieš 11 metų. O tiems, kas nebuvo, nežinau, ar išvis įmanoma jas rasti. Prie tų kapinių jau nėra kaimų ir nėra žmonių, kurie galėtų parodyti, kur jos yra. Aš bent žinau kur jų iškoti...
Trumpai tariant, situacija pasikeitė suradus bendrą kalbą dėl kapinių tvarkymo darbų finansavimo ir organizavimo. Šituos klausimus išsprendus tenka važiuoti...
- Kuo „Misija Sibiras“ skiriasi nuo „Lemties“ organizuojamų ekspedicijų?
- Jeigu kalbėtume apie kapų tvarkymo ekspedicijas, tai jos beveik nesiskiria. Mes didesnį dėmesį skiriame pačių kapų sutvarkymui. Jeigu tik galime, tveriame naujas tvoras, statome naujus autentiškus kryžius, tokius, kokie yra buvę pačių tremtinių statyti. „Misija Sibiras“ organizatoriai labiau orientuojasi į jaunimo auklėjimą ir siekia, kad kuo daugiau jaunų žmonių pamatytų tremties vietas.
Skiriasi ir ekspedicijos formavimo principas. „Misija Sibiras“ atrenka jaunimą nuo 18 iki 29 m. ir visada komandą, išskyrus vadovą, sudaro nauji žmonės. Antrą kartą niekas nevažiuoja. „Lemtis“ tos taisyklės netaiko. Be to, grupę sudaro įvairaus amžiaus žmonės. Pagrindinis bendrijos „Lemtis“ kriterijus atrenkant žmones – jų nauda bendrame darbe.
- Bendrija „Lemtis“, įkurta 1996 m., tačiau bendrijos įkūrėjai į kitų organizuotas ekspedicijas pradėjo vykti šiek tiek anksčiau, o vėliau ir patys surengė daugiau nei 20. Kokiu tikslu buvo įkurta ši organizacija?
- „Lemtis“ įkurta, kad galėtume vykdyti ekspedicijas Sibire ir kituose Rusijos regionuose. Siekiame aplankyti kuo daugiau tremties vietų ir jas inventorizuoti. Tokiu būdu per 23 m. mums pavyko užfiksuoti virš 85 proc. visų išlikusių tokių vietų. Žinoma, dalis jų nesugrįžtamai išnyko, pavyzdžiui, statant hidroelektrines buvo labai daug kaimų ir kapinių paskandinta. Ant dalies kapų pastatyti miestai ir gyvenvietės. Tačiau didžioji dauguma tremties ir laidojimo vietų išliko. Nuo 1989 iki 1993 metų mes vykdavome didesnėmis grupėmis, todėl kapus dar ir tvarkydavome. Vėliau, neturėdami finansinių galimybių vykti grupėmis, kapus tik inventorizavome. Dabar vėl bandome bent vieną ekspediciją organizuoti būtent kapų tvarkymui ir atstatymui.
- Ar galima teigti, kad kapinės yra lietuvių kultūrinio palikimo dalis?
Kai pradėjome važinėti į ekspedicijas, pamatėme, kad pagrindinis lietuvių kultūrinis palikimas Rusijoje yra būtent kapinės. Pastatų arba neliko, arba jie rekonstruoti. Todėl jų negalima vertinti kaip kultūrinio palikimo. Lieka tik mūsų tautiečių statyti autentiški kryžiai. To laikmečio kryžių Lietuvoje beveik nėra išlikusių. Čia senieji kryžiai arba supuvo, arba buvo sunaikinti. O Sibire dalis išliko. Šį kultūrinį palikimą reikia inventorizuoti, užfiksuoti ir išsaugoti.