„Sėkmės mokyklos“ vadovas N. Buivydas: šiuolaikiniai darbdaviai neprašo diplomų

Moksleiviams sėkmė yra trokštamas rezultatas, o ne procesas. Ne taip svarbu, ar tikslas pasiektas sąžiningai, ar ne, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ir „Žinių radijo“ laidoje „Skaidrumo linija“ sakė neformalaus ugdymo asociacijos „Sėkmės mokykla“ vadovas Nerijus Buivydas.

- „Sėkmės mokykla“ - tai aukštus standartus keliantis pavadinimas. Kuo „Sėkmės mokykla“ skiriasi nuo kitų mokyklų?

- Visų pirma, mes ir patys sau keliame aukščiausius standartus, o nuo kitų mokyklų mes skiriamės tuo, kad nesame formali mokykla, į kurią gali eiti nuo pirmos iki dvyliktos klasės ir gauti atestatą. Daugiau - kur po tos formalios mokyklos gali ateiti ir sužinoti, ko nesužinojai bendrojo ugdymo mokykloje. Tai yra viskas, kas tau gali padėti gyvenime: pažinti save, pažinti kitus, viešai kalbėti, tvarkyti savo asmeninius finansus, lyderiauti, planuoti laiką. Mes stengiamės kuo daugiau važinėti ir nuvežti profesionalių lektorių, savo sričių specialistų į mažesnius miestelius, kaimelius. Pavyzdžiui, šiais mokslo metais jau aplankėme 30 miestų ir miestelių mokyklų.

- Ar tai yra sėkminga mokykla?

- Veikiam jau 6 metus, plečiamės kasmet, tiek žmonių skaičiumi, dirbančių organizacijoje, tiek veiklų skaičiumi. Per metus pasiekiame 2-3 tūkstančius moksleivių, kurie apsilanko mūsų renginiuose. Tad manau, kad esame sėkmingi.

- Kalbant toliau apie sėkmę, kaip jauni žmonės tą sėkmę suvokia? Iš jūsų bendravimo ir darbo su jaunimu, kiek jų sėkmės sąvokoje yra vietos sąžiningumui ir skaidrumui?

- Sėkmė jaunam žmogui turbūt yra labiau rezultatas nei procesas, nei kelias. Jiems, jeigu aš išlaikiau egzaminą ar kažką įsigijau, kažkokį daiktą, tai jau yra sėkmė. Apgaulinga yra taip galvoti, nes sėkmė, mano suvokimu, yra kelias, yra tiesiog darymas to, ką nori, buvimas, galų gale, laimingu žmogumi. Ir nesvarbu, kad aš kažką dabar pasiekiau, jau viskas lyg ir baigta, bet iš tikrųjų aš nuolat tobulėju, aš nuolat augu ir nuolat noriu būti sėkmingas. Jaunas žmogus gyvena trumpalaikėje perspektyvoje. Skaidrumas, sąžiningumas irgi nėra aukštai vertinamos vertybės, gal tiktai vėliau ateina suvokimas, kad gyvenimas turi būti ir prasmingas, ir skaidrus, ir sąžiningas.

- Iš tyrimų žinome, kad jei žmogus pateisina mokesčių nemokėjimą, jis labiau pateisina ir tam tikras korupcines veiklas. Ar moksleiviai save suvokia kaip Lietuvos pilietį, turintį tam tikras teises ir pareigas, ir kad jis gali, viena vertus, reikalauti tam tikrų dalykų, o kai kuriuos privalėtų atlikti?

- Yra ta problemėlė, kad jie mąsto ne tiek toli į ateitį. Galbūt linksma tuo metu, bet niekas negalvoja, kas bus po penkių ar daugiau metų. Ir dabar dvyliktos klasės egzaminai bei stojimai po jų jiems yra aktualiausia. O darbai, verslo kūrimas, mokesčių mokėjimas jiems šiuo metu dar nėra aktualu. Sutinku, kad reikia apie tai kalbėti, kad, kai prieis gyvenime prie šito klausimo, žinotų, kodėl reikia mokėti mokesčius ir ką po to iš valstybės jie mainais gauna.

- Neretai girdime kalbant, kad, kai ateis nauja karta, bus mažiau korupcijos arba sąžiningai aptarnaus gydytojas, nereikės mokėti kyšių ir panašiai...

- Iš kur ta jauna karta turi ateiti kitokia? Jeigu aš grįžtu į savo mokyklą ir tos pačios mokytojos, kurios mokė mane, moko ir šiandieninius jaunuolius, kur tas pats direktorius, tos pačios pavaduotojos. Tai aš nemanau, kad jie kardinaliai pasikeitė per pastaruosius 10-15-20 metų ir jau kitą kartą kitaip ugdo. Šiuo atveju siūlyčiau pradėti nuo švietimo sistemos ir pasižiūrėti tuos specialistus, tuos žmones, tuos metodus, kokius taiko mokykla, ir pagalvoti, ar tai nėra pasenę? 

- Kokia mokykla turėtų būti? Į kokią mokyklą moksleiviai šiuo metu turėtų eiti?

- Mokykla, mūsų įsivaizdavimu, turėtų būti demokratiškesnė, kad moksleivis būtų centrinė mokyklos dalis, ne mokytojos, ne pavaduotojos, ne direktorius, bet pats moksleivis, jo ugdymas, jo poreikiai ir visa kita. Pavyzdžiui, moksleivių įtraukimas į mokyklos valdymą – kodėl mokyklą moksleiviams kuria suaugę žmonės? Leiskim ir moksleiviams patiems kurti mokyklą, į kurią jie norėtų eiti, ir tada bus visai kitoks požiūris. Arba išsilavinimas – mes moksleiviams sakome: jūs turite iš matematikos gauti tiek, jūs turite mokytis istorijos, jūs turite iš geografijos gauti tiek ir panašiai. Jeigu tam žmogui nesiseka matematika, ar jis jau nesėkmingas žmogus? Aš nemanau. Aš manau, kad mes moksleiviams turime suteikti daugiau demokratijos, daugiau laisvės, kad jie rinktųsi ir mokytųsi tuos dalykus, kurių jie nori.

- Vadinasi, pagrindinis trūkumas, kurį Jūs įžvelgtumėte, būtų demokratiškumo trūkumas mokyklose, moksleivių įsijungimas į veiklą. O kiek mokyklos valdyme moksleiviai dalyvauja šiuo metu, kiek yra įsitraukę tėvai, kiek patys mokytojai žino, kas vyksta mokykloje?

- Negalima, aišku, apibendrinti ir sakyti, kad visose mokyklose, bet daugumoje mokyklų nesitariama, neklausiama moksleivių nuomonės ir jie neįtraukiami į mokyklos valdymą ir sprendimų priėmimą. Mokykloje vaikščiojant po koridorius yra uždaros durys tiek klasėse, kai vyksta pamoka, tiek mokytojų kambaryje. Atvirumo labai trūksta. Tėvai kažkodėl galvoja, kad į mokyklą turi ateiti tada, kai yra problemų su jų vaiku, kai tuo tarpu yra visiškai ne taip: tėvai turi būti kviečiami ir su jais bandoma bendrauti ir kai moksleiviui, jų sūnui ar dukrai, yra viskas gerai. 

- Mes anksčiau savo laidoje šnekėjome apie akademinį nesąžiningumą ir kalbinome tėvus: neretai tėvai sakė, kad jie norėtų daugiau iniciatyvos iš pačių mokyklų, kad jos galėtų skatinti tokias vertybes kaip etika, sąžiningas mokymasis, kad nereikia nusirašinėti. Tėvai reikalautų to iš mokyklų. Kaip Jūs manote, kas dabar turėtų pradėti tai daryti?

- Asmenybės pagrindas vis tiek ateina iš šeimos: jaunuolis į mokyklą ateina tiktai šeštais-septintais gyvenimo metais. Tad teisingus pamatus, manau, turi padaryti tėvai. Kai į mokyklą mes išleidžiame vaikus ir jie ten praleidžia didžiąją dienos dalį, galvojame, kad mokytojai turi viską – ugdymą, auklėjimą – apsiimti. Bet pamatas – šeima, o mokykla irgi nėra tiktai ugdymo įstaiga, bet turi prisidėti ir prie asmenybių auklėjimo.

- O kaip tai daryti? 

- Jeigu mes viską mokykloje vertiname tiktai egzaminų išlaikymu, griežtumu, mes negalime reikalauti iš moksleivių kažko kito, tiktai irgi tokio pačio griežtumo – taip formuojama asmenybė. Jeigu moksleivis pats matytų, kad jis yra gerbiamas, vertinamas mokykloje, jo nuomonės klausia mokytojas, mokyklos vadovybė, atsirastų kitoks santykis, kitoks kontaktas su mokykla.
Ir aš manau, kad taip galima pasiekti, kad jaunuoliai labiau įsileistų, įsiklausytų į mokytojų siunčiamą žinutę, dėl ko nereikia nusirašyti, dėl ko reikia mokytis. Galų gale, to diplomo sureikšminimo kultas irgi yra perdėtas, nes mes matome, kad šiuolaikiniai darbdaviai net neprašo tų diplomų: jiems svarbu įgūdžiai, koks žmogus, kokia asmenybė ateina dirbti, ar jis turi reikiamų kompetencijų tam darbui.

- Kalbėjote, kad jaunimas yra gana pasyvus: tiesiog nemato savęs tolimoje perspektyvoje. Tai kokie būtų Jūsų pasiūlymai, kaip Jūs galėtumėte šiandieninį jaunimą, moksleivius sudominti?

- Tiek formali mokykla, tiek ir tokios neformalios organizacijos kaip „Sėkmės mokykla“ turėtų labiau galvoti, ką šiandieninis jaunimas nori veikti, kaip nori veikti, kas jam aktualu. Šiuo atveju yra toks labai geras posakis: kai žvejoji, ant kabliuko mauni ne tai, kas tau patinka, bet tai, kas žuviai patinka. Manau, ir su moksleiviais yra tas pats – mes turime labiau galvoti apie juos tiek siūlydami mokslo žinias, tiek pateikdami jas įdomiai ir suprantamai, įtraukiančiai, inovatyviai. Tik tada galėsime sudominti jaunuolį ir jis bus motyvuotas mokytis. Tas požiūris į egzaminą, į pažymį, kad yra vienas teisingas atsakymas...Jeigu aš jį žinau – yra gerai, jeigu aš nežinau – man reik nusirašyti arba bus blogai. Jeigu mes apsuktume ir klaustume taip, kad atsakymų būtų ne vienas, o kuo daugiau arba kuo įvairesnių? Taip mes ne tik neskatintumėme nusirašyti, bet mes skatintume kūrybiškumą, mes skatintume mąstymą, o ne tiesiog „kaip čia nesuklysti“. Tad paprasta vertinimo sistema tiesiog galėtų būti kitokia ir nebūtų priežasties nusirašinėti. 

- Ar Jūs matote kažkokių skirtumų tarp moksleivių, gyvenančių skirtingose Lietuvos vietose? 

- Yra. Sostinėje, Kaune, Klaipėdoje yra truputį vienaip, o regionuose yra kitaip. Visi tą patį sako: didieji miestai, ypač Vilnius, yra persisotinęs, labai daug pasiūlų, paslaugų. Ir tėvai kitokius gyvenimus gyvena, šeimos yra kitokios. 

Bet bendrai visiems jaunuoliams trūksta pasitikėjimo savimi, drąsos pasakyti, kad aš nenoriu nusirašyti ir aš nenusirašinėju; drąsos pasakyti, kad man patinka mokytis, kad man patinka eiti į mokyklą ir man patinka tobulėti. Tad regionuose yra daugiau ką veikti, todėl „Sėkmės mokykla“ savo veikloje daug dėmesio skiria regionams.

- O tai, kad yra daugiau veiklos reikštų, kad moksleiviai regionuose yra ne tokie drąsūs, ar tiesiog jiems pasiūla yra mažesnė, jie neturi kur išreikšt savęs – kur yra tos problemos?

- Ir taip, ir taip. Be abejo, pasiūla daug mažesnė, bet ir moksleiviai kažkodėl tokie uždaresni, užspausti, mažiau pasitiki savimi. Jiems patiems, pavyzdžiui, inicijuoti kažkokią veiklą, projektą ar iniciatyvą yra sunku. Vilniuje moksleiviai buriasi patys, susigalvoja sau įdomių veiklų, o regionuose to pasitikėjimo savimi trūksta labiausiai.