– Kiek metų mokytojaujate? Kaip kilo mintis Vilniuje įkurti žydų mokyklą?
– Mokytoju dirbu jau 42-ejus metus. Dažnai vaikai, iš įpratimo pavadinę mokytoju, išsigąsta ir kreipiasi „direktoriau“. Aš atsakau, kad neišsigąstų – aš pirmiausia esu mokytojas iš pašaukimo, o direktoriumi tampama.
1989 m. pradėjus kalbėti apie nepriklausomybę, daugelis suprato, kad Lietuvoje gyvena ne tarybiniai žmonės, o lenkai, žydai, rusai, lietuviai, romai. Pradėjome galvoti, kad reikėtų nedidelei Lietuvoje likusiai žydų bendruomenei atkurti bent vieną mokyklą. Prie naujos mokyklos ištakų stovėjau aš ir kartu mano draugai, kolegos, dabartinis Seimo narys Emanuelis Zingeris, žydų bendruomenės vadovai ir kiti.
Labai džiaugiuosi, kad po ilgų pastangų prieš keletą savaičių tapome gimnazija. Pamažu sustiprėjome, tapomi žinomi miestelėnams, Lietuvoje ir užsienyje. Mokyklai vadovauju nuo 1991-ųjų.
– Kuo žydų mokykla skiriasi nuo kitų Vilniaus mokyklų?
Mūsų unikalumas – čia nėra valstybinės lietuvių kalbos – vaikai lietuvių kalbos mokosi kaip gimtosios, mums nedaromos jokios išimtys kaip kitų tautinių mažumų mokykloms. Kadangi gyvename Lietuvoje, reikia gerai mokėti lietuvių kalbą. Dar labai svarbu, kad baigę gimnaziją, vaikai išeina su keturių kalbų žiniomis: lietuvių, anglų, hebrajų ir rusų. Rusų kalbos leidžiame mokytis, nes negalime vaikų atplėšti nuo mamos kalbos – dauguma žydų šeimose kalba rusiškai.
– Kiek moksleivių dabar turite? Ar į žydų gimnaziją gali patekti kiekvienas norintis, ne tik žydas?
– Šiuo metu pas mus mokosi per 300 vaikų. Žydų tautybės – apie 70 proc. Čia daug vaikų iš mišrių šeimų, nemaža dalis lietuvių, yra lenkų, karaimų, rusų. Jie visi mokosi žydų tradicijų, istorijos, hebrajų kalbos. Vaikai, kurie rimtai žiūri į mokymąsi, daug pasiekia.
Pirmiausia, kad ateitum į šią mokyklą ir joje mokytumeisi, reikia būti tolerantiškam. Pirmiausia pats su savimi turi pasikalbėti: ar iš tikrųjų galėsiu mokytis tarp žydų, ar aš toleruosiu tai, kas kalbama pamokose, ar suprasiu žydų istoriją, tradicijas, ar galėsiu būti tarp jų?
Daug gražių pavyzdžių, kai ateina mama ir sako: noriu, kad mano vaikas mokytųsi žydų mokykloje, žinotų žydų kultūrą, nes pati augau tarp žydų, turiu daug draugų žydų, žinau, kad jūsų mokykla turi gražių dalykų. Tada daug kalbu, kokią valandą diskutuojame, paaiškinu tėvams, kad bus sudėtinga, sunku, klausiu, kam jiems reikia, kad vaikas mokytųsi hebrajų kalbos, kam reikalinga žydų istorija, tradicijos. Tėvams išdėstau viską, ko čia tikėtis. Paklausiu, ar sutuoktinis/ė žino, jog vaiką ruošiatės atiduoti į žydų mokyklą.
Nors mus vienija Dievas, esame skirtingose plokštumose. Ar suprasime vieni kitus? Sakau jiems – mes jus suprasime, bet ar jūs suprasite mus? Ar kartais neįžeisite ir panašiai. Dažniausiai čia ateina tie, kurie pažįsta mane asmeniškai. Sukūrėme jaukią, kompaktišką, kamerinę mokyklą, kurioje, manau, visiems neblogai.
– Kokių mokinių atsiliepimų sulaukiate?
– Manau, vaikai patenkinti – neseniai atlikome anoniminę 8-12 klasių mokinių apklausą. Tik du respondentai atsakė, kad jiems čia nepatinka mokytis. Nepatinka todėl, kad čia sunkiau mokytis. Likę 46 vaikai atsakė, kad jiems čia patinka.
Aišku, mokykla gyvas organizmas ir čia pasitaiko visko. Klaidų darome visi. Bet visuomet, kada su vaikais kalbiesi ir sugebi vaiko atsiprašyti, susiklosto nuostabūs santykiai. Jie supranta, kad čia mokykla, yra tam tikros žaidimo taisyklės: ateini kaip į darbą ir čia reikia dirbti.
Ką galiu patarti kolegoms? Visų pirma, būti šalia vaikų, kartu su jais. Aš nesėdžiu kabinete, manęs čia pertraukų metu nerasi. Po skambučio išeinu pas juos, aplankau kitame korpuse esančius mažiukus. Nenoriu girtis, bet kai nueinu pas mažiukus, ten didžiulė dvasinė šventė ir jiems, ir man. Vaikai pasiilgę bendravimo, jiems reikalinga šiluma, kurios, matyt, gauna ne tiek, kiek reikėtų.
Pasikalbu su vyresniokais, jiems pažeriu komplimentų, kad, pavyzdžiui, per šimtadienį gerai atrodė. Sakau, „kvepi gerais kvepalais – matyt, iš mamytės paėmei“. Tokia humoro forma su vaikais galima sutarti. Aš ir valgykloje budžiu kaip eilinis mokytojas – žiūriu tvarką, rūpinuosi, kad vaikai būtų pavalgę, neleidžiu jiems valgant skaityti ar dirbti mobiliuoju. Patariu 15 minučių pailsėti, pabendrauti, deramai pavalgyti.
Kai matau, kad didelė eilė ir įtariu, kad vaikai nespės pavalgyti, einu prie bufeto, užsidedu pirštines ir prekiauju. Kartais matau, kad vaikui centų neužtenka – viskas tvarkoje – atneši rytoj. Ir vaikai tokį sprendimą gerbia – būtinai kitą dieną atbėgs ir skolą atneš.
Kartais sutinku abiturientus, kurie per laisvą pamoką laiką leidžia valgykloje. Šiandien, ačiū Dievui, uždirbu neblogai, tad man abiturientams nupirkti kokį keksą ar sausainį nėra labai dideli pinigai. Taip randame kontaktą ir gražiai bendraujame. Mokiniai mato, kad nesame abejingi. Reikia mylėti vaiką. Negali būti mokytoju, jei nemyli žmonių ir vaikų.
Vaikai įvairūs. Kartais labai skaudžiai gelia, duria, kartais neapgalvotai. Kai kartais sužinau, kad vaikas mokytojui nepagrįstai skaudžiai įdūrė, pasikviečiu mokinį į kabinetą ir kalbamės, aiškinamės. Kartais ir labai piktai, jie ir ašarą išspaudžia. Klausiu, kodėl jie neklauso, ar aš ką blogo padariau. Pasiūlau paskambinti mamai ir jai pakartoti per pamoką pakartotus keiksmus. Oi kiek čia ašarų būna.
– Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvos jaunimas pirmauja pagal patyčių skaičių mokykloje. Esate sakęs, kad pas jus beveik nėra patyčių. Iš kur žinote?
– Negaliu pasakyti, kad absoliučiai nėra ir kad čia kaip Dievo karalystėje. Galbūt vaikai pasako vieni kitiems tai, ko nereikėtų. Tačiau turiu pastebėti, kad kraujo, muštynių mokykloje nebuvo. To nepamenu. Matėte, kiek daug mokykloje gėlių – jos kaip stovi, taip ir stovi.
Iš užsienio atvykę svečiai nesupranta dviejų dalykų: kodėl mokykloje tiek daug veidrodžių ir gėlių? Būna, dėl nereikšmingų dalykų supykusį vaiką nusivedu prie veidrodžio ir klausiu, ar jis toks surūgęs sau patinka.
Gal patyčių nėra, nes čia mokykla nedidelė. Gal tokie dalykai slypi ir tautoje. Žydai, skirtingai nuo sudarytų stereotipų, nėra karinga tauta. Žydų tauta nėra kariavusi, išskyrus 1967 m., kada jai reikėjo kažką daryti. Ir seneliai, ir tėvas mane mokė: nesivelkit į muštynes – pasitraukit į šoną – nereikia, liksite kalti. Dėl to ir nemoku muštis.
Nenoriu girtis, nenoriu vardinti pavardžių, tačiau ne vieną ne žydų tautybės vaiką esame ištempę iš balos. Iš tokios balos, kad jei ne žydų mokykla, jis būtų paskendęs. Buvo visko – ateidavo tėvai verkdami, prašydami, kad tik mes galime padėti. Ir mes ne vienam padėjome. Ir dar vienam neseniai padėjome.
– Kalbate apie atvejį Antakalnio progimnazijoje?
– Nesakysiu nieko.
– Kai klausiau, ar šią mokyklą gali lankyti kiekvienas norintis, užsiminėte apie būtinybę būti tolerantiškam. Iš to suprantu, kad tarp žydų ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautų vis dar yra takoskyra...
Dėl ne žydų vaikų patekimo į šią mokyklą: Viešpatie, beveik niekam nesame atsakę. Vienaip ar kitaip randame sprendimą: eilėje pastovi, kažkas išvažiuoja ir vieta atsilaisvina. Būna, kažkam nepatinka: tai krūviai per dideli, tai mokytis spaudžia, griežtas ir konservatyvus direktorius. Prašau – visi turi pasirinkimo laisvę. Galiu džiaugtis, kad į Rotušės aikštę nėjau ir nė vieno nekviečiau – visi atėjo savo noru. Beje, daugiau mokyklą yra palikusių žydų, o ne lietuvių tautybės vaikų.
Ar mes kitokie? Jokiu būdu ne. Visi esame Dievo vaikai. Galbūt žydų šeimose vaikams skiriama daugiau dėmesio, ten vaikai apgaubti šiluma, rūpesčiu. Pavadinčiau tai „žydiška dvasia“. Šiuo metu jaučiu, kad jos vis mažiau ir mažiau tiek žydiškose, tiek kitos šeimose. Tampame vienas kitam svetimi. Štai vakare šeima susirenka į namus. Vietoje pokalbio, pabendravimo, bendros vakarienės visi išsilaksto į savo kampus: tėtukas žiūri „Žalgirio“ rungtynes, mamytė prie krosnies verda valgyti, vienas vaikelis viename, kitas – kitame aukšte, pasiima vienkartinius indus, ką pagriebė, tą suvalgė. Nebeliko laiko – gyvenimo tempas greitas, impulsyvus. Nebebendraujame.
O kur dar emigracija. Tėveliai palieka vaikus močiutėms ir seneliams. Tačiau šie jau savo padarė, jie pavargo nuo gyvenimo naštos, nori pailsėti. Ne jų darbas auklėti anūkus ir su jais ruošti namų darbus.
Jeigu Lietuvoje būtų daug gerų mokyklų ir jose vaikai gautų gerą išsilavinimą, kai tėvai pareikštų emigruojantys, vaikai juos sustabdytų: sakytų, kad nevažiuosiu į Angliją, nes mokausi labai geroje mokykloje, čia gausiu gerą išsilavinimą, būsiu pilnavertis pilietis, o Anglijoje negausiu to, ką turiu čia. Kai vaikas nevažiuos, tai ir tėvas nevažiuos – bandys kabintis čia.
Manau, geros mokyklos visoje šalyje pristabdytų emigraciją. Kaimo mokyklose dar yra lauko tualetų. Tai gėdinga. Fejerverkams du milijonus mes turime, tačiau gal galime apsieiti be jų? Gal už tuos pinigus galime sulopyti mokyklų stogus, nupirkti ugdymo priemonių, suteikti pagalbą globos namų auklėtiniams.
– Kiek Vilniuje gyvena žydų ir kokias matote mokyklos perspektyvas? Ar ateityje dar bus ką mokyti?
– Giliam mūsų nusivylimui, Lietuvos žydų bendruomenė išnaikinta. Liko nedideli trupinėliai. Bet turiu pasakyti, kad dedame visas pastangas. Bendruomenėje yra daug nuostabių žmonių, kurie palaiko kultūrą, žydiškumą, siekia, kad neišgaruotų tai, ką turėjome. Mes stengiamės būti kartu, švęsti šventes. Mokykla – vienintelė sala, kurioje dar galima kai ką pasiekti – vaikams duoti kultūros, šviesos, supratimo, kas iš viso yra žydas, kas yra mūsų tikėjimas judaizmas.
Mūsų bendruomenėje apie 4000 žmonių. Demografinė situacija sudėtinga. Jaunų žmonių nėra daug, tačiau po vieną klaselę dar sukrapštome. Todėl manau, kad mokykla dar gyvuos. Nesakau, kad tai bus „grynuolių“ žydų klasės – ir tai gerai, nes iš mokyklos išeina kitų tautybių vaikų, suprantančių, kas yra žydas, jie tai pasakoja kitiems.