Pradedant reformą 2009 m., universitetams dar buvo skiriama apie 11 tūkst. krepšelių, o kolegijoms – 10 tūkst. Per trejus metus finansuojamų studijų skaičius sumažėjo iki maždaug 9 tūkst. vietų universitetuose ir 8 tūkst. krepšelių kolegijose.
Vadinasi, per reformą abiturientų skaičiui tik šiek tiek sumažėjus, nemokamų vietų skaičius aukštosiose mokyklose sumažėjo maždaug 4 tūkst., abiturientų skaičiui sumažėjus daugiau nei tūkstančiu. Tuo metu auga tikslinis finansavimas tam tikroms studijų kryptimis, t.y. valstybė nebeleidžia vien tik studentams spręsti, kurias studijų programas pasieks lėšos.
Krepšeliai – pernelyg liberalūs
Aukštojo mokslo srityje dabartinė Vyriausybė nusiteikusi atsisakyti „vien tik laisvosios rinkos principais grindžiamos studijų krepšelių metodikos“, o dalį studijų krypčių keis valstybės užsakymu ir specialistų poreikio planavimu. Ar tai reiškia, kad per praėjusią valdžios kadenciją pradėta reforma gali apsukti ratą ir grįžinėti, kur pradėjusi?
„Vadink nevadink tai reforma, bet tęstinumas bus. Vieno gero dalyko neišmetame – konkurencijos: tiek tarp stojančiųjų, tiek tarp aukštųjų mokyklų“, – pastebi bendrąjį priėmimą organizuojančios Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos prezidentas Pranas Žiliukas.
Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komiteto pirmininkės Audronės Pitrėnienės teigimu, naujoji valdžia prie aukštojo mokslo reformos peržiūros dar neprisilietė. „Bet akivaizdu, kad tokioje nedidelėje valstybėje turi būti ruošiami tie specialistai, kurių reikia. Negalime ruošti bedarbių, kaip yra dabar, – tai yra neteisinga jaunų žmonių atžvilgiu. Valstybė turėtų pranešti, kuriose srityse yra darbo vietų ir kur jų bus po dešimties metų, o tada jaunas žmogus rinksis“, – svarsto ji.
Tikslinis finansavimas studijų kryptims darosi vis labiau neišvengiamas. Pernai pati ministerija, nepaisant studentų pasirinkimo, paskyrė apie 130 studijų krepšelių, šįmet tokių jau turėtų būti 200.
Anot švietimo ir mokslo ministro Dainius Pavalkio, jis su komanda ir toliau griežtins pernelyg liberalų krepšelių paskirstymą. „Numatome krepšelius skirti pagal siauresnes studijų krypčių grupes, tad tokioms valstybei reikalingoms specialybėms kaip miškininkai, inžinieriai, agronomai, policininkai ir kitoms nebeteks konkuruoti su itin paklausiomis studijų programomis“, – „Atgimimui“ sako ministras.
Lėšos sukištos į madas
Pasak P.Žiliuko, liberali krepšelių skyrimo sistema lėmė, kad kai kurios programos dėl nepelnyto įvaizdžio patraukia daugiau studentų, nors jos galbūt nėra kažkuo ypatingos, tik viliojančiai skambančios. „Dalis krypčių virto nepatraukliomis, nes jos neperspektyvios žmogui, pradedančiam savarankišką gyvenimą, – aiškina profesorius, primindamas, kad per praėjusių metų priėmimą apie 60 studijų programų išvis nepritraukė anei studento, o į kitas jie plūdo šimtais. – Programų nesėkmes reikia analizuoti individualiai. Per pastaruosius metus sukaupta nemažai informacijos, kurią ministerija turės progą išnagrinėti ir padaryti tam tikras korekcijas.“
Pavyzdžiui, po reformos Mykolo Romerio universitetas priviliojo žymiai daugiau krepšelių į teisės specialybę – apie 200 į vieną kursą. „Žmonių priimama labai daug ir dauguma nežino, ką po studijų veiks, – pastebi universiteto teisės ketvirtakursis Vadimas Maksimenka. – Tai rodo ir Darbo biržos statistika, pagal kurią teisės, ekonomikos absolventai sudaro gausiausias jaunųjų bedarbių gretas. Bet pamažu universiteto politika keičiasi – orientuojamasi į kokybę, ne kiekybę.“ Šių metų pradžios duomenimis, daugiausia darbo ieškančių absolventų buvo tarp įgijusiųjų madingiausias profesijas: verslo vadybos (221 absolventas-bedarbis), teisės (216), ekonomikos (127).
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ketvirtakursis Vytautas Sinica iš arti patyrė Gintaro Steponavičiaus ir jo komandos reformos įgyvendinimo subtilybes, kurias ne vienam studentui teko priimti su nuoskauda. „Krepšeliui vaikštant „paskui studentą“, neva įgyvendinama laisvos rinkos idėja – pirkėjas renkasi prekę, t.y. studijų programą. Deja, laisva rinka turi savo reikalavimus, tarp kurių yra tobula informacija apie prekę, – pasakoja studentas. – Bet absoliuti dauguma abiturientų stodami nežino nei studijų programos turinio, nei ar konkreti programa tenkina rinkos poreikius, nei kokių studijų jie tikrai nori.“
Jo pastebėjimu, todėl studentai, rinkdamiesi studijų programas ir taip į jas pritraukdami biudžetinį finansavimą, neprivertė gerinti studijų kokybės, kaip buvo užsibrėžusi ankstesnioji Švietimo ir mokslo ministerija. „Iš tikro dirbama ne su programų kokybės gerinimu, kurios niekas ir nepatikrins, o su įvaizdžio kūrimu. Taip atsirado vis naujų vadybos ir kitokių perteklinių programų, kuriomis jauni žmonės susigundė vien dėl pavadinimų, – teigia V.Sinica. – Keista, kad Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai iki šiol džiaugiasi, jog krepšelio principas privertė pasitempti universitetus, tobulinti programas. Taip neatsitiko.“
Universitetai nepuolė poruotis
Vienas įspūdingiausių aukštojo mokslo reformos uždavinių – priversti savanoriškai jungtis universitetus – irgi pavyko tik iš dalies. Reformos architektas G. Steponavičius prieš ketverius metus, pertvarką dar tik planuojant, buvo įsitikinęs, kad per Andriaus Kubiliaus Vyriausybės kadenciją teks pamatyti „ne vieną ir ne du tokio savanoriško jungimosi atvejus“.
Tačiau į vieną darinį susiliejo tik Medicinos universitetas su Veterinarijos akademija Kaune. Hibridinio šių aukštųjų mokyklų junginio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų sąjungos prezidentas Vytenis Simėnas susivienijimą vertina tik teigiamai. „Anksčiau Medicinos universitetas turėjo 5 bendrabučius, kuriuose studentams trūko vietų, o Veterinarijos akademija – 4, kur vietų buvo per daug. Dabar bendrabučiai užpildyti, studentų apgyvendinimo statistika yra viena geriausių Lietuvoje“, – teigia jis.
Anot V.Simėno, įsibėgėja ir studijų proceso integracija. „Jeigu abu universitetai rengdavo paskaitas atskirai, tai dabar dėstomieji dalykai jau jungiami, – dėsto studentų sąjungos lyderis. – Dar tebeturime du atskirus chorus, bet gal tai nėra blogai.“
Tačiau rektoratai ir senatai nekalba apie kitų universitetų jungimąsi. Jų nepaviliojo net Švietimo ir mokslo ministerijos visam procesui skirta 150 mln. litų ES struktūrinė parama. Dalį jos įsisavino tik Sveikatos mokslų universitetas.
Apie aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą nebeužsimenama ir naujosios Vyriausybės programoje, kad išorinio spaudimo ir vienareikšmių sprendimų nebus, užtikrina ir D.Pavalkis. „Panašu, kad reikia laiko analizei. Valdžia žiūri ramiau, kad jungimasis būtų natūralus procesas – susitikimuose apie dirbtinį, valingą sprendimą neteko girdėti“, – sako bendrąjį priėmimą organizuojančios Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos prezidentas P.Žiliukas.
Pasak V.Sinicos, iš planuoto optimizavimo išėjo šnipštas, nes niekas jo rimtai ir nesiėmė. „Reformos architektai pasakytų burtažodį: reikėjo laiko. Reikėjo ne laiko, o kategoriškų priemonių: reikėjo konkursinio balo kartelės į visas programas kiekviename atskirame universitete, kaip kad padarė Vilniaus universitetas.
Nereikia apsimetinėti šventaisiais – šis universitetas pakėlė priėmimo lygį, nes galėjo, nes ten vis tiek stoja studentai su didesniu konkursiniu balu, ir todėl krepšelių nepraranda. Štai toks kokybės kriterijus greitai „užmuštų“ pseudo universitetus su ten masiškai stojančiais nepajėgiais aukštajam mokslui studentais ir kaipmat optimizuotų aukštųjų mokyklų tinklą iki 4–5 universitetų, kiek ir turėtų būti Lietuvoje“, – teigia politologijos ketvirtakursis.