– Pagal Tarptautinį matematikos ir gamtos mokslų tyrimą TIMSS ir Tarptautinį skaitymo gebėjimų tyrimą PIRLS Lietuvos vaikai – stiprūs vidutiniokai. Šie tyrimai parodė, kad geriausi mokinių rezultatai – Azijos valstybėse. Lietuvos specialistai sako, kad į Azijos šalis lygiuotis neverta – esą mus ištiktų šokas sužinojus, kiek ten mokiniai mokosi. Kokia Jūsų nuomonė?
– Taip, žinoma, su Azijos šalimis sunku rungtyniauti dėl kultūrinių skirtumų, pasikeitusio požiūrio į mokymąsi, į mokslo naudą. Kažkada ir Lietuvoje kitoks požiūris buvo. Atrodo, Simonas Daukantas sakė: „duona vandeniu misiu, kad tik mokytas būčiau“. Kiek dabar Lietuvoje taip pasakytų? Labai mažai.
Vietname, apskritai Pietryčių Azijoje, žmonės žino, kad per mokslą gali prasiveržti į JAV, Europą, į verslą ir nuo vaikystės dirba labai daug. Japoniukai nuo vaikų darželio žino, kad reikės mokytis, dirbti, rungtyniausit ir kitus pralenkti.
– Kodėl požiūris į mokslą pasikeitė Lietuvoje?
– Pirma problema – mes praradome įgūdžius mokytis ir apskritai dirbti. Suaugusieji stengiasi imituoti darbą, vietoje to, kad dirbtų, užsidirbtų, stengiasi „prasisukti“.
O iš tikrųjų už kadro lieka vis menkėjantis išprusimas, erudicija, išsilavinimas. Tą sakau drąsiai, nes dirbu su studentais, moksleiviais ir tai žinau. Mums reikėtų atverti kortas – patys sau tiksliai turime pasakyti, kas ką moka ir ko nemoka. Jokie tarptautiniai tyrimai mums nereikalingi – mes patys turėtume save ištirti.
– Kokią įtaką mokymosi rezultatams turi mokytojai?
– Tai trečioji problema. Kai kurie mokytojai irgi visiškai degradavo, kai kurie nuseno, kai kurie baigė universitetus ir institutus, į kuriuos buvo lengviausia įstoti ir kuriuose buvo lengviausia studijuoti. Dabar niekas neišdrįsta pasakyti: tu ne mokytojas, tu geriausiu atveju gali mokykloje dirbti budėtoju. O jiems leidžia dirbti mokytojais. Taip yra todėl, kad į mokyklą niekas nesiveržia.
Dirbti mokykloje – ne prestižas. Apskritai mokykla yra lubos, joje karjeros nepadarysi – gali tapti direktoriaus pavaduotoju, direktoriumi, bet čia irgi lubos. Todėl mokykloje turėtų dirbti tik tie žmonės, kurie mėgaujasi mokymu ir tuo, kad yra mokytojai, kad yra gerbiami kaime, miestelyje, mieste. Dabar to nėra ir situacija gana sudėtinga. Galėtume kaip nors išvaikyti netinkamus, bet kas ateis į jų vietą?
Mano siūlomas sprendimas toks: leisti mokytojais dirbti ir tiems, kurie pagal išsilavinimą nėra mokytojai, tačiau turi pomėgį mokyti, yra savo srities profesionalai – tarkime, kompiuterininkai, fizikai, matematikai, literatūros mėgėjai. Pedagoginio išsilavinimo trūkumą užglaistyti nesunku – svarbiausia, kad jie turėtų noro, entuziazmo dirbti.
– Grįžkime prie Azijos valstybių sėkmės istorijos. Ministerijos specialistai sako, kad nebūtina lygiuotis į Aziją – nereiškia, kad ten vaikai laimingi. Štai ir Estijos mokinių rezultatai kur kas geresni nei mūsų, tačiau estai susirūpino pamatę, kad jų vaikai nelaimingi. Gal ir mums nereikia peržengti ribų ir jau darželinukams diegti japoniškas mokymosi tradicijas?
– Pacituosiu posakį: mažas vaikas švarus arba laimingas. Taip, skandinavai aprengia vaiką taip, kad jis galėtų voliotis po purvyną, užtai jis laimingas. Aš taip pasakysiu: mūsų vaikai būtų laimingesni, jei mokydamiesi suvoktų, koks tai gėris jiems dabar ir ateityje. Ypač ateityje. Reikia, kad vaikai suvoktų mokslo gėrį ir tada mokslas neatrodys baisu, sunku ir panašiai.
Mano atsakymas toks – jei gyvenimas lengvas, jis nulio vertas. Aš nesutinku ir niekada nesutiksiu lengvai gyventi. Beje, kinai sako – kuo sunkiau, tuo geriau. Tėvus ir vaikus reikėtų išmokyti džiaugtis tuo, kad gyvenimas sunkus. Ar gali matematika būti lengva? Ne, negali – tai ne matematika, jeigu ji lengva. Ar fizika gali? Ne, negali.
Mes norime vos ne pramogos, pradinėje mokykloje nustojome rašyti pažymius, kad, gink Dieve, vaikutis nesusinervintų, nenusimintų. Kodėl? Vaikas gyvens kapitalizme, kur konkurencija baisi, aplink pilna atvykusių iš Indijos ir Azijos.
Šalys, kurios daug dešimtmečių gyvena prabangiai, sau gali leisti atsipalaiduoti. Jų vaikai šiek tiek papramogauja, šiek tiek pasimoko. Nėra socialinio užsakymo „kietam“ mokslui. Bet mes tokį užsakymą turime – čia nėra iškasenų. Mes tik per mokslą galime prasiveržti į Europos elitą ir tą reikėtų akcentuoti.
Kita vertus, turime iš mokyklinių programų išmesti nereikalingą šlamštą. Visiškai pritariu, kad zubrijimą reikia panaikinti. Bet tai gali padaryti tik geri mokytojai. Čia ir vėl grįžtame prie trečio punkto – reikia, kad gerų mokytojų būtų.
– Sakote, kad mokslas yra gėris, tik Lietuvoje tas ne visiškai suprantama. Tačiau ar valstybė vertina mokslą? Kokius atlyginimus gauna aukštąjį išsilavinimą turintis bibliotekininkas ar muziejininkas?
– Džiaugiuosi, kad esu išsilavinęs ir tik tuo skiriuosi nuo kitų gyvūnų. Išsilavinimas nėra tam, kad užsidirbtum. Norėdamas užsidirbti, važinėk į Lenkiją, ten pirktus produktus parduok Lietuvoje. Išsilavinimas, mano supratimu, yra gėris pats savaime – tu turėtum gerai jaustis, jei žinai Einšteino reliatyvumo teorijos pagrindus – esi kitoks žmogus, gerai jautiesi, susitikęs kokį nors italą ar ispaną, kalbėdamas gali įterpti šį tą iš Dostojevskio, Balzako – jų akys bus didelės, jie apie tai nebus girdėję.
Reikia sukeisti akcentus – mokaisi ne dėl to, kad daug uždirbtum – mokaisi dėl to, kad būtum žmogus. Savimi galiu patvirtinti – kai esi išsilavinęs, pinigai ateina – nereikia bijoti. Deja, visuomenė taip susitarė, kad mokslas nieko vertas – jo nereikia. Dabar nei šis, nei tas – Seimo narys gauna daugiau už jo buvusį mokytoją. Kažkaip nepadoru. Tokią situaciją reikia nedelsiant keisti.