Rūko nesislėpdami
Rytas. Eilinė sostinės mokykla. Per pertrauką į kiemą išbėga mokiniai. Vieni garsiai kalba savame būrelyje, kiti aiškinasi namų darbus, treti patraukia kiek atokiau - prie krūmų, esančių už mokyklos tvoros. Vienas, antras, trečias - visų rankose atsiranda cigaretės, užsirūko. Prie jų prisijungia dar keli berniukai ir dvi mergaitės. Jos taip pat užsirūko.
Paaugliai nieko nebijo, mat net nepasivargina apsidairyti, ar nėra kur šalia mokyklos mokytojo ar direktoriaus. Atrodo, rūkyti šiuose krūmuose - normalus, kasdienis reiškinys. Jokios baimės, jokios gėdos. Nuorūkos metamos čia pat, kur ir rūkoma.
„Parazitai, ką darot? - šūkteli pro šalį einanti pagyvenusi moteris. - Ar jums ne gėda? Mes nespėjame čia tvarkyti po jūsų? Imsit šluotą ir patys šluosite savo nuorūkas."
„Aha, jau šluojam", - atkirto vienas išsišokėlis. Kitiems, matyt, toks atsakas pasirodė labai sąmojingas, tad visi ėmė juoktis.
„Aš tuojau eisiu pas direktorių!" - nepasidavė moteris.
„Tai ko tu dar čia?" - tolesnes patyčias tęsė „kieti" paaugliai.
Matydama, kas vyksta, prieinu arčiau, bandau sudrausminti. Mano adresu pasipila ne itin draugiški šūksniai.
„Ko čia tau (pyyyp) reikia? Eini ir eik pro šalį! Ožka, (pyyyp), (pyyyp)..." - „mandagiai" man paaiškina maždaug 14-15 metų mergelė.
Paaugliai burnodami patraukia mokyklos link.
„Tu matai kokie. Aš gyvenu gretimame name. Kiek juos baidom, kiek mokyklos vadovybei skundžiam, jokio rezultato. Rūko ne tik krūmuose, bet ir mūsų namo kieme, laiptinėse. Kur tie tėvai žiūri? Aišku, dirba nuo ryto iki vakaro ar kokioj Anglijoj sėdi, o tie „berazumiai" rūko, geria, keikiasi. Kas iš tokios kartos išaugs?" - pasiskundė man senolė.
Pakeliui namo mačiau dar du rūkančius paauglius. Šįkart jie slėpėsi stotelėje už spaudos kiosko. Praeiviai juos puikiai matė, tačiau nė vienas nepasakė nė žodžio. Vieni skubėjo pro šalį, kiti laukė savo autobuso - liberali ir tolerantiška šiuolaikinė visuomenė.
Mamų akimis
Grįžusi namo nusprendžiau pasidomėti tėvų, o tiksliau, mamų nuomone apie rūkančius paauglius. Viename iš populiarių internetinių moterų forumų paklausiau, ką jos mano apie paauglių rūkymą, ar rūko jų vaikai ir ko imtis, kad nerūkytų. Nuomonių sulaukiau labai skirtingų, o svarbiausia tai, kad dauguma atsakė, jog žino apie kartinius ar daugkartinius savo vaikų bandymus parūkyti.
„Dauguma paauglių rūko todėl, kad rūko kiti paaugliai. Deja, suaugusieji - ne visada autoritetas. Mokytojų niekas negerbia, direktoriaus - nebijo. Jie neturi idealų, nori būti tokie, kaip kiti, o rūkymas - tarsi ženklas, kad jie priklauso tam ratui, - savo mintimis dalijosi Neringa. - Esu kelis kartus pričiupusi savo paauglį su kvapeliu, tai nuvedžiau pas gydytoją. Tas prigrasino, kad rūkyti jo atveju griežtai draudžiama dėl silpnų plaučių. Kuriam laikui padėjo, tačiau ir vėl yra pabandęs. O apie kiek kartų aš dar nė nežinau? Juk šiuolaikiniai vaikai labai gudrūs. Jie ne tik kramtomosios gumos pakramto, bet ir rankas gerai išplauna, kad jokio kvapelio nebūtų."
Kita mama skundėsi, kad jos šešiolikmetė dukra rūko ne tik būdama lauke su draugais, bet ir namuose. „Pas mus dažnai ateina jos mokyklos draugė. Jos sėdi dukros kambaryje, klausosi muzikos, bendrauja. Vieną kartą užeinu, o jos balkone rūko. Sakau, ką darot? Negalima! O mano vaikas ima aiškinti, kad draugės mama leidžia ir net cigarečių nuperka. Po to karto vis bandau dukrai išaiškinti, kad negalima rūkyti, kad ji kenkia sau ir savo būsimiems vaikams, bet jos mano moralai neveikia. Sakau, gal pabandys porą kartų ir mes..."
Įtikinėjimu savo dukrą paveikti bandė ir Algė. „Mano vaikas pirmą kartą užsirūkė trečioje klasėje. Man paskambino mokytoja ir pasakė. Pasikalbėjau su dukra, išsiaiškinom, bet viskas pasikartojo po metų, dar po metų. Dabar jai - keturiolika. Pagavau rūkančią, ilgai bariau, kelias dienas nekalbėjom, paskui apsikabinusios bliovėm. Ji žadėjo, kad daugiau niekada niekada... Ką jūs manot? Ir vėl tas pats: rūko, išgeria, su vyresne kompanija susidėjo, manęs visiškai neklauso. Kas darosi tiems paaugliams, man visai neaišku..."
Nuo smurto iki draugystės
Papasakojo mamytės ir įvairių būdų, kaip vaiką priversti mesti rūkyti. Fizinės bausmės ir draudimai, pasak jų, veikia retą vaiką. Viena mama sūnui pirko knygą „Lengvas būdas mesti rūkyti?", kita rodė baisius filmukus internete, trečia už nepaklusimą ribojo kišenpinigius. Bene labiausiai įsiminė vienos mamos bausmė savo sūnui, kai ši nupirko pakelį cigarečių ir liepė jam rūkyti, kol pasidarys bloga. Moteris tikino, kad tai padėjo, tačiau primygtinai rekomenduojame nedaryti to su vaiku: vargu ar duos naudos, o žala bus garantuota.
O štai mamos Julijos būdas kovoti su dešimtmečio sūnaus rūkymu sukėlė šypseną. „Kai užuodžiau, kad sūnus rūkė, tuojau pat liepiau eiti su manimi į parduotuvę. Prisipirkom salierų, burokėlių, želmenų. Išspaudėme sultis, ir liepiau gerti. Prigrasinau, kad už kiekvieną surūkytą cigaretę privalės išgerti po stiklinę sulčių, kad susigrąžintų sveikatą. Mums šis būdas pasiteisino."
Tiesa, buvo ir itin išradingų mamų, kurios rado priėjimą prie savo vaikų bandydamos susidraugauti. „Vieną kartą grįžo namo sūnus ir sako, kad jo berniukai neima į futbolo komandą, nes jis nerūko. Liepiau jam atvesti tuos berniukus pas mus į svečius, prie jų jam duosiu cigaretę, o jis visiems parodys, kad tėvai nedraudžia, o jis pats paprasčiausiai nenori rūkyti, nes nori žaisti futbolą ir ateityje žada daug pasiekti sporte. Taip ir buvo. Jie atėjo, daviau sūnui cigarečių, jis padarė viską, kaip buvo lieptas. Įsiliejo į komandą, o pats nei rūkė, nei rūko. Jau šešeri metai sportuoja. Mūsų santykiai puikūs. Jis manimi pasitiki, o aš labai džiaugiuosi, kad savo laiku nepadariau klaidos ir nepradėjau visko drausti."
Rūko vis jaunesni
Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), rūkymas yra viena iš dešimties dažniausių mirčių priežasčių, kurių skaičius nuolatos didėja. Iš viso pasaulyje rūko 1,1 mlrd. žmonių, iš kurių 250 mln. yra jaunimas iki 18 metų amžiaus. Rūkančiųjų skaičius nuolat didėja, todėl manoma, jog XXI a. viduryje bendras rūkančių žmonių skaičius gali siekti 1,65 mlrd.
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenimis, Lietuvoje rūko trečdalis gyventojų - 48 proc. vyrų ir 15 proc. moterų. Nė karto nebandė to daryti 34 proc. gyventojų. „Nuo 2006 m. nuosekliai mažėja rūkančių vyrų skaičius, deja, moterų skaičius nuo 2008 m. šoktelėjo nežymiai - 0,4 proc., bet šoktelėjo. Turime labai didelę problemą - sparčiai didėjantį rūkančių paauglių ir vaikų skaičių. Skaičiuojama, kad 1994 m. rūkė apie 11,3 proc. paauglių nuo 11 iki 15 metų, o dabar - 21,2 proc. berniukų ir 15 proc. mergaičių", - sako Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas.
Būdami vienuolikos metų bandė rūkyti kas trečias berniukas ir kas penkta šešta mergaitė, o sulaukę penkiolikos metų daugiau nei trys ketvirtadaliai abiejų lyčių paauglių prisipažįsta, kad jau yra bandę rūkyti.
Taikiklyje - vaikai
„Rūkymas - labai opi problema, kuri pradėjo augti itin sparčiai, kai šalyje buvo privatizuota tabako pramonė. Įvyko didžiulis sujudimas: cigaretės būdavo parduodamos kioskuose po vieną, aktyviai plėtėsi tabako gaminių reklama, kuri buvo orientuota į jaunimą. Po 2000 m., kai mūsų šalyje buvo uždrausta tabako reklama, rūkančiųjų sumažėjo, tačiau labai nežymiai. Cigaretės nėra reklamuojamos per televiziją, tačiau jos ir toliau peršamos vaikams ir paaugliams. Graži, akiai maloni pakuotė, mentolio priedai, kad nedirgintų rūkančiojo gleivinės - viskas kuriama taip, kad būtų patrauklu jaunam žmogui. Labai retai žmogus pradeda rūkyti būdamas 25-30 metų. Dažniausiai rūkyti pradedama gerokai anksčiau", - sako Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas Aurelijus Veryga.
Iš šeimos
Žinoma, įpročiai ir įgūdžiai pirmiausia ugdomi šeimoje. Rūkančios motinos triskart dažniau pagimdo neišnešiotus naujagimius, o kai kurie tyrimai rodo, kad gali gimti naujagimiai, turintys nikotino abstinencijos požymių. Nors po kurio laiko tai praeina, toks vaikas paauglystėje daug greičiau tampa priklausomas nuo rūkalų.
„Rūkančių tėvų vaikai nenorom tampa pasyviais rūkaliais. Kartais tėvai važiuodami automobiliu rūko, nė nesusimąstydami, kad tais dūmais kvėpuoja jų vaikai, - sako A. Veryga. - Jeigu vaikas yra pasyvus rūkalius, jis pusantro karto dažniau serga bronchine astma, kvėpavimo takų ligomis, dažniau nei kiti vaikai serga ir vidurinės ausies uždegimu."
Be to, rūkančių tėvų vaikai dažniau linkę rūkyti patys. „Vaikai auga dvigubų standartų šeimoje. Viena vertus, tėvai jiems kala į galvą, kad rūkyti negalima, tačiau kita vertus - rūko patys. Šiuo atveju panašu į tai, kai girtas policininkas sėda prie vairo. Jis įpareigotas drausminti pažeidėjus, o pažeidimą daro pats", - pastebi ekspertas.
Taip pat įdomu tai, kad rūkančių nepilnamečių buvo daugiau toje grupėje, kuri užaugo rūkančių mamų šeimoje. „Nustatytas labai aiškus ryšys, kad labai daug vaikų rūko toje šeimoje, kurioje rūko būtent mama, palyginti su tomis šeimomis, kuriose nerūko nei vienas iš tėvų arba rūko tik tėtis. Tėčiui ir anksčiau buvo galima rūkyti, neprisižiūrėti savęs, tačiau mama visada turėjo būti pavyzdys. Dabar rūko ir mamos, tad vaikai nebeturi į ką lygiuotis artimiausioje aplinkoje", - sako A. Veryga.
Nesuvokia pasekmių
Visuomenė vis tolerantiškiau vertina rūkančius paauglius: dažnai ne drausmina, o apsimeta, kad nemato. Vaikai, savo ruožtu, bando maištauti, atrodyti „kieti", mėgdžioti suaugusiųjų elgesį.
„Jie dar nesuvokia ilgalaikių pasekmių. Jiems sakoma, kad, jeigu rūkys, bus žemo ūgio, sirgs ir t. t. Tačiau paauglys mato aukštus ir iš pažiūros sveikus rūkančius suaugusiuosius. Jis nesupranta, kuo baisi priklausomybė nuo nikotino, ir nemano, kad taps priklausomas. Vaikai gyvena čia ir dabar, kur suaugusieji atrodo svarbūs ir sveiki, - sako A. Veryga. - Tačiau priklausomam nuo nikotino galima tapti labai lengvai ir greitai."
Pasak pašnekovo, tik įvedus kai kuriuos draudimus, rūkančiųjų galėtų sumažėti. „Mes piktinamės, kad paaugliai rūko, o kas jiems parduoda tuos rūkalus? Juk suaugusieji. Jeigu už cigarečių pardavimą nepilnamečiui būtų atimama licencija, o ne skiriama simbolinė bauda, rūkančiųjų sumažėtų, - sako A. Veryga. - Dar viena veiksminga priemonė - kaina. Jeigu cigaretės nebus įperkamos vaikams, jie jų nepirks."
Pasak pašnekovo, Islandijoje tabako gaminiai parduotuvėse guli paslėpti pardavėjų stalčiuose ar po prekystaliais. Vaikai ne tik jų negali nusipirkti, bet ir nemato parduotuvių vitrinose.
„Reikia ir gero švietimo - ne nuobodžių pasakojimų ir moralų, o įdomios švietėjiškos veiklos su konkursais, aktyviu vaikų dalyvavimu, prevenciniais žaidimais, - sako ekspertas. - Tik visas priemonių kompleksas ir suaugusių žmonių pavyzdys bei rūpestis gali nugalėti šį kenksmingą įprotį."