DELFI konferencijoje su skaitytojais bendravusi organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė įsitikinusi, kad Lietuvoje labai gerbiamas žmogaus teisės, tačiau vaikų teisės suvokiamos iškreiptai.

Ar tikrai reikėjo pagalbos Garliavos mergaitei?

Pokalbis apie smurtą prieš vaikus, žinoma, neapsiėjo be klausimo, susijusio su Garliavos situacija. Paklausta, ar visuomenė teisingai suprato, kaip ji turi „padėti“ Garliavos mergaitei, ir ar apskritai jai reikia visuomenės pagalbos, DELFI viešnia teigė, kad pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kas yra visuomenė. „Mano galva, visuomenė – kiekvienas iš mūsų, kiekvienas Lietuvos pilietis. Gal reikėtų kelti klausimą, ką kiekvienas iš mūsų šioje situacijoje gali, turi, privalo padaryti? Tikrai sutinku, kad Lietuvoje labai daug vaikų, kuriems reikia pagalbos ir galbūt net labiau nei Garliavos mergaitei. Manau, Garliavos istorija atspindi mūsų šalies, tautos ir kiekvieno iš mūsų brandumą. Šioje situacijoje nei valstybės, nei jos piliečių demokratiškai brandžiais nepavadinsime“, - svarstė R. Dičpetrienė.

Rasa Dičpetrienė
Anot jos, visuomenės brandumas prasideda nuo kiekvieno atskiro žmogaus reakcijos į smurtą. Todėl ji labai padrąsino DELFI skaitytoją, bandžiusią sudrausminti prieš vaiką smurtavusį tėvą. „Į darželio teritoriją užėjo normaliai, padoriai atrodantis jaunas vyras su dviem vaikais – mokyklinio amžiaus mergaite ir berniuku, gal kokiu pirmoku. Berniukas, kaip supratau, judraus ir užsispyrusio būdo, puolė prie medinukų ir šoko jais karstytis. Tėvas ėmė rėkti: „Ar aš tau nesakiau, kad negalima!“ Tada pripuolė, stvėrė vaiką už pakarpos ir ėmė tąsyti. Kaip tik ėjau pasiimti savo vaikų. Pamačiusi situaciją, ėmiau šaukti: „Ką jūs darote? Juk mušate vaiką!“. Spėkite, kokia buvo vyruko reakcija: „Atsirado mat teisuolė auklėtoja, tuoj pačiai kaip duosiu į dantis“. Ir būtų davęs, jei būčiau arčiau stovėjusi. Kaip manote, ar kitą kartą aš dar išleisiu bent garsą?“ - atviravo moteris.

R. Dičpetrienės teigimu, Lietuvoje yra daug ne tik fizinio, bet ir psichologinio smurto. „Tai pati baisiausia situacija, kokia tik gali būti, nes nėra faktų. Jeigu vaikui trenkta ir liko mėlynė, bent jau yra kažkoks įrodymas. Su psichologiniu šantažu labai sunku“, - sakė ji.

Tuo tarpu paklausta, ar nereikėtų „asocialių“ šeimų moteris sterilizuoti, o vyrus kastruoti – esą tuomet, skaitytojo nuomone, nebūtų tiek bado ir smurto, DELFI viešnia tikino, kad kiekvienas iš mūsų atsakingas už tai, kad Lietuvoje yra „asocialių“ šeimų. „Tai vėl lietuvių noras vertinti kitus, dėti į tam tikras „stereotipines dėžutes“ - vien jau pavadinti šeimą „asocialia“ reiškia tą šeimą pažeminti ir nurašyti. Kiekviena šeima, kaip ir kiekvienas žmogus, yra individualus. Prieš sakant nuosprendžius, reikėtų labai gerai išsiaiškinti situaciją, kodėl ta šeima pateko į socialinės rizikos apskaitą. Gal po ekonominės krizės mama neteko darbo, gal jos vyras ar sugyventinis pradėjo smarkiai gerti, nes neteko darbo – daug įtakos daro Lietuvos socialinė-ekonominė situacija, finansinis ir psichologinis nesaugumas“, - svarstė visuomeninės organizacijos vadovė.

Paklausta, kur vaikai labiau kenčia nuo smurto – mieste ar kaime, ji teigė visur mačiusi įvairių vaizdelių. „Bet galiu pasakyti viena: nė viename kaime nemačiau mušamo vaiko, o Vilniuje, gatvėje, esu mačiusi“, - sakė konferencijos dalyvė.

Kodėl vaiko teisės Lietuvoje vertinamos neigiamai

Viena DELFI skaitytoja priminė, kad priimti nauji teisės dokumentai, kuriuose nurodytos situacijos, kada mokytojas gali suduoti mokiniui ir pasidžiaugė, kad pagaliau mokytojai turės svertą, kaip susitvarkyti su savo teises dievinančiais, bet pareigas pamiršusiais mokiniais, lipančiais savo mokytojams ant galvų.

„Viskas priklauso, nuo kurio bokšto į šią situaciją žiūrėsime: iš mokinių ar mokytojų. Mūsų organizacija daugiau iš vaikų pusės žino, kokios naudojamos drausminės sankcijos mokykloje. Galiu pacituoti mokinius, ką mokytojai su jais daro: paima už gerklės, suspaudžia ir „aiškina“, kaip mokinys turi elgtis, dažnai tranko liniuote per galvą ir pirštus, tampo už ausų, duoda „grūšią“ ir įžeidinėja. O kur dar psichologinis žeminimas prieš visą klasę. Manau, gerai, kad minėtos rekomendacijos atsirado. Tik klausimas, kaip visa tai veiks realybėje.

Taip pat palietėte amžiną Lietuvos temą – vaiko teises ir pareigas. Kai Lietuvoje buvo ratifikuota Vaiko teisių konvencija, 54 jos įstatymai arba, populiariai pasakius, vaiko teisės, taip ir liko „ant popieriaus“. Niekas žmonėms normaliai nepaaiškino, ką su tomis teisėmis daryti. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl iki šiol, išgirdę žodį „vaiko teisės“, susiduriame su neigiama reakcija. Iš tiesų nereikia dokumento, kad suprastum, kas yra žmogaus teisės ir ką jos apibrėžia. Pabrėžiu žodį „žmogaus“ - dažnai pamirštama, kad vaikas irgi žmogus. Kai ateina 18-tas gimtadienis, ar jis tampa labiau žmogumi? Lietuvoje žmogaus teisės priimamos labai teigiamai, o vaiko – vis dar su neigiamu atspalviu“, - į šį pastebėjimą atsakė R. Dičpetrienė.

Anot jos, jeigu tėvas arba mama iš tikrųjų gerbia savo vaiką, tai ir vaikas gerbs savo tėvus, nes teisė neatsiejama nuo pareigos.

„Gyvenimiškas pavyzdys: grįžta tėvai iš darbo ir klausia vaiko: „Paruošei pamokas? Sutvarkei kambarius?“ Dažniausiai su vaikais bendraujame liepiamąja arba klausiamąja forma. Dažnai tai baigiasi beržinės košės įkrėtimu. Tad apie kokią pagarbą vaikui galime kalbėti ir kodėl galime tikėtis, kad vaikas mus gerbs? Taip norėtųsi, kad tiek mokykloje, tiek šeimoje būtų daugiau įsiklausymo, supratimo, užuojautos ir meilės. Manau, tada nebereikėtų tiek daug remtis nei teisėmis, nei pareigomis, nei įstatymais“, - įsitikinusi visuomenininkė.

Psichologai rekomenduoja savo artimą žmogų per dieną apkabinti 18 kartų

Paklausta, kodėl Lietuvoje nepavyksta priimti Nemušimo įstatymo, kuris egzistuoja daugelyje šalių, R. Dičpetrienė pabrėžė, kad tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų valios, ne tik nuo politikų. Suaugusieji, kuriuos vaikystėje tėvai mušė, tikėtina, irgi muš savo vaikus, nes jie neturi kitokio auklėjimo pavyzdžio, kitokio šeimos modelio. Nebent jie sąmoningai patys suvoktų, kad tai neteisinga, ir norėtų pakeisti savo nuostatas. Tokie žmonės keliauja į mokyklas, ligonines, Seimą. Todėl nereikia stebėtis, kad iki šiol toks įstatymas nepriimtas.

„Mūsų nuomone, jis tiesiog būtinas. Tačiau „popierinis“ įstatymas dar nieko nereikš. Norėčiau šį atsakymą baigti retoriniu klausimu: „Ar jūs, mieli DELFI skaitytojai, kai gatvėje, „Maximoje“, kavinėje pamatote, kad tėvai „drausmina“ savo vaiką fizine jėga, įsikišate ir pasakote, kad tai neteisinga? Manau, tokios situacijos ir atsako į klausimą, kodėl šis įstatymas dar nepriimtas.

Mes tikrai žinome situaciją Lietuvoje dėl fizinių bausmių naudojimo – 2008 m. tyrimo rezultatai parodė, kad 48 proc. vaikų patiria namuose fizines bausmes. Tais metais pradėjome projektą „Augink atsakingai“, kurio pagrindinis tikslas buvo ir yra parodyti tėvams alternatyvius auklėjimo būdus. Kodėl mes vis dar galvojame, kad lupdami vaiką diržu, jį perauklėsime arba išauklėsime? Visada naudotoju tą patį pavyzdį: jeigu jūsų vyras ar žmona grįžta namo iš darbo ir randa nesutvarkytą kambarį, neparuoštus pietus (kažką, kas jus suerzina), ar jūs traukiate diržą ir mušate? Labai sunku pakeisti lietuvių nuostatą, kad auklėjimas diržu padeda, bet aš tikrai tikiu, kad ateis ta diena, kai Lietuvoje vaikai bent jau mažiau gaus pylos namuose“, - teigė R. Dičpetrienė.

„Gelbėkit vaikus“ vadovė prisipažino, kad išgirdusi klausimą, nuo ko Lietuvoje gelbėjami vaikai, ji visada atsako – nuo suaugusiųjų. Mat vaikų problemos prasideda nuo suaugusiųjų. „Pradžiai reikia tiek nedaug: kad mažą vaikutį nuo pat kūdikystės artimas žmogus glaustų, myluotų, apkabintų, suprastų, išklausytų, paprasčiausiai mylėtų... Pabaigai jūsų visų noriu paklausti paprasto žemiško dalyko: ar šiandien, išeidami į darbą, savo artimą žmogų apkabinote, pabučiavote, palinkėjote geros dienos? Psichologai rekomenduoja savo artimą žmogų per dieną apkabinti 18 kartų