Tris vaikus užauginęs politinis kalinys ir tremtinys pripažįsta – į Lietuvą jau nebegrįš niekada. Tačiau susigraudina supratęs, kad lietuviškai kalba bene paskutinį kartą gyvenime.
„Gimiau ir augau Lazdijų rajone, Kapčiamiesčio miestelyje. Ten labai sunkiai gyvenome. Gerai buvo tik tada, kai tėvas tarnavo policijoje, Lietuvos-Lenkijos pasienyje. O kai užėjo Sovietų Sąjunga, pradėjome labai prastai gyventi. Tėvą areštavo 1945 metais. O visą šeimą į Chakasiją ištrėmė 1948 metais. Aš pats aštuonerius metus lageriuose už spygliuotų vielų pragyvenau, o kai 1955 metais paleido, atvažiavau čia. Tada prasigyvenom, nieko mums netrūko.
- Už ką kalėjote lageriuose?
- Gyveno tam pačiam miestely šeima su aštuoniais vaikais. Labai skurdžiai vertėsi. Kartą palei kelią vedėsi savo paskutinę karvę. Važiavo mašina su sovietų kareiviais, pamatė žmogų su gyvuliu. Sustabdė mašiną, karvę atėmė. Įsivaizduojate, šeimyna su aštuoniais vaikais ir iš jų atima paskutinę karvę. Mes pasipiktinom ir granatą jiems švirnuli (įmetėm).
- Tai dėl karvės žmonės nužudėt?
- Papjaus ją, pasidalins ir viskas, o šeima badaus. Duokles skirstė apylinkės viršininkas. Mes labai pasipiktinom tokiu elgesiu ir įmetėm jam į svirną granatą. Aišku, jį užmušėm. Už tai mus ir pasodino. Visus penkis progimnazijos moksleivius. Tas, kuris metė granatą, jam paskyrė mirties bausmę, o likusiems mums po 10 metų davė.
- Kaip išgyvenote sovietinius lagerius?
- Į kalėjimą pasodino 1947 metais. Nuteisė 10 metų kalėti, tačiau kadangi buvau nepilnametis, tai bausmės laiką sutrumpino. Pirmiausia kalėjau Lentvaryje, paskui perkėlė į Naująją Vilnią. Galiausiai pervežė į Mordaviją Rusijoje.
Ačiū Dievui, kad kalėjau atskirai nuo kriminalinių nusikaltėlių, laukinių. Jeigu būtų pasodinę kartu, būčiau prapuolęs. Visa mano jaunystė lageriuose prabėgo, kiek sveikatos ten palikta...
Mordovijoje tegaudavom po 300 gramų duonos ir skysčio, su kuriuo bačkas išplaudavo. Vėliau mane perkėlė į Kazachstaną. Dirbau šachtų statybose. Maitino čia jau kitaip, gyvenimas visai kitoks buvo. 1955 metais teismas nusprendė, kad reikia mane paleist. Jokių nusikaltimų nebuvau padaręs, gerai dirbau, nė karto nesėdėjau karceryje. Todėl parvažiavau čia pas tėvus.
- Kodėl kai paleido iš lagerio, nevažiavote į Lietuvą?
- Čia buvo mano tėvai ištremti. Tik atvykęs trumpai dirbau miškų ūkyje. Maskva duodavo naujas mašinas. Paskui nusprendžiau dirbti vairuotuoju.
Mažuosiuose Arbatuose buvo stipri prekybos organizacija. Kadangi negėriau degtinės, „nedurniavau“, mane paskyrė tos organizacijos autobuso vairuotoju.
Nusprendžiau eiti prašyti, kad paskirtų butą. Vadovai man sako, Eduardai, tu čia nevaikščiok ir neprašinėk. Tau namą pastatysim. Ir viskas tik todėl, kad gerai dirbau ir negėriau.
Jeigu nebūtų mūsų čia išvežę, turbūt išmirę visi badu būtume. Žemės neturėjome, nes tėvas buvo policijoje tarnavęs. Tai iš kur mums duonos reikėjo gauti? O čia duonos buvo, stogas virš galvos. Parduotuvėse galėjai kruopų, miltų nusipirkti. Net lašinių turėjom per keturis pirštus. Dar ir pinigų užteko.
Dirbau vairuotoju, buvau kaimo fotografas ir dar medžiotojams ginklus tvarkydavau. Vietiniai čia nežinojo nei kaip ginklus valyt. Aš jiems gamindavau graižtinius vamzdžius, įrankius medžioklei. Tai jie neįsivaizdavo, iš kur pas mane toks protas. Kadangi mano tėvas buvo policininkas, tai namuose būdavo visokių vadovėlių ir apie ginklus daug žinių turėjau. Buvę kariškiai, karininkai nežinojo, kiek kartų kulka apsisuka iššauta iš karinio šautuvo, o aš tokius vamzdžius gamindavau.
- Ar prisimenate šiuose kraštuose gyvenusius tremtinius iš Lietuvos?
- Taip. Nemažai jų buvo. Vieni dirbo miškų ūkyje, kiti prekybos organizacijoje. Aišku, kad bendravau ir su kitais lietuviais. Buvo toks Bakevičius, kuris gyveno šalia esančiuose Arbatuose. Pas jį su žmona ir į svečius nueidavom. Vėliau jis išvažiavo į Lietuvą. Buvo ir toks Jonas Jurčikonis, kuris visai netoliese gyveno, atvežtas iš Lazdijų rajono. Pas jį taip pat į svečius nueidavome. Tačiau ir jie į Lietuvą išvažiavo.
- Visi išvažiavo, o Jūs ne. Ar nenorėtumėte grįžti?
- Kur ten grįžti, visi giminės išmirę. Iš mano trijų vaikų nė vienas Lietuvoje dar nėra buvęs. Ko jie ten važiuos... Visi giminės, kurie buvo mums prieglauda, jau išmirę. Jei kažkas būtų likę iš gyvų, gal ir būtume nuvažiavę. Dabar svarbiausia, kad čia nieko netrūksta, visi sotūs, apsirengę.