Sušlubavo trečdalio studentų sveikata
Kaip DELFI pasakojo vienos Vilniaus aukštosios mokyklos studentė, magistrinio darbo dėl sveikatos problemų šiemet nesigynė net trečdalis jos kurso draugų. „Keli žmonės akademines atostogas pasiėmė dar semestro pradžioje, kiti pristatė gydytojo pažymas jau iki darbo gynimo likus mažai laiko. Buvo ir tokių diagnozių, kad žmonėms teko gerti vaistus“, - teigė pašnekovė.
Anot merginos, iš šių jaunuolių dirba mažiau nei pusė. Likę visą savo laiką galėjo skirti tik mokymuisi. „Mokytis pas mus tikrai sunku – nepalyginsi su ankstesnėmis mano bakalauro studijomis. Tuomet negirdėjau apie panašias bėdas“, - sakė studentė.
Mergina, antrus metus ir besimokanti, ir dirbanti, prisipažino, kad prieš gerą pusmetį ir ji pati pradėjo varstyti gydytojo kabineto duris. Nuolatinis bėgimas bei nervinė įtampa pasireiškė simptomais, kurie gan ilgai kėlė nerimą. Anot pašnekovės, ją išgelbėjo tai, kad savo magistrinį darbą pradėjo rašyti gana anksti, be to, laiku kreipėsi pagalbos į medikus. Taigi jai sėkmingai pavyko pasiekti finišo tiesiąją.
Vilniaus universiteto Studijų direkcijos duomenimis, studentų, kurie pasiima akademines atostogas, skaičius vidutiniškai svyruoja nuo 1,1 iki 2 proc. Kiek didesnis jis itin gausiame Matematikos ir informacijos fakultete (4,1 proc.) bei Gamtos mokslų fakultete (2,9 proc.).
„Šie skaičiai gana stabilūs – negalime teigti, kad būtų kažkokių šuolių. Kadangi akademinės atostogos galimos dėl sveikatos sutrikimų ir nėštumo, į šį skaičių, aišku, patenka ir nėščios studentės. Taip pat susiduriame su atvejais, kai studentai dėl to, kad nepajėgia mokytis ir mato, jog susidarys nemažai skolų, atneša gydytojo pažymą. Pertraukos metu jie turbūt tikisi viską susitvarkyti.
Kalbant apie tai, kaip studentams sekasi susitvarkyti su krūviais, universitetas visada teigia, kad studijos yra pirminis studento darbas. Visas krūvis skaičiuojamas pagal tarptautines metodikas – kiek valandų turėtų sudaryti darbas auditorijose, kiek – savarankiškas. Jeigu studentas dar nori dirbti papildomai, kaip ir bet koks žmogus, dirbantis du darbus, aišku, gali pervargti. Dar viena problema, kad universitete mokymasis nėra taip kontroliuojamas kaip mokykloje, tačiau jaunas žmogus dažnai nebūna pasiruošęs tokiai laisvei“, - svarstė Vilniaus universiteto studijų direktorė Jekaterina Bortkevič.
Paklausta, ar daug studentų mokydamiesi dirba, pašnekovė teigė, kad itin populiaru vasarą važiuoti užsidirbti į užsienį. Socialinius, humanitarinius mokslus studijuojantys vyresnių kursų studentai neretai sugeba derinti studijas ir darbą, tačiau paprastai jie jau dirba pagal specialybę.
„Kita vertus, matydama studijų programas, net ir antros pakopos, galiu pasakyti, kad nemažai programų yra pakankamai intensyvios ir žmonėms praktiškai neįmanoma derinti studijų ir darbo. Jei žmogus nori būti atitinkamai pasiruošęs, kad vėliau galėtų kokybiškai dirbti, jis turėtų mokytis. Su tokia galimybe susiję ekonominiai klausimai turėtų būti valstybės politikos objektas. Kai studentui reikia susimokėti už mokslą ir išlaikyti save, iš tiesų sudėtinga, bet idealiame variante jaunam žmogui turėtų būti sudaroma galimybė tik mokytis“, - svarstė J. Bortkevič.
Mokykloje iš inercijos dejuojama dėl krūvių, kurių nebėra
Anot Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičius, studentų problemų priežastys slypi dar mokykloje.
„Lietuvoje yra sukurtas dejavimo, kad mokytis yra sunku, mokykloje dideli krūviai, stereotipas. Tačiau iš tiesų krūviai mažėja, taigi situacija vertinama neadekvačiai. Mokymosi procesas, programoms keliami reikalavimai vis paprastėja – bent jau vidurinėje mokykloje, todėl kalbėti, kad paprastas mokinys gali persimokyti, būtų net neaktualu. Juk šiandien baigti vidurinę mokyklą galima vos su 2-3 egzaminais – tai visiškai nesunku.
Kita vertus, kai toks jaunuolis patenka į aukštąją mokyklą, kurioje yra rimta studijų programa, jam pirmą kartą tenka susidurti su situacija, kai reikia rimtai dirbti. Teko girdėti, kad tokiais atvejais jaunuoliai neatlaiko. O kodėl? Kadangi dvylika metų viskas atrodė labai paprasta: pirmose klasėse mums visai nerašė pažymių, vėliau išlaikėme kelis egzaminus, patirdami didžiulį stresą, o kai atsidūrėme situacijoje, kurioje iš tiesų reikia kažką rimčiau padaryti, paaiškėjo, kad neturime tam įgūdžių“, - įsitikinęs pašnekovas.
Pedagogo manymu, šiuo metu viešojoje erdvėje tvyranti nuostata, kad mokytis yra labai sunku, užuot pasakius, kad mokymasis yra jauno žmogaus darbas, formuoja ir tam tikrą grėsmę valstybei.
„Pastaruoju metu orientuojamasi į sistemą, kaip mokytis nesimokant. Teigiama, kad nereikia to, ano, mėgstama deklaruoti, kad žinios šiandien nėra labai svarbios, nes visus atsakymus rasime google'e. Tačiau jeigu mes norime kalbėti užsienio kalba, turime išmokti žodžius, o tai nuobodus, kruopštus darbas. Arba jei gydytojas prapjaus pacientui pilvą, jis neis kas penkias minutes informacijos tikrintis google'e.
Taigi tam tikrų nuostatų diegimas viešoje erdvėje iškreipia supratimą, kas yra mokymasis. Juolab kad nuolatinis dejavimas, kaip sunku mokytis, šiuo metu yra visiškai nepagrįstas, atsižvelgiant į tai, ką mokykloje turi daryti mokinys, besimokantis pagal vidurinės mokyklos programą. Viešojoje erdvėje nuolat kalbama apie krūvius ir stresus, tuo tarpu nei krūvių, nei ypatingų stresų niekas nejaustų, jei mokymąsi priimtų kaip natūralų, normalų darbo procesą“, - svarstė S. Jurkevičius.
Anot pašnekovo, moksleivių tėvai šiandien taip pat linkę pageidauti, kad švietimo sistema būtų tvirtesnė. Jie nori būti tikri, kad vaikai mokykloje kažko išmoks. „Tėvai nori, kad jų vaikai įdėtų darbo mokydamiesi, užuot būtų kuriama atsipalaidavimo sistema. Pseudogeranoriškumas vėliau išvirsta į rimtas blogybes – prastą profesinį parengimą, kompetencijos stoką. Galiausiai tai skatina ir emigraciją. Kai po mokyklos šiaip ne taip įstoji į aukštąją mokyklą, šiaip ne taip ją baigi, tačiau taip ir nerandi savo vietos, nes esi pakankamai silpnas, atrodo, kad vienintelė išeitis užsidirbti – emigruoti“, - svarstė Vilniaus licėjaus vadovas.
Pedagogas sutiko, kad tendencija lengvinti mokymo procesą atėjo iš Vakarų, tačiau pabrėžė, kad tuose pačiuose Vakaruose egzistuoja kelios tendencijos, tiesiog mes pasirinkome silpnesniąją. „Pagaliau ar tikrai užsienis turėtų būti atskaitos taškas? Ką mes dabar matome Europoje? Į ką mums lygiuotis – į graikus, ispanus, italus? Lietuvai pirmiausiai reikėtų orientuotis į save. Tai ir yra didžiausia mūsų problema, kad mes orientuojamės į visus aplinkui, tik ne į save“, - įsitikinęs S. Jurkevičius.
Psichologė: dėl daugelio studentų bėdų kaltas internetas
Psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė, paklausta, kodėl dabartiniai studentai vis sunkiau baigia bakalauro ar magistro darbus ir apskritai studijas, teigė, kad psichikos sveikatos centruose, kuriuose ji dirba jau daug metų, susidūrusi su ne vienu tokiu studentu.
„Šių laikų studentai ir mokiniai auga ir gyvena visai kitomis sąlygomis nei anksčiau. Labiausiai jų gyvenimą pakeitė internetas, prie kurio bet kuris jaunas žmogus kas dieną praleidžia mažų mažiausiai keletą valandų, o kiti – ir dešimtimis. Nors internete galima rasti reikiamos informacijos, tai studentams veikiau kenkia nei padeda, pavyzdžiui, kyla pagunda iš įtartinų šaltinių nurašinėti referatus. Kur kas daugiau laiko jaunuoliai praleidžia „Facebook'e“, žaisdami, skype'e, naršydami po įvairius tinklapius, taigi kur kas daugiau laiko nei anksčiau praleidžia nei mokydamiesi, nei pilnavertiškai ilsėdamiesi. Pilnavertis poilsis po mokslo krūvio yra veikla, kuo mažiau panaši į mokymąsi – pavyzdžiui, sportas, tikri (ne internetiniai) santykiai su draugais, šokiai, maisto gaminimas ir pan. Taigi veikla turi būti fizinė ir emocinė, o ne informacinė“, - aiškino pašnekovė.
Be to, internetas turi didelę įtaką dėmesio koncentracijai. Nuolat šokinėjant tarp skype'o, „Facebook'o“ žinučių ir internetinių tinklapių, sunku sutelkti dėmesį ir, pavyzdžiui, perskaityti sudėtingą mokslinę monografiją.
„Drąsiai galima sakyti, kad šiuolaikinis studentas nemoka mokytis – nestruktūruoja nei darbo laiko, nei informacijos ir iš viso nesusimąsto, kad jo mokymosi kokybę veikia ir psichologiniai veiksniai. Pavyzdžiui, viena mano klientė, studentė politologė, atvažiavusi iš provincijos, taip norėjo prilygti bendramoksliams, kad mokėsi beprotiškai daug, įklimpdavo į nereikalingas smulkmenas, bijojo dėstytojų, bet vis tiek norėjo „sublizgėti“. Ji su niekuo nebendravo, tik bandė paguosti save internetiniais žaidimas, kol galiausiai viskas baigėsi nebegalėjimu susikaupti, nuolatinėmis ašaromis, depresija ir akademinėmis atostogomis“, - pasakojo G. Petronienė.
Anot jos, dabartinis jaunimas yra vartojimo kultūros produktas, todėl jauniems žmonėms trūksta valios daryti nuobodžius, pastangų reikalaujančius darbus. Darbus sąlyginai galima suskirstyti į lengvus ir įdomius (internetas), lengvus ir neįdomius (buitis), sunkius ir įdomius (kūrybinis darbas) bei sunkius ir neįdomius (pvz., matematinės statistikos mokymasis). Jaunimas labai išreikštai „prilipęs“ prie dviejų pirmųjų veiklos tipų.
Be to, jaunuoliai nėra motyvuoti nuosekliai studijuoti – dažnas jaunas žmogus svarsto, kad jei mokytis nepavyks, bus galima važiuoti į užsienį padirbėti, pakeisti profesiją ir pan. Psichologės manymu, motyvacijos trūkumas ir lemia, kad mokymasis tampa neatsakingas, o pastarasis savo ruožtu lemia blogus rezultatus ir išgyvenimus.
„Dar vienas ryškus šių laikų pokytis – už mokslą tenka mokėti. Jaunuolis jaučia didelį tėvų spaudimą dėl pažymių, todėl yra labiau įsitempęs, tačiau bandydamas konkuruoti su bendramoksliais dėl mokymosi įgūdžių stokos pervargsta, o pailsėti nemoka, juolab kad nuolat save vargina internetu. Bandymas dar ir dirbti, kad užsimokėtų už mokslą ar užglaistytų brangiais daiktais, kelionėmis žemą savivertę, tikrai neprisideda prie studento sveikatos ir mokslo rezultatų.
Pavyzdžiui, viena mano klientė stengėsi ir daug mokytis, kad galėtų padaryti karjerą, ir neatsilikti pinigais nuo draugų, todėl mokėsi ir dirbo. Jai vis nesisekė meilės santykiai – vaikinai ją palikdavo. Nepaisant to, kad savo veiklą organizavo gerai, ji pervertino savo energijos galimybes ir viskas baigėsi panikos atakomis bei antidepresantais. Mano manymu, dirbti gali tik vyresnių kursų studentas, kuris jau moka mokytis ir yra šiek tiek susivokęs savyje“, - svarstė G. Petronienė.