2008-ųjų pradžioje Andrius Kubilius, TS-LKD pirmininkas, tuometinis opozicijos lyderis, sakė, kad Lietuvos švietimas išgyvena didžiausią krizę per 18 Nepriklausomybės metų ir viena iš problemų įvardijo mokytojo autoritetą. Konservatoriai tada siūlė mokytojams suteikti vienerių metų kūrybines atostogas ir pensiją po 20 darbo metų. Taip buvo tikėtasi sugrąžinti mokytojo profesijos prestižą. Nors ekonominis sunkmetis daugumą planų ir lūkesčių pakoregavo, mokytojo orumo ir atsakingumo klausimai visada liks aktualūs. Kaip teigė lietuvių kilmės vokiečių filosofas Imanuelis Kantas, žmogus, kuris grindžia savo gyvenimą orumo nuostata, pripažįsta savo vertingumą ir stengiasi elgtis garbingai visuomenės atžvilgiu. Toks žmogus niekada nelaikys kito žmogaus priemone savo tikslams pasiekti. Ar palanki Lietuvoje ugdymo aplinka, kokiomis sąlygomis ugdoma ori ir atsakinga asmenybė? Ar nuo 2008-ųjų pagerėjo mokytojų padėtis? Kiek keblią švietimo padėtį lėmė tai, kad biurokratai neužtikrino veiksmingų švietimo sistemos rezultatų, o kiek čia mokytojų kaltės?
Skundžiasi, kai nesusitvarko
Vytautas Strazdas, „Dialogo“ apžvalgininkas, mano, kad kalbos apie mokytojo orumą yra panašios į spekuliacijas. Tokios laisvės, kokią mokytojas turi pamokoje, niekas neturi: „Tiek, kiek jis yra orus, tiek jis gali ir atsiskleisti. Jei jis nepajėgus susitvarkyti, tada ir skundžiasi, kad trūksta orumo. Tie mokytojai, kurie žino, ką daro, orumu nesiskundžia.“ Apžvalgininkas pabrėžė, kad pedagogų interesams atstovauja, atrodo, šešios profsąjungos ir pakovoti yra kam. Be tikro atstovavimo, galingo atstovavimo, kai pačios profsąjungos yra susiskaldžiusios ir konfliktuoja tarpusavyje, nieko nebus.
Bet tai rodo, kad mes augame. Kai užaugsime, būsime protingesni ir pradėsime tvarkytis.
Paklaustas, ar tiesa, kad pastaraisiais metais, kaip teigia valdžia, biurokratijos naštos ir „popierizmo“ sumažėjo, V.Strazdas teigė apskritai negirdėjęs, kad kas nors būtų nuo biurokratijos nukentėjęs: „Valdžios žingsniai ta linkme tikrai buvo. Būna, kad administracija visko prisigalvoja. Bet mokyklos turi daug laisvės nustatyti savo tvarką. Nuo vadovų ir mokytojų atstovų priklauso, kiek ten yra tvarkos. Kiekviena mokykla gali turėti profsąjungą, taip pat pasirašyti kolektyvinę sutartį. Juk ugdytinių nedrausmė yra bendras mokytojų ir administracijos reikalas. Bet, jei nuleisime rankas, nedrausmingumas augs. Jei galvosime, kad yra labai blogai, tai mūsų valtelė suduš atsitrenkusi į pirmą akmenį. Jei mokytojai yra nepajėgūs išspręsti problemos, jie turi kreiptis į atitinkamas institucijas.”
Paimti vadžias į savo rankas
V.Strazdo manymu, apie sunkią pedagogų padėtį buvo galima kalbėti daug anksčiau, kai nebuvo padidintos jų algos. Dar ir dabar yra išlikę ankstesni stereotipai, kad pedagogų padėtis yra labai sunki: „Mokytojai nuolat perkvalifikuojami, dar dirba nemažai pensininkų. Švietimo ir mokslo ministras ne kartą prašė, kad jie užleistų vietą jaunesniems. Bet įstatymais to padaryti negali. Mokytojų nuolat mažėja. Nežinia, ar mokyklose lieka patys geriausi ir kvalifikuočiausi – turbūt pasilieka mažiau socialiai apginti pedagogai. Tai yra aktualu visai visuomenei.“
Apžvalgininkas iškėlė klausimą, ar valstybė gali atrinkti gabiausius mokytojus, ar tai neprieštarautų formaliems Darbo kodekso reikalavimams. Mokytojų siekis išlikti darbe yra profsąjungos interesas:
„Dažnai dėl sunkios pedagogų padėties yra kalti mokyklų vadovai, administracija. Nemažai jų yra nuleidę rankas. Jie nepajėgūs suteikti mokytojams postūmį. Juk kas kitas, jei ne patys pedagogai, vadžias turi paimti į savo rankas? Tvarka turi būti demokratiška, bet griežta. O mokytojų atstovai turėtų rūpintis, kad mokyklos įvestų savo vidaus darbo tvarką. Nesakau, kad visur yra prastai, bet tokios tvarkos, kuri palaikytų darbingą aplinką, trūksta. Kalbos apie katastrofišką pedagogų padėtį kyla tada, kai mokykloje yra palaida bala.”
Problema – ugdymo kokybė
Kai kurie pedagogai, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, teigia, kad Lietuvos švietimo sistemoje padėtis yra katastrofiška, nes nėra tyrimų ir analizių, o tarptautiniai tyrimai rodo, kad mūsų šalies švietimo padėtis blogėja. Paklausta apie pedagogų finansavimą, biurokratinius barjerus ir „popierizmą“, J.Litvinaitė nepanoro apie tai kalbėti.
Ji nemano, kad streikai išspręs tikrąsias mokytojų problemas. Problemos yra daug didesnės ir didžiausia iš jų – švietimo ugdymo kokybė ir jo rezultatai. Tai turėtų būti visos visuomenės rūpestis – ko, kaip ir kodėl mokome:
„Šiuo metu nesaugus nei vaikas, nei mokytojas. Bet ar mokytojas yra atsakingas už ugdytinio mokymosi rezultatus? Gimnazijoje virš galvos kabo valstybinis egzaminas. O kaip kontroliuojama vidurinė švietimo grandis – progimnazija? Kaip paruošiami vaikai? Ar jie įgijo numatytas Bendrosios programos kompetencijas, ar ne? Aš nesakau, kad mokytojai blogai dirbo, bet esama netvarkos ir tai man nepatinka. Progimnazijos yra be jokios kontrolės.”
Orūs ir neturėtų prapulti
Vaidas Bacys, švietimo ir mokslo viceministras, teigė, kad į mokytojus neturėtume žiūrėti kaip į vienalytę masę. Jų esama įvairių. Daug mokytojų kelia savo kvalifikaciją, lanko seminarus. Yra net labai kvalifikuotų specialistų – pavyzdžiui, šįmet Egzaminų centrui buvo pateiktos net dvi kandidatūros į vieną vietą. Paklaustas apie mokytojų persikvalifikavimą, ar kuriamos tokios programos – juk, anksčiau ar vėliau, turint galvoje vaikų mažėjimą, dalis mokytojų turės ieškotis kito darbo, viceministras kalbėjo, kad už ES pinigus geografijos mokytojai gali rinktis integruotus kursus, vyksta pradinių klasių mokytojų perkvalifikavimas, dalis mokytojų įgyja užsienio kalbų mokytojo kompetenciją.
Viceministro manymu, mokytojai turi daug kvalifikacijų ir neturėtų prapulti net ir patekę į darbo rinką. Žinios, kurias jie įgyja, pavyzdžiui, kūrybiškumo srityje, yra daug kur tinkamos:
„Mokytojai gali dirbti kultūros, socialinėje, vadybos ir kitose srityse. Aišku, jei vienoje vietoje esi išdirbęs 20 ar daugiau metų, psichologiškai būna sunku pereiti į kitą sritį. Bet čia gal būtų svarbiau amžiaus barjeras. Jei nori kelti kvalifikaciją, yra daugybė kursų, seminarų. Mokytojams už tai nereikia mokėti. Daug medžiagos yra sukurta virtualioje erdvėje – tik imk ir skaityk.“ V.Bacio manymu, daug mokytojų profsąjungų yra dėl to, kad kiekviena jų mato savo misiją ir interesus. Bet dirbtinės profsąjungų konkurencijos nereikėtų, užtektų derinti interesus.
Pastaraisiais metais biurokratijos, vidaus audito dokumentų, sumažėjo, bet, V.Bacio žodžiais, jei pati mokykla „popierizmo“ neatsisako, tai nieko nepadarysi. Tai – mokyklos vidaus darbo tvarka. Juk dalis dokumentacijos – neišvengiamas dalykas.
Apie nepasitikėjimą mokytoju
Audrius Jurgelevičius, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas, pabrėžė, kad pastaraisiais metais mokytojų algos augo, darbo mokėjimo kaita sudarė santykinai neblogas materialines darbo sąlygas:
„Didžiausia bėda – valstybės plačiąja prasme rodomas nepasitikėjimas mokytoju. Nepasitikėjimas – tai nenoras atsižvelgti į mokytojų nuomonę priimant svarbius sprendimus, begalinis noras reglamentuoti kiekvieną mokytojo žingsnį, nors oficialiai skelbiamas siekis suteikti mokytojui iniciatyvos laisvę. Didėja siekis versti mokytojus viską įrodinėti – savo kvalifikaciją, teikti veiklos ataskaitas. Ataskaitos, savianalizė, auditas – tai „nepatikimo“ mokytojo kontrolė. Tokia padėtis objektyviai veikia mokytojų darbo rezultatus ir jų požiūrį į savo profesiją.“
A.Jurgelevičiaus žodžiais, dėl to didėja mokytojų abejingumas, jie tampa savotiškais amatininkais. Tai kenkia ugdymo kokybei, visuomenės ir pačių mokytojų požiūriui į savo profesiją. Bendraujant su administracija, vis labiau įsigali vertikali hierarchija. Mokytojui prikišamai parodoma „jo vieta“, o „nesuprantantiems“ yra taikomos drausminės nuobaudos arba tiesiog pasiūloma eiti lauk, nes „už mokyklos durų rikiuojasi ilga eilė norinčiųjų dirbti“: „Mokytojas, kuris jaučia valdžios nepasitikėjimą, negali tvirtai jaustis prieš vaikus, todėl kartais mokytojų ir mokinių santykiai būna labai komplikuoti. Mokiniai intuityviai jaučiasi esą aukščiau už prispaustus mokytojus.“
Neįvertinta profesija
Profsąjungos lyderio manymu, nemažai švietimo įstaigų vadovų diegia tikrą „baudžiavą“ mokytojams: „Tokius „baudžiavos“ santykius noriai palaiko ir dažnos savivaldybės, mokyklų savininko teises atliekančios institucijos, klerkai. Tyrimų, susijusių su švietimo padėtimi, yra gana daug, tačiau pasitikėti jų rezultatais toli gražu galima ne visada. Dažną tyrimą užsako Švietimo ir mokslo ministerija prieš diegdama kokią nors naujovę. Tyrimų rezultatai rodo, kad ministerijos diegiama naujovė „gyvybiškai“ reikalinga ir yra neišvengiama. Tokie rezultatai verčia pagrįstai manyti, kad daugelio tyrimų rezultatai yra „pritempiami” prie norimų.” A.Jurgelevičiaus manymu, dabartinės kadencijos ministerijos vadovybė ypač nekritiškai vertina savo priimtus sprendimus. Ji ypač daug dėmesio skiria elementarioms viešųjų ryšių akcijoms ir jas pateikia kaip švietimo naujoves.
Paklausta, ką reiškia mokytojo orumas ir individualumas šiandieniame pasaulyje, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos lyderė Jūratė Voloskevičienė teigė, kad orumas ir individualumas yra neatsiejami dalykai: „Pedagogo orumas – tai pirmiausia žmogiškasis orumas. Mokytojas ir mokinys turi jausti, kad jie yra lygiaverčiai partneriai ir gali turėti savo nuomonę, tačiau tą nuomonę reikia mokėti pagrįsti ir įrodyti jos teisingumą. Taip pat kiekvienas žmogus turi teisę klysti. Aš visada savo mokiniams sakydavau, kad pirmiausia reikia išmokti gerbti save patį, tačiau būtina skirti savimeilę nuo pagarbos, o tada ir kiti pradės gerbti tave. Bet to negana. Pagarba turi būti abipusė, todėl būtina suvokti, kad kiekviena individualybė yra verta pagarbos. Reikia išmokti gerbti visa, kas mus supa – ne tik žmones, bet ir gyvūnus, augalus, pastatus, savo namus, savo gatvę, miestą, šalį. Tik tada galėsi jaustis oriai. Orus žmogus turi gebėti drąsiai apginti savo teises ir interesus, neužsimerkti prieš blogį.“
Paklausta, kiek švietimo padėtį padėtį lemia tai, kad biurokratija neužtikrina veiksmingų švietimo sistemos rezultatų, kiek čia esama pačių mokytojų kaltės, nenoro tobulėti, keistis, profsąjungos lyderė samprotavo: „Pavertus švietimą paslauga, o ne prievole, mokinį įvertinus mokinio krepšelio kaina, labai lengvai buvo iškreipta valstybinė švietimo prasmė. Paslauga pagrįsta laisvu pasirinkimu: noriu gražiau atrodyti – einu į kirpyklą, nenoriu terliotis virtuvėje – pietauju restorane. Švietimas, kaip ir darbas, turėtų būti prievolė, kuri lemia gyvenimo ar išgyvenimo kokybę.“
Yra kelių iš krizės
Paulius Martinaitis, Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius, atsako į klausimą, kokio požiūrio jis tikėtųsi iš mokytojo:
„Viltingo. Į vaikus dera žvelgti viltingai. Štai, pavyzdžiui, paskelbėme, kad ieškome technologijų mokytojo. Prisistatė 18 kandidatų: atsiuntė sertifikatų, viena mokytoja baigus Liuveno universitetą, diplominis darbas apie socialinę riziką ir pan. Tačiau būtent ji iškart „supasavo“... Neturėjau daug laiko pasikalbėti su kiekvienu kandidatu, tad pavedžiau vienai vyresnei technologijų mokytojai: „Ką išsirinksite, tą ir turėsite.” Atrinko ji Aurimą: ką tik baigęs universitetą, jokių sertifikatų... Į mano nuostabą mokytoja atsakė: „Man atrodo, kad jis doras žmogus“ ir atrodo, kad neprašovė. Dabar jis baigia pedagogikos kursus, kuria ateitininkų grupelę, paėmė problemišką klasę, su kuria kuo puikiausiai susitvarkė, nes tiesiog pradėjo būti kartu su vaikais.“ Citata iš leidinio „Lietuvos švietimas. Kelias iš krizės. Refleksijos ir diagnozės” Vilnius, Politeia, 2012. Leidinyje skelbiamos A.Navicko, M.Adomėno, K.Birbalsingh, M.Hunter ir P.Martinaičio publikacijos, siūloma peržiūrėti valstybės prioritetus ir sugrąžinti mokytojo profesijai prestižą.