„Kam to reikia?!“ Interviu su vaikų chirurgu ir muzikantu L.Šarkinu: visą gyvenimą paniškai bijojau adatų ir kraujo

Vaikų chirurgas ir grupės „Saulės kliošas“ būgnininkas Laurynas Šarkinas į mediciną įstojo visai atsitiktinai, tačiau laikui bėgant, gydytojo darbas tapo artimas širdžiai. Suderinti mediciną su muzika Laurynui nesudėtinga – vienai veiklai jis skiria pirmą dienos dalį, o antrai – likusiąją bei savaitgalius.

Baigta mokykla, miestas: Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinė mokykla.
Baigtas universitetas ir studijos: Vilniaus Universitetas Medicinos fakultetas Pediatrijos studijos Vaikų chirurgijos rezidentūra.
Įmonė, pareigos: Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas Vaikų ligoninė.
Dabartinė veikla: Vaikų chirurgas.
Gyvenimo credo: Meilė ir gėris – virš visko.

Kada sugalvojai tapti gydytoju ir kodėl pasirinkai vaikų chirurgo profesiją?

Niekada negalvojau tapti gydytoju, bet taip susiklostė, kad buvau pasiruošęs šiems egzaminams. Stojau į pediatriją ir biologiją. Įstojau ir ten, ir ten, tačiau pasirinkau pediatriją. Pasirinkau vaikų chirurgiją, kadangi terapinės disciplinos manęs netraukė – niekada neatrodė konkrečios ir dalykiškos.

Ar niekada nebijojai kraujo? Skiepų?

Visą gyvenimą paniškai bijojau adatų ir kraujo, tačiau studijų metu, susipažįstant su medicina bei jos technikomis ir procedūromis, baimė visiškai išnyko.

Kada pradėjai muzikuoti?

Nuo kokios ketvirtos klasės lankiau muzikos mokyklą. Mokiausi groti fleita, klarnetu ir saksofonu. Muzikavau su draugais laisvalaikiu. Vėliau studijavau ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Šis pomėgis – hobis – darbas tęsiasi iki šiol. Tai daugiausiai džiaugsmo atnešantis užsiėmimas.

Kaip sekasi suderinti darbą su muzika?

Suderinti, matyt, sekasi neblogai. Viena veikla užima pirmą dienos dalį, kita – likusiąją ir savaitgalius.

Gydyti vaikus – sudėtingiau ar lengviau nei suaugusius?

Mano nuomone, gydyti vaikus yra lengviau. Su jais paprasčiau bendrauti, nes neturi nusistovėjusių stereotipų ir nuomonių. Gydyti vaikus taip pat smagu, kadangi jų organizmas sparčiai auga ir sveiksta. Vaikai dar neturi tiek daug lydinčios patologijos, ligų, kurios apsunkintų gijimą. Aš pats nesubrendęs, todėl su vaikais man lengva.

Koks buvo didžiausias iššūkis tavo profesijoje?

Dirbti mediku, o tiksliau vaikų chirurgu, turbūt buvo ir lieka pačiu didžiausiu iššūkiu.

Kokias mokyklos disciplinas turėjai gerai išmanyti, norėdamas tapti gydytoju?

Labai sunku pasakyti, nes kaip ir visose specialybėse, gydytojų yra visokių – ir daug išmanančių, ir ne tiek daug. Lygybės tarp tam tikrų mokslų ir medicinos specialybės nėra. Bet medikas turi būti plačiai išsilavinęs ir pasiruošęs mokytis visą gyvenimą!

Praktikos metu turbūt teko atlikti daug skrodimų? Koks jausmas, tai atliekant pirmą kartą? Nenualpai?

Skrodimais užsiima patologoanatomai, tačiau studijų metu teko reparuoti žmogaus kūną, asistuoti operacijose. Tokiu būdu yra ruošiami gydytojai, chirurgai. Tiesa, vieną kartą teko prisėsti skrodimo metu, tačiau tai buvo ne iš baimės, o iš nuovargio po dviejų bemiegių parų (juokiasi).

Ar norėtum grįžti į mokyklą? 

Labai norėčiau! Dar labiau į darželį, nes ten yra pietų miegas (juokiasi). Tai patys nerūpestingiausi ir be galo žavūs gyvenimo periodai. Po to gyvenimas tampa sudėtingesnis.

„Kam to reikia?!“ – tai gyvosios teorijos pamokos, kuriose įvairių sričių specialistai padeda moksleiviams suprasti, kaip mokykloje įgyjamos žinios praverčia realiame gyvenime, susipažinti su įvairiomis profesijomis, išbandyti naujausias technologijas ir dalyvauti kūrybiškumą skatinančiuose užsiėmimuose.