- Kaip gimė idėja dalyvauti projekte „Misija Sibiras‘06”?
- Pirmoji organizuojama ekspedicija buvo į Irkutską, tad kai tik pamačiau kvietimą, iš karto visiems pasakiau, kad turiu dalyvauti ir ten patekti. Tremties istorija man nebuvo svetima – ji palietė visą mano giminę. Irkutske gimė mano tėtis, ten buvo ištremta jo šeima. Senelis, kovodamas už Lietuvos laisvę, buvo pagautas ir ištremtas. Žmonės dabar vyksta į Turkiją, Egiptą, kur viskas įskaičiuota, tačiau Sibiras yra ta vieta, kur niekas nėra įskaičiuota – viskas priklauso nuo tavęs, tavo noro prisiliesti prie savo tautos ir netgi šeimos istorijos.
- Ar nekilo dvejonių dėl dalyvavimo pirmą kartą vyksiančiame projekte? Juk tuo metu apie jį dar nebuvo žinoma tiek, kiek yra dabar.
- Nesu vaikinas, kurį lengva išgąsdinti. Gyvenime visko yra buvę. Vaiką, kuris augęs mažame miestelyje, daug nemačiusį ir nepatyrusį jokių didelių iššūkių, gal ir galima įbauginti. Tačiau man net nebuvo minčių, kad gali kažkas negero nutikti, iš tiesų – nebuvo jokių baimių. Galbūt tik viena, ir tai jau grįžus – skiepai.
- Bet ar negąsdino žygio krūvis? Juk žinojai, kad žygiuosite per taigą ir tai nebus lengvas pasivaikščiojimas.
- Žinoma, buvo akimirkų, kai tiesiog norėjau sėsti ant kalno ir daugiau nepajudėti. Nors komanda ir nebuvo fiziškai labai stipri, tačiau motyvacija taip pat turėjo didelės įtakos. O keliaujant pro miškus, ežerus, kvėpuojant jų oru, viskas tik dar įdomiau ir tai suteikia vidinio ryžto eiti pirmyn. Fizinis pasiruošimas – svarbu, tačiau to tikrai nepakanka. Manau, kad žmogaus dvasinis pasaulis yra net svarbesnis.
- Manai, kad daug svarbiau už fizinį pasirnegimą – motyvacija?
- Iš dalies – taip. Žmogus gali būti puikiai pasiruošęs fiziškai, tačiau jeigu jis neturės vertybių ar tikslo, tai nieko neišspręs. Gali eiti ir su paprasčiausiais kiaurai peršlapusiais guminiais vietoj brangios turistinės avalynės. Svarbiausia – nusiteikimas.
- Kaip manai, kodėl tave atrinko į projektą? Kuo tavo anketa buvo ypatinga?
- Svarbiausi kriterijai, manyčiau, buvo meilė istorijai bei šeimos sąsajos su Sibiru. Iš tiesų, motyvacinio laiško nė neišsisaugojau – užpildžiau viską labai greitai, prieš pat pradėdamas rašyti mokslinį darbą, išsiunčiau ir nekantriai laukiau atsakymo.
- Nuo atrankos rezultatų iki ekspedicijos buvo likęs mėnuo. Ką per jį nuveikei?
- Turėjome susitikimą su Gintautu Alekna – ekspedicijos vadovu, kuris informavo apie avalynę, kuprinės turinį ir kita. Internete ieškojau įvairių šaltinių, kurie galėtų padėti susidaryti konkretesnį vaizdą apie Sibirą. Straipsniai, istoriniai šaltiniai, filmai, nuotraukos, keliautojų patarimai – ieškojau visko. Žinoma, finansinės galimybės tuo metu tikrai nebuvo puikios, tad negalėjau galvoti apie brangius žygio batus ar labai kokybišką inventorių. Pasiskolinau Lietuvos armijos kuprinę, susiradau turėtus turistinius drabužius ir buvau pasiruošęs.
- Keliavai vedamas idėjos?
- Taip, visiškai.
- Ką pasiruošimo laikotarpiu šįkart darytum kitaip?
- Labiau atkreipčiau dėmesį į neperšlampamus drabužius, nes drėgmė taigoje didžiulė. Apie apsisaugojimą nuo uodų taip pat geriau pagalvočiau.
- Kokie pavojai tykojo Sibire?
- Erkės ir laukiniai gyvūnai. Turėjome net atskirą žmogų, kuris dieną naktį su ginklu rankoje mus saugojo nuo meškų, su kuriomis beveik ir patys susidūrėme. Ėjome taiga, apie dešimt kilometrų nuo stovyklavietės, ir iš vietinių medžiotojų išgirdome, kad prieš valandą praėjo meška su meškiukais. Mamos su vaikais būna itin agresyvios. Eidami toliau radome visai šviežių pėdsakų, tad nuo pavojaus mus skyrė labai nedaug. Jei būtumėme susidūrę su meška akis į akį, išties būtų įdomu. Plaukti negalima, lipti į medį – negalima, bėgti taip pat – meška viską moka. Belieka stovėti vietoje ir tikėtis geriausio. Yra manoma, kad fotoaparato blykstė yra veiksmingas ginklas, tačiau rezultatas gali būti priešingas – negali žinoti.
Vieną pirmųjų dienų atvažiavome į taigą ir įsikūrėme buvusio lietuvių tremtinių kaimo teritorijoje. Visiška dykynė, tik vienas miškininkas ten gyvenęs. Pasakojo, kad žiemą visas langines uždaro, nes į namus noriai renkasi iš miego pabudusios meškos. Jis rudenį vaikus išsiunčia į internatinę mokyklą, o su žmona toliau gyvena taigoje, nuolatiniame pavojuje. Vasarą tos meškos taip pat niekur nepasitraukia, tad budrumas būtinas.
Girdėjau istoriją, kad vienas tremtinys dirbo Sibire ir nuklydo. Jį užpuolė meška, apsvaigino ir pradėjo temptis į savą olą. Meškos nemėgsta šviežio maisto, nori palaukti, kad grobis šiek tiek pagestų, pakiša jį po samanomis ir tik tuomet ėda. Taigi, minėtas tremtinys pabudo tempiamas meškos, tačiau turėjo peilį ir su juo meškai įdūrė, taip išsivaduodamas. Nežinia, ar tai yra tiesa, tačiau per tremtinių suvažiavimą mačiau, kad tas žmogus turi gilius randus ant veido. Kaip jis teigia, tai – meškos dovana.
- Kokį vaizdą buvai susikūręs apie Sibirą? Ar jis smarkiai pasikeitė po ekspedicijos?
- Vienintelis dalykas ko nesitikėjau – tai tiek daug palydovinių antenų – kone ant kas antro medinio namo stogo matėme palydovines lėkštes. Namai prastos kokybės – mūrinių beveik nėra, aplink vien mediniai. Asfaltuotų kelių taip pat nerasi, net garsioji Sibiro magistralė vietomis atrodo labai prastai. Jokių kelių žymėjimų nėra, tad naktimis geriau nevažinėti. Didesni miestai sutvarkyti, tačiau už jų gamta diktuoja savas sąlygas. Čia dauguma gyventojų yra tremtiniai, jų palikuonys. Nuo XVIII a. čia pradėjo tremti žmones iš Rusijos, vėliau Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Vokietijos piliečius. Sibire radome net ir paminklą japonams – po II Pasaulinio karo japonų kareiviai taip pat buvo tremti į Sibirą.
- Nepaisant daugybės palydovinių antenų, skurdžių kaimų ir prastų kelių – būtent to ir tikėjaisi?
- Nesitikėjau tiek daug mėlynos spalvos. Tik pravažiavus Baltarusijos pasienį viskas pradėjo mėlynuot ir tęsėsi tikriausiai iki pat Japonijos. Matyt, mėlyna spalva - slavų kultūros atributas, kuris driekiasi tūkstančius kilometrų. Važiuodami traukiniu, sustodavome stotelėse ir visur galėjome matyti tą patį vaizdą: mediniai namai, mėlynos tvoros, mėlynos langinės. Iš tiesų, žmogus, nuvažiavęs į Baltarusijos kaimą, gali pamatyti panašų vaizdą kaip ir Sibire – prekių nebuvimas, pardavėjos cheminėmis šukuosenomis bei jų įsivaizdavimas, kad jos gali viską ir be jų pražūsi. Sibiro viešbučiuose viena naktis žmogui kainavo ganėtinai brangiai, kai bandėme prašyti nuleisti kainą, mums atsakė, kad kitas viešbutis – už dviejų šimtų kilometrų. O Sibiro keliais tai gali reikšti papildomas aštuonias valandas.
Kalbant apie žygius, viską panašiai ir įsivaizdavau. Buvo ir sunkių momentų, ir džiaugsmų, kad sunki diena jau praeityje. Tai yra didelis savęs išbandymas – pasižiūri, kiek gali. Grįžęs namo iš karto susirgau. Visų pirma miegojau dvi dienas, o dar kelias bandžiau atsigauti.
- Kas paliko didžiausią įspūdį?
- Nepameluosiu – lietuviškos kapinės. Vadovėliuose, istoriniuose šaltiniuose galima rasti tik padrikus faktus, statistiką. O aš turėjau galimybę prie tos istorijos prisiliesti. Tarkime, eini mišku keturias valandas giliai į taigą, kur aplink nėra jokio žmogaus, ir staiga prieini vietą, kurioje ilsisi lietuviai. Tai tikriausiai buvo įspūdingiausia.
Taip pat įspūdį paliko vienos iš dalyvių istorija, jos seneliai buvo ištremti į kaimą, kuriame mes lankėmės. Vietiniai gyventojai, su kuriais kalbėjomės, net atsiminė jos senelius. Žinoma, tai nėra mano giminaičiai, tačiau faktas, kad žmogus tiesiogiai prisilietė prie savo giminės istorijos, įprasmino pasakojimus, kuriuos vaikystėje girdėdavo apie senelius, man išties buvo svarbus.
Kitas svarbus aspektas – gamta. Ji išties kerinti, ypatingai Baikalo ežeras.
- Kaip jauteisi, kai po ilgų valandų varginančio žygio tikslas buvo pasiektas – turėjai galimybę prisiliesti prie lietuvių kapų?
- Supratimas apie tai atėjo daug vėliau. Tuo momentu negali stovėti ir mąstyti – reikia tvarkyti, žymėti, fotografuoti. Žinoma, nepakartojamas jausmas, kai eini mišku ir staiga išnyra lietuviški kryžiai. Lyg iš niekur. Tai yra tiesiog neįtikėtina ir to neįmanoma papasakoti, kol pats žmogus to nepatirs.
Tik vėliau, kai grįžti, bendrauji su tremtiniais, pristatinėji projektą mokyklose, supranti ekspedicijų esmę. Mūsų istorija bus gyva tol, kol jauni žmonės norės ir sieks ją gaivinti ir puoselėti.
- Karoli, kokią įtaką projektas padarė tavo gyvenimui? Galbūt po ekspedicijos keitėsi prioritetai, vertybės?
- Vertybės nesikeitė. Vertybes turiu tokias, kokias turėjau prieš projektą ar net vaikystėje. Jei žmogus turi tvirtus įsitikinimus, jų taip lengvai nepakeisi. O ekspedicija praplėtė mano akiratį, suteikė gyvų žinių, kuriomis dabar galiu dalintis su mokiniais ir visuomene. Galbūt kitų dalyvių vertybės keitėsi, tačiau aš tvirtai žinojau, ką aš noriu pasiekti, kodėl aš tai darau, ko galiu tikėtis – turėjau tvirtus principus ir tikslingai ėjau užsibrėžto tikslo link. Jokių didelių dvasinių sukrėtimų ar svyravimų nepatyriau. Mano visa šeima yra paliesta pokario, tad galbūt tai leido susiformuoti stipriam patriotiškumo, kovojimo už teisybę, jausmui.
- Kaip tą minimą kovą už teisybę įprasmini?
- Pamatęs kokią blogybę darau tai, ką turėtų daryti kiekvienas žmogus – stengiuosi taisyti padėtį, o jeigu negaliu pats – kreipiuosi į teisėsaugą. Kaip laisvės niekas nesuteikia, taip ir valstybės niekas nesukurs, jei to nedarysi pats. Laisvė nėra padėta ant lėkštutės, ją reikia dantimis išsikovoti, visai kaip ir valstybę. Nei Amerika, nei Europos Sąjunga neįdiegs teisingumo į mūsų valstybę. Reikia dėti dideles pastangas pačiam, ką aš ir bandau daryti – kovoju už savo pilietines teises. Vieni tai vadina pilietiškumu, kiti skundimu. Aš tai vadinu teisybe.
- O kaip projektas „Misija Sibiras” prisideda prie tavo įvardinto patriotiškumo?
- Labiausiai patriotiškumas pasireiškia per dalinimąsi patirtimi Lietuvos mokyklose, viešosiose institucijose, vietinėse bendruomenėse. Žmonės be jokio atlygio važinėja po įvairius Lietuvos kampelius, stengdamiesi kuo įdomiau perduoti žinias apie Sibirą. Jie ne tik dalyvauja ekspedicijoje, bet, svarbiausia, skleidžia žinią čia, Lietuvoje. Ta ir yra didžiausias patriotiškumas.
- Ar ši patriotiškumo išraiška – projekto pristatymų rengimas – tau buvo sėkminga?
- Viskas prasidėjo išties įspūdingai. Važiavome į Pakruojo rajoną, čia susitikome ir bendravome su tremtiniais, beje, buvome apdovanoti ąžuolų vainikais. Vienintelis likęs Lukšų giminės atstovas, kurio trys broliai ir tėvas žuvo, o motina mirė, kai jis grįžo iš Sibiro, taip pat dalyvavo. Važiuodami atgal iš širdies su juo pasikalbėjome. Pasidarė išties gera – jis tikras ąžuolas. Jo istorija skaudi ir man labai imponavo.
Prieš šešerius metus į mokyklas kviesti projekto ekspedicijos dalyvius dar nebuvo taip populiaru, dažniausiai kviesdavo kultūros centrai, vietinės bendrijos, bibliotekos. Jausdavau žmonių susižavėjimą, susidomėjimą, norą dalintis sava patirtimi.
- Nuo tavęs priklausė ir vis dar priklauso, kokį vaizdą jauni žmonės susidarys apie Lietuvos tremties istoriją. Ar tai nėra per sunki našta?
- Man, kaip pedagogui, tai yra kiekvienos dienos misija. Žmonėms, kurie per dieną nemato 160 – 180 jaunuolių, tai gali pasirodyti sudėtinga, tačiau aš tuo gyvenu. Svarbiausia, kad ekspedicija – tai ne knyga, tai tikras patyrimas. Tokios istorijos mokinius labiausiai domina, ilgiausiai išlieka jų atmintyje.
- Visai neseniai pristatei projektą „Misija Sibiras” mokiniams Vilniaus pagrindinėje Balsių mokykloje, kurioje pats dirbi. Kaip jauteisi tai darydamas jau pažįstamai auditorijai?
- Įdomiausia tai, kad šiuolaikiniai vaikai apie mokytojų veiklas sužino daug anksčiau, nei jiems prasitari. Kai dirbau Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijoje, vaikai atbėgdavo radę internete kokį tai straipsnį apie mane ir šaukdavo: „Mokytojau, jūs į Sibirą važiavote!”. Balsių mokykloje taip pat – vaikai jau žinojo apie mane daugiau, nei reikia. Svarbiausia, jiems yra smagu, kad įspūdžiais dalinasi jaunas mokytojas: pristatymai būna energingesni, nuoširdesni bei labiau prikausto dėmesį.
- Karoli, praėjo šešeri metai nuo tavo ekspedicijos – norėtum dar kartą užsidėti kuprinę ant pečių ir išvykti į Sibirą?
- Žinoma, labai norėčiau. Per šešerius metus keičiasi mąstysena, supratimas. Dabar įžvelgiu dar didesnį projekto prasmingumą. Kartą paragavęs, negali sustoti. Visai kaip ir ekspedicijų vadovas Gintautas Alekna, regis, jis visą Sibirą apkeliavęs. Yra vos kelios kapinės, kuriose jis nėra buvęs. Mano gyvenimo misija nėra apvažiuoti visą Sibirą, tačiau tikrai norėčiau dar kartą prisiliesti prie lietuvių kapų, pajusti Sibire gyvenančių buvusių tremtinių geranoriškumą ar patirti patriotiškumo dvasią vakarais prie laužo.
- Užsiminei apie gyvenimo misiją. Kokia ji?
- Nors Robinas Hudas nebūsiu, tačiau mano pagrindinis tikslas – gyventi teisingai. Nedaryti niekam blogo, jei padarei – ištaisyti. Pagrindinė misija yra būti geru žmogumi, nediferencijuoti kitų, mylėti artimuosius. Nereikia rūpintis kišenės pilnumu, svarbiausia – sąžiningas gyvenimas. Jei gulėdamas mirties patale galėsi pasakyti, kad nieko blogo nepadarei, tai bus didžiausias nuopelnas.
Sąžiningumas, garbė – šiandien visai nesuvokiami dalykai, tačiau man jie yra vieni svarbiausių. Prisiminkime Sausio 13-ąją – žmonės kovojo dėl idealų, ne dėl patogaus gyvenimo, stovėdami prieš tankus jie negalvojo apie pinigines rentas, sklypus, namus.
- Tačiau patogus gyvenimas dabar tapo prioritetu. Kaip, tavo nuomone, materialistiniame pasaulyje išsaugoti tradicijas, kultūrą, pagarbą istorijai?
- Man atrodo, kad viskas turi ateiti iš šeimos. O kadangi šeimos samprata praranda svarbą, atsiranda ir visos kitos blogybės – vaikai būna paveikti MTV, valgo McDonald’uose, nežino net iš kur pienas atsiranda. Multikultūriškumas yra ne tik teigiamas dalykas. Visos kultūros yra vienodai svarbios, tačiau didelė blogybė yra papročių maišymasis, tradicijų pamiršimas, savos kultūros nežinojimas. Lietuvai, kaip tokiai mažai valstybei, yra būtina stiprinti ir išsaugoti savo identitetą, lietuvybę.
- Ar tebeseki „Misija Sibiras” naujienas?
- Taip, žinoma. Kaip didvyris buvau sutiktas tarp draugų, tad tikriausiai tai paskatino ir kitus dalyvauti. Nuolatos seku naujienas, žiūriu nuotraukas, skaitau dienoraščius. Džiugu, kad viskas vyksta toliau, kad patriotiško jaunimo tik daugėja. Galėtų tokie unikalūs projektai būti ir labiau remiami.
- Ką galėtum pasakyti žmogui, kuris šiuo metu dega noru dalyvauti „Misija Sibiras” projekte?
- Jeigu jis širdyje turi subrandintą jausmą, vadinamą patriotiškumu, jis tiesiog privalo registruotis, bandyti. Jei tik žmogus jaučia, kad gali prisidėti prie Lietuvos istorijos puoselėjimo, noro skleisti žinią ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, reikia dalyvauti. Viskas priklauso nuo žmogaus vidinių lūkesčių. Juk ekspedicija – tai ne turistavimas tolimame krašte, tai – tikslų įgyvendinimas.
Jei žmogui rūpi jo tautos istorija, jis tikrai turi bandyti ir tikėtis patekti. Aš buvau tikrai motyvuotas ir dėjau visas viltis, kad patekčiau. Ir mane atrinko. Taip pat gali nutikti ir kitam. Jei jis jaučiasi dvasiškai stiprus, fiziškai visai nesuglebęs – tikrai gali dalyvauti.
- Kokiais trim žodžiais apibūdintum projektą „Misija Sibiras”?
- Lietuvos futbolo rinktinės trispalvis šalikas. Į futbolo rungtynes važinėju nuo vaikystės ir esu užkietėjęs Lietuvos rinktinės ir Vilniaus „Žalgirio“ fanas. Visos ekspedicijos metu turėjau su savimi trispalvį Lietuvos šaliką: jis buvo mano talismanas. Antrasis – medžiotojai, mūsų asmens sargybiniai tolimoje Sibiro žemėje. Jie nuolat mus lydėdavo su šautuvais, saugodami nuo laukinių gyvūnų. Trečiasis tikriausiai būtų Baikalo ežeras. Tai trys skirtingi dalykai, tačiau jie man tarpusavyje kažkaip siejasi.
- Pabaigai. Tavo žinutė skaitytojams.
- Yra toks filmas Into the Wild (liet. Atgal į gamtą), kuriame vaikinas meta viską ir išvyksta gyventi į laukinę gamtą. Tame filme girdėjau mintį, kad jeigu kažko labai nori, tai ištiesk ranką ir pasiimk. Niekas tau to ant lėkštės nepadės. Jei nori kažką pasiekti – siek!
Projekto dalyvių atrankos anketa talpinama tinklalapyje www.misijasibiras.lt