Kiekvienas mokinys Lietuvoje gauna ir valstybinį mokinio krepšelį, kuris šiemet yra 3310 litų. Šiame krepšelyje „guli“ mokytojų algos, vadovėliai. Savivaldybės mokykloms skiria papildomai lėšų ūkio tvarkymui – šildymui, elektrai ir t.t.

Bendrojo lavinimo finansavimas „krepšeliu“ Lietuvoje pradėtas taikyti nuo 2002 metų. Krepšelis pakeitė iki tol buvusį institucinį mokyklos finansavimą, kuris labiau priklausė nuo direktoriaus apsukrumo nei nuo vartotojo pasirinkimo. Mokinio krepšelis turėjo suteikti teisę rinktis mokyklą, o ne kaip kokiam nekilnojamam turtui būti priskirtam mokytis pagal gyvenamąją vietą. Mokyklų tinklas, reaguodamas į paklausą, turėjo persitvarkyti taip, kad neliktų apytuščių mokyklų, o perpildytos galėtų plėstis, jungtis, prijungti ištuštėjusias.

Dabar, kai praėjo keleri krepšelio taikymo metai, deja, reikia pripažinti, kad lauktų rezultatų mažoka. Savivaldybės ir toliau mokinius priskiria mokykloms, ir tik tuo atveju, jei esama laisvų vietų ar gerų santykių su mokyklos vadovybe, pavyksta mokytis „svetimoje“ mokykloje. Mokyklų pertvarka vykdoma centralizuotai administraciškai. Pabodo girdėti apie nuolatinį susipriešinimą tarp lietuviškų ir rusų ar lenkų mokyklų, nes pastarosios subsidijuojamos pirmųjų sąskaita.

Didelių, bet į gera, permainų baimė dažnai užkerta kelią joms įvykti. Krepšelis, turėjęs tapti permainų generatoriumi, daugeliui švietimo sistemos atstovų tapo tiesiog kliūtimi, kurią reikia apeiti.
Rūta Vainienė

Paklausite – kodėl krepšelis nesuveikė? Krepšelis nesuveikė ne todėl, kad jis netinkama priemonė, o todėl, kad šiam rinkos elementui tiesiog trukdoma veikti. Kiekvieną kartą, vos tik susiduriama su jo veiksnumo apraiškomis, visi „padariniai“ skubiai likviduojami. Pirma, į mokinio krepšelį nebuvo sudėtos aplinkos lėšos, sudarančios reikšmingą mokyklos pajamų dalį. Tai buvo padaryta sąmoningai, siekiant išsaugoti esamą mokyklų tinklą, neleisti mokykloms persitvarkyti kad ir į globos namus, ko neretai jau reikia labiau. Kad ir mažai mokinių, bet elektra neišjungta, mokykla šildoma, mokytojas moko septynis vaikus, o algos gauna ne ką mažiau nei už trisdešimties mokinių klasę.

Antra, savivaldybės savo nuožiūra gali perskirstyti net 5 procentus krepšelio lėšų. Dalis šių lėšų ir vėl skiriama „nepaklausioms“ mokykloms, kad tik niekas nesikeistų, kad tik būtų šventa ramybė, kad tik neatsirastų nepatenkinti mokytojai ar tėvai. Trečia, teritorinis suskirstymas, bent jau Vilniuje, pradžioje buvo panaikintas, o po to vėl grąžintas. Nes krepšelis jau buvo pradėjęs stipriai veikti, ir miesto tarnautojai baiminosi, kad nepavyks suvaldyti procesų – juk reikės priimti netradicinius, naujus sprendimus.

O tai bus susiję su mokytojų šurmuliais, gal net streikais. Susikurs „aktyvių tėvų sambūris“, kuris priešinsis permainoms, siekdamas siauros asmeninės naudos, ir palaikys neefektyvumą ir švaistymą. Ketvirta, ES parama irgi padaro meškos paslaugą. Negi imsi ir uždarysi mokyklą, kur tik pernai pakeisti langai? O kad patalpas būtų galima naudoti kitoms reikmėms – tai jau kitos ministerijos, kito departamento, t.y. svetimas reikalas.

Didelių, bet į gera, permainų baimė dažnai užkerta kelią joms įvykti. Krepšelis, turėjęs tapti permainų generatoriumi, daugeliui švietimo sistemos atstovų tapo tiesiog kliūtimi, kurią reikia apeiti. Taip ir pasitinkame eilinę rugsėjo pirmąją, susirūpinę asmeniniu pirkinių krepšeliu. Girdėsime tėvų skundus, kad brangu vaiką išleisti į mokyklą. Lyginsime su mažomis pajamomis, paburnosime ant prekybininkų. Skaičiuosime šimtus litų, o apie du milijardus mokinio krepšelio lėšų ir dar kelis šimtus milijonų aplinkos lėšų nepelnytai pamiršime. Nauja „didelių skaičių“ dėsnio interpretacija – milijardai žmonėms yra per dideli ir per toli. Tačiau jei tolerancija valdžios stambaus masto neūkiškumui būtų mažesnė, mūsų asmeninė kišenė būtų pilnesnė.