„Pasilikite tuos 5 procentus sau! Dovanojame! Prisidėkite prie savo 6000 litų mėnesio kanceliarinėms išlaidoms!”, „Tik per mus jūs ten sėdite, mes už jus balsavome! Taip ir žinokitės, ateinančią kadenciją jūsų šituose Seimo rūmuose daugiau nebebus!” – į akis rėžė pedagogai su streikininkais pasikalbėti ir į juos pasižvalgyti išdrįsusiems politikams.
50 litų mokytojai nenori
Paskutinį vasario penktadienį valdančiosios partijos pasirašė ilgalaikę pedagogų atlyginimo kėlimo programą ketveriems metams į priekį. Pagal ją atlyginimai nuo balandžio mėnesio mokytojams turėtų paaugti 5 procentais. Išvertus į nuogus skaičius – apie 50 litų „į rankas“. Kito atlyginimų kėlimo bangos su papildomais 50 litų kišenėje reikėtų dar laukti iki kitų mokslo metų pradžios. Infliacija, prognozuojama, dar augs.
Kol kas Seimas, nors ir išreiškęs didžiules simpatijas šiai programai, streikuojančių mokytojų akivaizdoje jos patvirtinti neišdrįso. 100 balsavus „už“, 2 – „prieš“ ir 9 susilaikius, patvirtino šį variantą dar svarstysią.
Iš žemaitijos, Klaipėdos, Kauno rajono, kelių Vilniaus mokyklų į akciją susibūrę mokytojai sakėsi atėję protestuoti prieš tuos varganus 50 litų. Už juos šeimos neišmaitinsi net vieną dieną.
„Pradžioje - bent ketvirtadaliu!”, - sutartinai tvirtino jie, aiškiai simpatizuodami geriausiam iš blogiausių politikų siūlytų variantų. Tik tiek, kad tuo geriausiu iš blogiausių variantų, atrodo netiki ir patys šią idėją į dienos šviesą paleidę konservatoriai.
Jie karštai pritarė valdančiųjų pasiūlytai ilgalaikei pedagogų atlyginimų didinimo programai. Iš 23 posėdyje balsavusių konservatorių tik vienas – Kęstutis Čilinskas - balsavo prieš.
O mokytojai vylėsi. Aiškino, kad tik 25 proc. algos pakėlimas jau nuo kito mėnesio streikuojančius mokytojus sulaikytų nuo sprendimo padėti pareiškimus ant direktorių stalo ir išeiti iš mokyklos visam laikui. Jie įsitikinę, kad toks užmokesčio kėlimas viso labo sulaikytų senus specialistus neišeiti. Tačiau nieko bendro neturi su naujų specialistų pritraukimu.
Kur mokytojų trūksta, jų darbo laikas nereguliuojamas
„Žinote, kaip mes dirbame?“, - „Atgimimo“ žurnalistės paklausė į kavinę šalia Seimo pakviestas sušilti nuo ankstyvo ryto prie parlamento trypčiojantis jaunas matematikos mokytojas iš Klaipėdos.
„Mokytojai, ypač vyrai, beveik vienodu krūviu dirba per 3-4 mokyklas. Mes, aukodami savo sveikatą, laisvalaikį ir smarkiai supaprastinami geriausia, ką galėtume duoti mokiniams , gelbėjame ne tik savo finansinę padėtį, bet ir mokyklų administracijas. Jos šiuo metu išgyvena baisaus specialistų deficito laikotarpį“, - aiškino jis.
„Negi niekas nekreipia dėmesio į limituotą jūsų darbo laiką? Juk jūs mokykloje galite dirbti ne daugiau kaip 36 valandas per savaitę?“, - nusistebėjau aš. Mokytojas paaiškino, kad mokyklų administracijos rajono Švietimo skyriams už tarifikaciją atsiskaito po vieną.
„Atsiskaito“ – tai reiškia pateikia mokykloje dirbančių pedagogų ir jiems priskirtų valandų skaičių, sąrašus. Nors mokykla, įdarbinanti žmogų ilgesniam nei 36 valandų skaičiui, turi gauti Švietimo skyriaus leidimą, mokytojas, dirbdamas dviejose ar trijose mokyklose, praktiškai teoriškai kiekvienoje gali turėti po leidžiamas 36 valandas ir atskiro leidimo iš rajono Švietimo skyriaus gauti tam nereikia. Mat suminės apskaitos, kiek atskiras mokytojas kurioje mokykloje dirba, niekas neveda. Mokykla atsiskaito tik už save.
„Visi viską žino. Tiesiog laikomasi principo „tu tik dirbk“. Susiskambinę mokyklų direktoriai net patys pažada sudaryti patogų tvarkaraštį. Mums – tai galimybė užsidirbti daugiau. Švietimo sistemai – tik tokia išeitis visiškai nesubyrėti nežlugti. Jau dabar užtektų 5 geriems specialistams mokykloje padėti pareiškimus ant stalo ir išeiti. Ugdymo procesas tokioje mokykloje žlugtų“, - paaiškino klaipėdietis.
Jis pasakojo, kad vienoje mokyklų, kurioje dirba, veda pamokas 36 abiturientų matematikos egzaminą besiruošiančiai laikyti grupei. Nors klasėje negali būti daugiau kaip 30 mokinių, tokia atsakomybė mokytojui buvo užkrauta po to, kai vienai matematikių išėjus į gimdymo ir motinystės atostogas, mokykla uostamiestyje nesugebėjo rasti galinčio ją pavaduoti specialisto. Tam, kad nekiltų ažiotažas, jog dvyliktokų nėra kam mokyti, gerumu pagelbėjo jis, už didesnį taisomų kontrolinių, savarankiškų ir namų darbų krūvį papildomai negaudamas nė cento.
Atlyginimo vidurkis - laužtas iš piršto
2138 litai. Tokia suma, neva reiškianti, kiek šiuo metu gauna vidutinis pedagogas neatskaičiavus mokesčių, privertė suklusti net kai kuriuos nepalaikančius streikuojančių kolegų mokytojus. Kaip toks skaičius ilgalaikėje pedagogų atlyginimų kėlimo programoje atsirado? „Labai paprastai“, - komentavo kalbintasis mokytojas.
1800 litų į rankas gauna populiarios srities - matematikos, anglų, lietuvių kalbos, fizikos vyr.mokytojas, mokykloje dirbantis pilnu krūviu. Bet yra krūva ne tokių reikiamų ir užimtų specialistų - chemijos, dailės, tikybos, muzikos, kitų užsienio kalbų. Tokie mokytojai paprastai negauna vienoje mokykloje 36 kontaktinių valandų. „Mūsų, registruotų mokytojų, yra mažiau, nei užimtų darbo vietų mokyklose.
Vien dėl tos priežasties, kad dirbame per kelias darbovietes. 2138 litų vidurkis yra suskaičiuotas švietimo sektoriaus darbuotojų (net ir mokyklų direktorių) algoms skiriamą sumą padalijus iš darbuotojų skaičiaus, kuris, kaip minėjau, yra deficitinis. Taigi nurodytas vidurkis yra dirbtinai išpūstas“, - aiškino matematikos mokytojas.
Politikų pasiūlymai – kaip priešrinkiminės akcijos
Antradienį Seimas svarstė, kada, kiek ir kaip galima būtų pakelti mokytojų algas, tačiau išskyrus sprendimą sudaryti grupę, kuri svarstytų tris valdančiųjų ir opozicinių partijų variantus, joks kitas sprendimas nepriimtas. Tiesa, karščiausiai Seime palaikyta vyriausybės jau patvirtinta ilgalaikė pedagogų atlyginimų kėlimo programa, kurios labiausiai ir baidėsi antradienį prie Seimo susirinkę piketuoti mokytojai.
Už ją balsavo 100 Seimo narių, 2 pasisakė prieš, o 9 susilaikė. Su pasiūlymais didinti algas kur kas sparčiau ir didesnėmis apimtimis išstojo Seimo opozicionieriai – konservatoriai ir liberalų sąjūdis. Bet net pats Rimantas Dagys ir Andrius Kubilius, viešai kritikuojantys valdančiuosius už nenorą spręsti pedagogų problemas, ilgalaikei atlyginimų didinimo programai karštai pritarė.
Liberalų sąjūdis, savo ruožtu, siūlo valstybei imti 200 milijonų paskolą, kurią ateityje galima būtų padengti iš biudžeto pajamų pertekliaus (nors pastarojo ir nesitikima). Taip atlyginimas gegužę išaugtų 20 procentų. Konservatoriai 25 procentais siūlo didinti mokytojų atlygį jau nuo kito mėnesio ir taip paankstinti valdančiųjų vyriausybės patvirtintoje ilgalaikėje pedagogų atlyginimų kėlimo programoje numatytąjį atlygio didėjimą rugsėjį.
Pinigų jie siūlo rasti perskirsčius šių metų biudžetą ir nurėžus dalį suplanuotų pinigų kitoms sritims. Konservatoriai siūlo perskirstyti šių metų biudžetą, prie kurio tvirtinimo, beje, patys svariai prisidėjo.
„Žinote, kas juokingiausia?“, - atviravo kalbintasis mokytojas iš Klaipėdos, - „Ogi tai, kad krepšininkams – 12 žmonių - premjeras milijoną sugebėjo rasti per dieną. Krepšininkai juk ne tie žmonės, kurie prašytų išmaldos ir kuriems milijonas reikštų išgyvenimą. Dėl mūsų, mokytojų, tokių sumų vyriausybė nesugeba rasti metų metus. Su kokiomis politinėmis jėgomis mus besietų, galiu drąsiai sakyti, kad esame skirtingų pažiūrų. Ir viso labo tereikalaujame teisingai atlyginti už darbą. Streikai pratrūko tik spalį. Iki tol rašėme peticijas, kreipėmės visur, kur buvo įmanoma. Juk mūsų streikai – ne iš giedro dangaus. O kvalifikuotų specialistų stygius mokyklose pastebėtas tikrai ne prieš metus ir ne prieš dvejus“, - aiškino mokytojas.
Vidurinio mokslo privatizavimas prasidėjo
Politikų pasiūlymai užkabino tik idėjas perskirstyti biudžetą (konservatoriai) ir didinti valstybės skolą (Liberalų sąjūdis). Pastarasis pasiūlymas prieštarautų Fiskalinės drausmės įstatymui – kone vieninteliam, kaip teigia premjeras, galinčiam apvaldyti infliaciją. Konservatorių pasiūlytas variantas veda į visuomenės susipriešinimą: pretenzijas į didesnį finansavimą pradėtų reikšti savo dalies skirstant šiųmetinį biudžetą negavę ir dėl to nusivylę kitų sričių darbuotojai arba tie, iš kurių jau numatytos skirti sumos būtų atimtos.
O tai – negeras ženklas prieš artėjančius rinkimus, kuriuose opozicija tikisi skinti laurus. Valdančiųjų pasiūlymai iš esmės nieko nekeičia, sutaria ekonomistai. Didinti mokesčius prieš rinkimus tiek valdantiesiems, tiek opozicijai būtų savižudybė.
O gal užkaišyti mokesčių skyles, kuriomis daugiausia naudojasi per rinkimus partijas remiantis verslo elitas? Statistikos departamento duomenimis, 2006-aisiais iš darbo užmokesčio, nuo kurio mokesčiai mokami į valstybės biudžetą ir į Sodrą, į Lietuvos namų ūkius įplaukė apie 27 milijardai litų pajamų, tuo tarpu namų ūkių išlaidos buvo dvigubai didesnės – net 54 milijardai litų.
Vadinasi, likusioji pusė namų ūkių pajamų dalies yra neapmokestinama, ir Lietuvos biudžetas nesurenka bent trečdalio tiek, kiek galėtų turėti viršaus. Tačiau mokestinių skylių kaišymo idėja anei plenarinėje Seimo posėdžių salėje, anei Vyriausybės koridoriuose jau nesklando senokai. Apie juos savo komentaruose rašo nebent ekonomistai. Lietuvos banko Finansinio stabilumo skyriaus viršininkas Mindaugas Leika „Atgimimui“ sakė, jog panašu, kad problema be politikų įsikišimo išsispręs savaime, tačiau tai nereiškia, kad be smūgių mokytojams ir skurdesnių tėvų vaikams: dabartinė švietimo finansavimo krizė palaipsniui didins privataus švietimo dalį.
Beje, privačioms bendrojo lavinimo mokykloms kurtis jau dabar kelias atviras. Nuo PVM mokesčio dar užpernai metų pabaigoje Seimas atleido ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą, mokymą pagal pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas, aukštojo mokslo studijų ir kvalifikacijų teikimą, neformalųjį vaikų švietimą, pirminį ir tęstinis profesinį mokymą teikiančius juridinius asmenis.
Ar įmanoma staigiai – tiek, kiek reikalauja skurstantys pedagogai – pakelti atlyginimus mokytojams, „Atgimimas“ teiravosi Lietuvos banko ekonomisto Mindaugo Leikos nuomonės.
Jei atlyginimus nustatytų tobula rinka, tai jų kilimas būtų susijęs darbo našumo augimu. Kitaip tariant, jei mokytojo darbo kiekybė ir kokybė augtų, didėtų ir jo atlyginimas. Bet tai teorinės prielaidos, kurios realiame pasaulyje sunkiai įmanomos, nes nei švietimo paslaugų rinka, nei darbo rinka nėra tobulos. Kadangi atlyginimus švietimo rinkoje nustato valstybė, tenka ieškoti kitų, alternatyvių modelių ir metodų, kuriais remiantis galima būtų nustatyti, koks turėtų būti mokytojų atlyginimas.
Tai reikėtų sieti ne su darbo našumo ar mokymo kokybės augimu, bet su galimybe išlaikyti tinkamą mokytojų skaičių tam, kad būtų galima garantuoti privalomą ne žemesnės nei dabartinė kokybės išsilavinimą visiems moksleiviams. Mažėjant mokytojų skaičiui valstybinėse mokyklose ir prastėjant mokymo kokybei, dalis tėvų vaikus leis į privačias mokyklas. Tokia rinka atsiras, kai tik mokytojų skaičius iš esmės sumažės. Panašią situaciją galime stebėti sveikatos paslaugų rinkoje. Vadinasi, dalis mokytojų, ypač gabesnių, pereis į privatųjį sektorių.
Mokslas, nors ir sukuria teigiamus efektus, savaime nėra gryna viešoji gėrybė, nes jis gali būti teikiamas individualiai. Vadinasi, vyriausybė, nesudarydama didelių kliūčių į šią rinką patekti privačioms bendrovėms, išspręs šią problemą tyliai. Tačiau tai sukuria kitą problemą: didina socialinę atskirtį, nes turtingi tėvai vaikus galės leisti į prestižines privačias mokyklas, tuo tarpu turintys nedaug lėšų - į valstybines.
Kita vertus, tai vyksta jau dabar: atskirtis egzistuoja, nes dalis švietimo paslaugų teikiama samdant korepetitorius, mokant mokesčius klasių ir mokyklų priežiūrai. Kitaip tariant, lygybės švietimo sistemoje jau dabar nėra. Tą dalį, kurios švietimui neskiria valstybė, iš dalies moka tėvai. Vadinasi, turtingesnių tėvų vaikai vis tiek turi daugiau galimybių suteikti vaikams geresnį išsilavinimą (pavyzdžiui, siųsti vaikus mokytis į užsienį).
Staigiai pakelti atlyginimus, žinoma, yra įmanoma. Tai galima padaryti trimis būdais. Pirmas - perskirstyti biudžeto lėšas, antras - įvesti naujus mokesčius ir/ar naikinti mokesčių lengvatas ir trečias - Vyriausybei didinti įsiskolinimą. Pirmoji išeitis nebūtų tinkama, nes pretenzijas pradėtų reikšti gydytojai, teisėtvarkininkai, ministerijų darbuotojai ir pan. Tuo tarpu apie mokestines lengvatas rašyta daug. Tai ir pajamų lengvatos autoriniams honorarams, PVM lengvatos kai kuriems maisto produktams, patentininkų mokesčiai ir pan...
Mokestinės lengvatos apskritai yra žalingos, nes iškraipo santykines kainas ekonomikoje. Akivaizdus to pavyzdys – nekilnojamojo turto mokesčio nebuvimas, būsto paskolų palūkanų lengvatos ir pan. Įvesdama lengvatas, vyriausybė nepasiekia deklaruojamo tikslo mažinti socialinė atskirtį.
Priešingai - pritaikiusi lengvatas, ji padidina atitinkamų prekių paklausą. Taip šių prekių gamintojai gauna didesnį pelną, o vartotojas dėl iš augusių kainų krauna didesnius pelnus gamintojui ar paslaugų teikėjui. Taigi būstas, šviežia mėsa, vaisiai ar daržovės yra visiškai privačios gėrybės, todėl jų nereikėtų remti. Mokestinėmis lengvatomis galima būtų skatinti tik tų prekių vartojimą, kurių didesnė paklausa ir gamyba sukurs papildomą teigiamą efektą visuomenei (pavyzdžiui, švietimo paslaugos). Vyriausybė turi ir kitą alternatyvą - didinti skolinimąsi (netgi ir pažeisdama savo pačios pasiūlytą Fiskalinės drausmės įstatymą), tačiau tuomet skolų našta perkeliama ateities kartoms.
Viskas būtų gerai, jei ateities kartos tikėtųsi spartaus ekonomikos, taigi ir pajamų augimo. Šiuo atveju galiotų paprastas dinaminio efektyvumo principas. Tai yra šiandien mes investuojame į švietimą, o grąža iš šių investicijų bus didesnė nei pačios investicijos. Deja, sunku pasakyti, ar taip būtų iš tiesų. Didelę dalį grąžos mums suteiktų tolimesnis švietimo sistemos sukuriamos pridėtinės vertės augimas.
Tačiau, kad ir kiek beinvestuotume į vidurinį išsilavinimą, tolimesnį pridėtines vertės augimą stabdo archajiška ir stagnuojanti aukštojo mokslo sistema. Taigi, į švietimo sistemos reformą siūlyčiau žvelgti visapusiškai ir ne tik galvoti, kaip didinti mokytojų atlyginimus, darbo kokybę, bet ir kaip užtikrinti, kad valstybės investicijos į tai atsipirktų.
Naujausiame "Atgimime" taip pat skaitykite:
Mes – vilties nepraradusi karta
Išskirtinis interviu - su dainų autoriumi ir atlikėju, Vytauto Kernagio bendražygiu bei bičiuliu Olegu Zacharenkovu. Kalbasi Stanislovas Kairys.
Laura Gintalaitė: Kasininkėms švenčių nebus Kasos aparatas – kaip valstybės sargyba, kurios net per šventes negalima palikti. Verslo rykliai diegia mąstymą, kad be prekybos centro neišsiversi nė dienos.
Daiva Repečkaitė: Budapešte kunkuliavo ne tik nacionaliniai sentimentai
Nedidelio masto, bet jau įprastu reiškiniu tampantis smurto protrūkis Vengrijoje minint valstybinę šventę neatskiriamai susijęs su referendumu. Specialiai „Atgimimui” iš Budapešto.
Marija Dautartaitė: „Rygos gynėjų“ sėkmė
Epinis latvių filmas apie pirmosios nepriklausomybės kovas ir mums kelia skaudžių klausimų.