Tai rodo, kad žmogus rūpinasi ir savo šeima, ir savo verslu, galbūt rengdamasis ateityje sukrautą kapitalą ar sukurtą imperiją (na, Lietuvos mastu geriausiu atveju nykštukinę kunigaikštystę) atiduoti į geriausiuose pasaulio universitetuose ištreniruotų vaikų rankas.

Tačiau šio straipsnio tikslas ne ciniškai pasijuokti iš pseudooligarchinių vertybių, o objektyviai įvertinti geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų pranašumus, trūkumus, kainas ir suteikiamas galimybes bei palyginti su tuo, ką siūlo kur kas kuklesnės mūsų pačių Alma mater.

Suvok varomąsias permainų jėgas – Stanfordo universiteto šūkis

Pirmasis mūsų aptariamas universitetas – žymusis Stanfordas, įsikūręs Kalifornijoje, netoli Silicio slėnio, ir rengiantis aukščiausio lygio verslo ir vadybos specialistus. „Financial Times“ atliktame tyrime jis užima trečiąją vietą. Stanforde studijavęs lietuvis Petras Vaičius, dabar dirbantis viename didžiausių Anglijos bankų, pripažįsta, kad renkantis universitetą magistrantūros studijoms Stanfordas jam labiausiai imponavo dėl keturių priežasčių:

- pasiūlė lanksčią programą, kurioje buvo suderinti ekonomikos, tarptautinių santykių ir viešojo administravimo aspektai;

- šalia esantis Silicio slėnis yra Jungtinių Valstijų pirmaujančių technologijų bendrovių širdis;

- Stanfordas palaiko ypač glaudžius ryšius su Azija, Kinija, Indija ir Lotynų Amerika, kas ypač svarbu tarptautinio verslo adeptams;

- čia ypač stiprus ekonomikos dėstytojų kontingentas – nemažas būrys Nobelio premijos laureatų, tokių kaip Edmundas Felpsas ar Viljamas Šarpas. Politikos mokslus Stanforde dėsto tokie grandai kaip buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) gynybos sekretorius Viljamas Peris ar dabartinė JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais.

Stanfordo administracija būsimiesiems magistrams kelia dvejopus reikalavimus – puikūs akademiniai bakalauro rodikliai ir jau esama darbo patirtis. Šioje vietoje galima drąsiai teigti, kad potencialūs Stanfordo magistrantai lietuviai turėtų nemažą pranašumą, mat retas kuris bakalauras per savo ketverių metų studijas nesukaupia bent jau kelerių metų darbo patirties. Taip pat norintieji studijuoti turi įveikti standartizuotus testus, pateikti bent kelis rekomendacinius laiškus ir parašyti motyvacinį rašinį. Taigi šioje vietoje kliūčių ruožas tikrai nemažas ir išsamus.

„Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad prestižiniuose JAV universitetuose tavo bakalauriniai duomenys ne tokie svarbūs kaip tavo motyvacinis rašinys, kuriame turi parodyti, ko nori ir kokių turi planų baigęs magistrantūros studijas, – dalijasi įspūdžiais Petras Vaičius, – būtent iš šių rašinių atrankos komisija nustato, kaip studentas – ar savo patirtimi, ar turimais interesais – gali ne tik gauti žinių, bet ir pats prisidėti prie universiteto mokymo programos.“

Magistrantūra Stanforde per metus kainuoja apie 90 tūkstančių litų, prie to dar būtina pridėti knygas, draudimą ir pragyvenimą. Tokios išlaidos sudaro dar apie 60 tūkstančių litų metinių išlaidų. Taigi visa magistro programa, trunkanti dvejus metus, lietuviui kainuotų apie 300 tūkstančių litų, arba daugiau kaip 12 tūkstančių litų per mėnesį. Nemaža suma net ir pasiturinčiai lietuvių šeimai, tačiau padengti išlaidas galima įvairiomis stipendijomis, kurių užsienio universitetuose, tarp jų ir Stanforde, netrūksta. Kai kurios jų skirtos tikslinėms, dažniausiai neturtingoms trečiojo pasaulio šalims, tačiau yra ir universalių, skirtų visiems. Lietuviams prieinamiausia Fulbraito stipendija.

„Fulbraito stipendiją organizuoja JAV ambasada, – sako Petras Vaičius, – Lietuvai, atrodo, skirtos penkios vietos. Bet ir ši stipendija padengs ne visas, o maždaug du trečdalius studijų išlaidų.“

Kitą sumą neribotų finansinių išteklių neturintys studentai, pasak pono Vaičiaus, paprastai prisiduria iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, dirbdami dėstytojų asistentais – atlikdami tam tikrus tyrimus, padėdami organizuoti egzaminus ar kartu vesdami seminarus. Dirbdamas apie 20 valandų per savaitę studentas gali sukaupti apie 60–70 tūkstančių litų per metus.

Daug kas pabrėžia, kad pagrindinis skirtumas tarp pažangiausių užsienio ir Lietuvos universitetų yra dėstomos teorijos ir praktikos santykis. Tai ypač išryškėja Stanforde.

„Lietuvoje teorija dėstoma per paskaitas, – sako Petras Vaičius, – o Amerikoje studentai teoriją mokosi individualiai prieš paskaitas, o jau per paskaitas analizuojamos problemos, susijusios su tam tikra ekonomikos šaka ar konkrečia įmone.“

Tokiuose seminaruose paprastai būna žmonių iš įvairių skirtingo lygio ir išsivystymo šalių, todėl iš karto galima pamatyti, kaip ta pati problema atsispindi skirtingose kultūrinėse ir ekonominėse plotmėse. Stanforde studentai kur kas aktyviau dalyvauja paskaitose negu Lietuvoje, kadangi jie žino, kad galutinis pažymys priklausys nuo to, kiek studentas savo mintimis prisidės prie dėstomo dalyko.

Petras Vaičius nurodo tris esminius studijų Vilniaus universitete ir Stanforde skirtumus. Pirma, Amerikoje studentai mokosi, kad įgytų žinių, o Lietuvoje – dėl geresnio pažymio diplome ir su tuo susijusių miglotų perspektyvų. Antra, Lietuvos akademinėje visuomenėje išsikerojęs nusirašinėjimas Stanforde net neįsivaizduojamas. Trečia, stojant į magistrantūrą Stanforde pozityviai vertinama darbo patirtis, bet jau studijuojant universiteto politika yra tokia, kad visa darbo diena ir magistro studijos yra visiškai nesuderinami dalykai. Lietuvoje turbūt nerasime verslo vadybos magistranto, kuris dar nebūtų bent įpusėjęs kopti į savo karjeros viršūnę.

Baigusiam studijas Lietuvoje magistrui universitetas įteikia diplomą ir paspaudęs ranką palinki sėkmės darbe ir gyvenime. Studijos Stenforde palieka kur kas gilesnį įspaudą. Jau vien tuo, kad būdamas Stanfordo – vieno iš lyderių tarp JAV universitetų – absolventu tu automatiškai sulauki pirmaujančių bankų, konsultavimo bendrovių ar didelių korporacijų dėmesio. Kitas dalykas, kad vadovaujančias pozicijas Amerikos verslo milžinuose užimantys žmonės, kurie patys yra baigę Stanfordą, visuomet suteiks pirmenybę ir palaikymą baigusiems šį universitetą.

Pačia paprasčiausia – finansine – prasme, tyrimų duomenimis, Stanfordo absolventai vidutiniškai gali tikėtis maždaug 167 tūkstančių dolerių metinės algos, įskaitant premijas, tas sudaro apie 35 tūkstančius litų per mėnesį – ir tokį tikslą pasiekia 86 proc. baigusiųjų. Prestižiniai darbdaviai gali pasiūlyti dar daugiau. Pasirinkusieji viešąjį administravimą turėtų tikėtis mažesnės algos nei vidurkis – apie 120 tūkstančių dolerių per metus, arba 25 tūkstančių litų per mėnesį.

Įstoti į prestižinį universitetą sunku

Londono ekonomikos mokyklos magistras Alminas Žaldokas tvirtina, kad baigus bakalauro studijas Lietuvoje įstoti į prestižinio universiteto magistro specialybę neturint labai daug pinigų sunku. „Reikia turėti tėvą oligarchą arba baigti pirmąjį magistrą dar Lietuvoje, – sako ponas Žaldokas, – o po vidurinės mokyklos iš viso sunku tikėtis įstoti į bakalaurą, nes Lietuva yra tarp tų šalių, kurių abiturientų pažymiai nelaikomi patikimais.“

Metinės ekonomikos magistro studijos Londono ekonomikos mokykloje kainuoja maždaug 65 tūkstančius litų, dar apie 50 tūkstančių reikia pragyvenimui. Pasak Almino Žaldoko, pagrindinis Londono mokyklos pajamų šaltinis yra magistro studijos, todėl stipendijos studijoms yra itin retas dalykas.

„Jie kur kas palankiau žiūri į kinų ar rusų oligarchų atžalas, kurie lengva ranka gali sumokėti visą kainą už studijas ir gauti, neslėpkim, tikrai aukšto lygio išsilavinimą“, – sako Londone magistro studijas baigęs lietuvis.

Nepaisant to, kad Londono ekonomikos mokykla yra pripažinta tarsi akademinės visuomenės prekių ženklas, jos diplomas nesuteikia tiek privilegijų ieškant darbo, kiek Amerikos universitetų pažymėjimai. Galima sakyti, kad tokio tipo universitetas užima vidurį tarp Lietuvos ir Amerikos pagal savo absolventų „stūmimo“ lygį. Londono dėstytojai parašo rekomendacijas, be to, darbdaviai žino, kad Londono ekonomikos mokyklos ženklas reiškia aukštą lygį, todėl tai, tarkim, yra „pasyvusis stūmimas“. Tačiau Londono įstaiga, kaip ir nemažai kitų europinių universitetų, turi kitą pranašumą – jos diplomas gerai vertinamas akademinėje visuomenėje ir suteikia daug galimybių norintiems tęsti aukštesnio lygio studijas prestižiniuose Europos universitetuose.

Su KTU diplomu tiek nepasieksi

Pradėjęs studijas Lietuvoje, Kauno technologijos universitete, Gediminas Lukšys, šiuo metu besimokantis Šveicarijos Lozanos federalinio instituto doktorantūroje, sako netrukus supratęs, kad su KTU diplomu niekada nepasieks tiek, kiek galėtų su užsienio universiteto diplomu. Baigęs vidurinę mokyklą Lietuvoje, jis realiai įvertino savo galimybes ir išsirinko ne patį prestižiškiausią, bet pakankamai patikimą Vokietijos universitetą Brėmene. Lietuviui imponavo, kad universitetas naujoviškas – nedidelis, bet interaktyvus, skirtas į mokslą besigilinantiems ir atradimus norintiems daryti studentams.

Mokslas ir pragyvenimas čia kasmet kainavo apie 70 tūkstančių litų, studijų išlaidas studentas padengė iš gautos stipendijos, tačiau pragyvenimo sąnaudas teko apmokėti paėmus paskolą. „Žinau, kad tokios krypties mokslininkai kaip aš susiranda darbą universitetų įmonėse, – sako Gediminas Lukšys. – Žinoma, atlyginimai ten negali lygintis su finansininkų ar teisininkų, tačiau tu gali daryti tai, apie ką svajojai.“

Ponas Lukšys pritaria nuomonei, kad didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir užsienio universitetų – paskaitų interaktyvumas, studentų mokymasis dėl savęs, o ne dėl diplomo. Dar vienas jo pastebėjimas –

Lietuvoje dėstytojai dažnai suskirsto studentus į numylėtinius, kuriems viskas galima, taikomos įvairiausios nuolaidos, ir kitus, kurių dažnai iki sesijos net nepastebi.

Žemas užsienio kalbų lygis Lietuvoje

Vieno didžiausių Lietuvos komercinių bankų „Hansabankas“ Personalo departamento direktorius Saulius Budvytis turi nemažai progų pabendrauti ir su baigusiais Lietuvos universitetus, ir grįžusiais dirbti po studijų užsienyje. „Mūsų absolventai geriau orientuojasi mūsų rinkoje, bet vis dar nėra išnykęs požiūris, kad iš pradžių man turi kažką duoti, o tada aš pasistengsiu, – sako ponas Budvytis, – man patinka užsienyje studijas baigusių jaunų žmonių mintys, kad iš pradžių reikia dirbti, o mano organizacija jau pati žinos, kaip teisingai atsilyginti už pastangas.“

Pasak bankininko, ne visas Lietuvoje įgytas žinias studentai gali pritaikyti praktikoje, tačiau jie įgyja pranašumų, nes paprastai pradeda anksčiau dirbti ir gauna daugiau praktikos, palyginti su vakariečiais, kurių praktika stimuliuojama seminaruose ir diskusijose. Dar vienas didelis Lietuvos alma mater minusas – silpnas užsienio kalbų dėstymas, neleidžiantis pas tarptautinio lygio darbdavį mėginantiems įsitvirtinti studentams iki galo atskleisti savo galimybių. Tačiau Saulius Budvytis pabrėžia, kad Lietuvos aukštosios mokyklos, ypač Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), suteikia studentams ne tik teorinių žinių, bet ir praplečia socialinių ar humanitarinių mokslų akiratį, ko užsienio studentai, susikoncentravę į savo specifinę sritį, dažniausiai neturi.

Brangūs mokslai užsienyje

Jeigu galite skirti tiek pinigų savo atžalos studijoms, kiek reikia – Stanfordas iš viso kainuos apie 13 tūkstančių litų per mėnesį, studijos Londono ekonomikos mokykloje apie 10, o mažesniame Europos universitete – apie 8 tūkstančius litų. Panašios studijos Vilniaus universitete (VU) ar VDU per metus kainuoja apie 12 tūkstančių litų, pragyvenimo išlaidas sumažinkime iki minimumo, vadinasi, maždaug pusantro tūkstančio litų per mėnesį. Taigi – Stanfordas yra 8,5 karto, Londono ekonomikos mokykla – 6,5, o mažesnis Europos universitetas – 5,5 karto brangesnis nei studijos Lietuvoje.

Jeigu dalį studijų išlaidų padengia stipendijos ar dirbančio studento alga, tuomet šis santykis apytiksliai pasiskirsto taip: net ir gavusiam stipendiją ir dirbančiam studentui magistrantūra Stanforde kainuos apie 100 tūkstančių litų, arba 4 200 litų per mėnesį, kuriuos turi dengti tėvai, rėmėjai, būsimieji darbdaviai ar paskolą teikiantis bankas. Gyvenančiam ir studijuojančiam mažesniame Europos universitete ir stipendiją gaunančiam magistrantui dar prireiks apie 2 000 litų per mėnesį.

Lietuvoje dirbdamas studentas tikrai gali išsilaikyti ir susimokėti už studijas, tačiau imkime minimalaus darbo variantą ir sumažinkime studijų kainą iki 500 litų per mėnesį. Tada santykis toks: Stanfordo ir Lietuvos – tie patys 8,5 karto, mažesnio universiteto ir Lietuvos – 4 kartai. Taigi nesvarbu, ar studentas gauna stipendiją ir dirba, ar viską už jį sumoka tėvai, išlaidų santykiai išlieka beveik tie patys.

Dabar atlyginimai – vidutinis Stanfordo absolventas gali tikėtis po kurio laiko uždirbti maždaug 30 tūkstančių litų per mėnesį, Londono ekonomikos mokyklos – apie 20 tūkstančių litų per mėnesį, Vilniaus ar Kauno universitetų išleistas ekonomistas ar verslo vadybininkas – apie 6 tūkstančius litų per mėnesį. Šie skaičiai pasirinkti remiantis teorija, kad studentai renkasi klasikinį absolventų kelią – įsidarbina žinomoje finansinėje institucijoje ir po kelerių metų padaro tam tikrą karjerą. Potencialios naudos santykis – Stanfordo ir Lietuvos – 5 kartai, Londono ir Lietuvos – 3,5 karto.

Žinoma, negalima šių skaičių suabsoliutinti, tačiau peršasi išvada, kad vis dėlto ne tokios prestižinės, bet pigesnės studijos Lietuvoje suteikia didesnį išlaidų ir naudos koeficientą nei studijos užsienyje, juolab kad nemažai jaunų specialistų pradeda verslą Lietuvoje ar įsitvirtina Lietuvos įmonėse ir jų rodomi talentai gali realiai tapti tramplinu į tarptautines korporacijas.

O išvadas paliekame padaryti jums patiems, gerbiamieji skaitytojai. Sudėliokite pliusus ir minusus ten, kur jums atrodo svarbiausia, ir tada pasvarstykite, kokio dydžio investicijos į jūsų atžalos aukštąjį mokslą duos didžiausią grąžą. Visomis prasmėmis.

Prestižinis užsienio universitetasLietuvos universitetas
Geriausi savo srities dėstytojaiSunkiai priviliojami dėstyti profesionalai
Studentai neįgyja darbo patirtiesStudentai įgyja darbo patirties
Glaudūs ryšiai su darbdaviaisNėra tokių stiprių ryšių
Dėstoma praktikaDėstoma teorija
Dalinamasi idėjomis, akcentuojamas komandinis darbasVisi klauso dėstytojo
Mokosi, kad įgytų žiniųMokosi dėl diplomo
Specializuota mokymosi sritisPlatesnis absolvento akiratis
Labai sunku įstotiIš esmės nesunku įstoti
Daug brangesnis mokslasDaug pigesnis mokslas
Mažesnis naudos ir išlaidų santykisDidesnis naudos ir išlaidų santykis
Auditorijose būdinga demokratijaAuditorijose būdingas favoritizmas
Nesąžiningos studijos nesuvokiamosVyraujantis nesąžiningų studijų įprotis
Rengiami dirbti tarptautinėse rinkoseGeriau orientuojasi vietinėje rinkoje
Atsakingesnis požiūris į darbąLaisvesnis požiūris gali skatinti kūrybingumą
Tobula užsienio (anglų) kalbaSilpnas užsienio kalbos rengimas

Dešimt geriausių pasaulio universitetų:

1. Harvardo universitetas (JAV);

2. Kembridžo universitetas (Didžioji Britanija);

3. Stanfordo universitetas (JAV);

4. Kalifornijos Berklio universitetas (JAV);

5. Masačiusetso technologijos institutas (JAV);

6. Kalifornijos technologijos institutas (JAV); 7. Kolumbijos universitetas (JAV);

8. Prinstono universitetas (JAV);

9. Čikagos universitetas (JAV);

10. Oksfordo universitetas (Didžioji Britanija).

Dešimt geriausių pasaulio universitetų pagal verslo administravimo (MBA) programą:

1. Pensilvanijos universitetas (JAV);

2. Kolumbijos verslo mokykla (JAV);

3. Harvardo verslo mokykla (JAV);

4. Stanfordo universitetas (JAV);

5. Londono ekonomikos mokykla (Didžioji Britanija);

6. Čikagos universitetas (JAV);

7. Niujorko universitetas (JAV);

8. Dartmouto koledžas (JAV);

9. Jeilio vadybos mokykla (JAV).

Dešimt geriausių pasaulio universitetų, kurių MBA turi didžiausią naudos ir išlaidų santykį:

1. Kopydo universitetas (Brazilija);

2. Dublino Trinity koledžas (Airija);

3. IMD universitetas (Šveicarija);

4. Lankasterio vadybos mokykla (Didžioji Britanija);

5. Keiptauno universitetas (Pietų Afrika);

6. Kembridžo universitetas (Didžioji Britanija);

7. Nanjango verslo mokykla (Singapūras);

8. Vorviko verslo mokykla (Didžioji Britanija);

9. Birmingemo verslo mokykla (Didžioji Britanija);

10. Bradfordo verslo mokykla (Didžioji Britanija).

Prof. Vytauto Nekrošiaus KOMETARAS

Ar tik baigus mokyklą verta iš karto važiuoti studijuoti į užsienį? Šis klausimas tikriausiai rūpi daugeliui tėvų, kurių atžalos šiemet ar kitais metais turės rinktis, kur studijuoti: Lietuvoje ar viename iš Vakarų Europos arba JAV aukštųjų mokyklų. Vienos nuomonės nėra, tačiau Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano prof. Vytauto Nekrošiaus nuomone, šis apsisprendimas labiausiai priklauso nuo disciplinos, kurią ruošiamasi studijuoti.

Būtina pasidomėti, ar yra atitinkama studijų kryptis Lietuvoje, kokia jų kokybė ir kokias galimybes siūlo užsienio aukštosios mokyklos. Jei Lietuvoje šios disciplinos studijos yra ir jų kokybė tenkina, profesoriaus V. Nekrošiaus nuomone, pirmąją studijų pakopą geriau baigti Lietuvoje.

Tai lemia kelios priežastys – pirmiausia užsienis visada reiškia tam tikra prasme svetimą aplinką, naujas tradicijas, atstumą nuo tėvų, namų bei draugų. Tad pereinamasis laikotarpis jaunam žmogui gali būti gana sudėtingas; be to, studijos užsienio kalba nuo pačios pirmosios dienos taip pat nėra jau toks lengvas dalykas, juo labiau kad geruose universitetuose užsienio studentams tikrai niekas netaiko išskirtinių reikalavimų.

Profesoriaus V. Nekrošiaus nuomone, kalbant apie tai, kur studijuoti, būtina atsižvelgti ir į tai, kokios bus galimybės įgytas žinias pritaikyti. Kalbėdamas apie teisės studijas, jis vienareikšmiškai tvirtina, kad pagrindinę jų dalį tiesiog būtina baigti Lietuvoje, o užsienyje galima būtų pasirinkti magistratūros ar doktorantūros studijas. Kad ir kaip ten būtų, teisė yra ir nacionalinis mokslas, ypač susijęs su tradicijomis, papročiais ir pagaliau su nacionalinio įstatymų leidėjo veikla.

Be jokios abejonės, teisinį mąstymą, kuris yra kiekvieno gero teisininko pagrindas, suteiks bet kuris geras užsienio universitetas, tačiau adaptacinis periodas, susijęs su nacionalinės teisės ypatumais, tokiam žmogui bus žymiai ilgesnis. Gal todėl darbdaviai mieliau renkasi tuos specialistus, kurie pagrindines teisės studijas baigė Lietuvoje, o užsienyje dar studijavo papildomai. Būtent šiuo nacionalumu teisės studijos ir išsiskiria iš kitų socialinių bei humanitarinių mokslų (filosofijos, ekonomikos, sociologijos ir pan.). Vis dėlto, jei jau šiandien būsimas studentas žino, kad baigęs studijas norės likti dirbti užsienyje, raginimas pirmąją studijų pakopą baigti Lietuvoje tampa neaktualus.

Šaltinis
Žurnalas „Valstybė“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją