Buvo leidžiama tik viena poza
Pirmasis viešnamis kaliniams buvo įsteigtas 1942 metų birželį Mauthauzeno stovykloje Aukštutinėje Austrijoje. Vėliau viešnamiai buvo atidaryti daugumoje pagarsėjusių koncentracijos stovyklų: Aušvice, Buchenvalde, Zaksenhauzene, Dachau.
Belaisvės prostitutės daugiausiai atkeliaudavo iš Ravensbriuko koncentracijos stovyklos moterims. Daugiausiai tai buvo vokietės iš asocialių sluoksnių: prostitutės, benamės, nusikaltėlės. Žydžių neėmė, lygiai taip pat kaip ir įkalinti žydai neturėjo teisės lankytis lagerių viešnamiuose. Moterims buvo žadamas geras maitinimas ir laisvė po pusmečio „darbų“. Realybėje tokiuose viešbučiuose atidirbusias moteris sugrąžindavo atgal į koncentracijos stovyklą.
Viskam kaliniams buvo duodama penkiolika minučių. Buvo leidžiama tik viena poza – misionieriaus. Kiekvienose duryse buvo anga, per kurią SS prižiūrėtojai stebėjo procesą. Pokalbiai ir bet koks bendravimas, išskyrus lytinį aktą, buvo draudžiami, rašo leidinys „Maxim“.
Įdomiausia yra tai, kad nepaisant po karo atėjusio noro išrauti nacizmą su šaknimis, apie viešnamių egzistavimą koncentracijos stovyklose nebuvo plačiai žinoma iki paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio.
Į Rytų frontą - merginos iš Vakarų Europos
Nacių valdžia kaip įmanoma stengėsi užkardyti bet kokius lytinius santykius tarp vokiečių moterų ir priverstiniams darbams į Vokietiją atvežtų vyrų (iki 1944 metų pabaigos jų jau buvo apie 7,5 milijono – pradedant prancūzais ir baigiant Sovietų Sąjungos piliečiais), nes bijojo, kad milijonai užsieniečių sugadins vokiečių rasės grynumą.
1941 metais Martino Bormanno nurodymu buvo sukurti viešnamiai užsieniečiams darbininkams. Šiuose viešnamiuose dirbo išskirtinai tik užsienietės – nuo prievarta ištremtų iki savo noru atvykusių moterų. Užsieniečiai darbininkai gyveno uždaruose kaimuose, jiems buvo išduodami specialūs talonai, kuriuos jie galėdavo pateikti viešnamiuose.
Kariuomenei skirti „tolerancijos namai“ atsirado vos tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. 1939 metų rugsėjo 9 dieną Vokietijos vidaus reikalų ministras Wilhelmas Frickas, siekdamas apsaugoti karius nuo prievartavimo, homoseksualizmo ir venerinių ligų, nurodė okupuotuose teritorijose sukurti viešnamius Vermachtui. Karo metais vokiečiai organizavo daugiau kaip pusę tūkstančio viešnamių, išsidėsčiusių lygiomis dalimis Vakarų ir Rytų frontuose.
Į Rytų frontą merginos buvo vežamos iš Vakarų Europos. Pavyzdžiui, Žytomyre viešnamį su olandėmis vokiečiai atidarė po to, kai tarp mieste esančių karių padažnėjo venerinių ligų atvejų. Netrukus arijų moterų ėmė stigti. Tada okupacinė valdžia pradėjo pildyti viešnamius vietinėmis moterimis. Pretendentės į darbą turėjo kalbėti vokiškai, o jų išvaizda – maksimaliai priartėti prie „arijų standarto“.
Karius motyvavo vizitais į viešnamius
Paprastai stacionariuose viešnamiuose dirbo vietinės: Prancūzijoje – prancūzės, Lenkijoje – lenkės, Sovietų Sąjungoje ėmė visas, tačiau ypač buvo vertinamos giminingos latvės ir lietuvės.
Tačiau stacionarių „tolerancijos namų“ visiems neužteko, o ir naciai ne itin pasitikėjo vietinėmis meilės vaidilutėmis – saugojo arijų kraujo grynumą. Todėl kariuomenė paskui save vežiojosi viešnamius ant ratų, kuriuose darbavosi grynakraujės arijės.
Generolo Franzo Halderio dienoraštyje yra štai toks įrašas: „Einamieji klausimai. 1) Kario belaisviams skirtos stovyklos perpildytos. 2) Tankistai reikalauja naujų variklių. 3) Kariuomenė juda greitai, viešnamiai nespėja su daliniais“.
Kandidatės į mobilius viešnamius buvo atrenkamos griežtai pagal rasinio grynumo principus. Ten dirbo vien tik vokietės, olandės, danės ir norvegės. Buvo nemažai vokiečių, dirbusių ne tiek dėl pinigų, kiek vedinos patriotizmo. Kariuomenės prostitutės buvo laikomos Gynybos ministerijos tarnautojomis, joms buvo mokamas padorus atlyginimas, jos turėjo draudimą ir naudojosi lengvatomis.
Vokiečių kariams per mėnesį buvo išduodama po penkis-šešis talonus, skirtus apsilankymams viešnamiuose. Be to, vadas galėjo išduoti taloną pasižymėjusiam kariui, šį paskatindamas, arba, priešingai, prasižengimo atveju jį atimti.
Sąjungininkų kariai (italai, vengrai, rumunai ir slovakai) į vokiečių viešnamius nebuvo įleidžiami, jiems teko suktis patiems. Tik vengrai sugebėjo organizuoti panašius į vokiečių lauko viešnamius. Pavyzdžiui, Staline (dabar Doneckas) buvo viešnamis italų kariams ir karininkams, kuris vadinosi „Italijos kazino“.
Viešnamis nacių grietinėlei
Elitinis viešnamis nacistinėje Vokietijoje buvo vienintelis. Oficialiai naciai kovojo su prostitucija, tačiau dėl valstybinių interesų buvo galima paaukoti principus.
Nuo 1939 iki 1942 metų Berlyne veikė svarbiems užsienio svečiams skirtas viešnamis pavadinimu „Kitty salonas“. Tačiau ten užeiti mėgo ir nacių grietinėlės atstovai. Idėja sukurti elitinį viešnamį kilo SS Imperijos saugumo Vyriausiosios valdybos vadovui Reinhardui Heydrichui, o įgyvendino ją Walteris Schellenbergas.
Turint omenyje „Kitty saloną“ įsteigusios tarnybos specifiką, nėra reikalo stebėtis, kad viešnamyje buvo prigrūsta pasiklausimo technikos. Buvo vykdoma griežta personalo atranka. W. Schellenbergas asmeniškai atrinko dvi dešimtis moterų, kurios turėjo inteligentiškai atrodyti, mokėti kelias užsienio kalbas, būti ištikimos nacių ideologijai, turėti aiškų polinkį į nimfomaniją. Po to jos buvo apmokomos špionažo paslapčių. Faktiškai „Kitty salone“ buvo tikrinama, kiek aukšti funkcionieriai ištikimi režimui ir nacionalsocializmo idėjoms.
1942 metais į namą, kuriame buvo įsikūręs „Kitty salonas“, pataikė aviacinė bomba ir SS saugumo tarnyba jį uždarė.