Mokslininkai iki šiol nepateikė vienareikšmio aiškaus atsakymo, kodėl atsiranda prostatos vėžys, tačiau daugėja mokslo tyrimų, kurie leidžia manyti, kad prie to prisideda neteisinga gyvensena.
“Esame mėsėdžiai. Daugelis mokslo tyrimų įrodė, kad dėl per dažno raudonos mėsos valgymo, – o tokią mėsą valgome kone keturis kartus per dieną, – gauname per daug kalorijų, be to, organizmas ima daugiau gaminti vyriškojo hormono, kuris neigiamai veikia prostatą, – sako profesorius. – Žinoma, ar išsivystys vėžys, labai priklauso nuo paveldėjimo, todėl tie vyrai, kurių tėvai ir broliai sirgo prostatos vėžiu, raudonos mėsos turėtų vengti.”
Prof. F. Jankevičius įsitikinęs, kad valgome ir per daug riebių pieno produktų. Angliavandenių mūsų racione irgi per daug, o nuo jų didėja svoris. Prie vėžio atsiradimo prisideda ir fizinis pasyvumas, ir galbūt depresija, kuri žaloja imunitetą.
“Mokslo įrodymai mums sako: neteisinga mityba ir fizinis pasyvumas didina riziką susirgti vėžiu! – pabrėžia profesorius.
Susirgus ne laikas laikytis dietos
“Esame paveldėję polinkių sirgti įvairiomis ligomis, be to, visą gyvenimą mus supa įvairūs veiksniai, dėl kurių galime susirgti vėžiu. Maistas vienas iš jų. Todėl turėtume maitintis taip, kad ligų išvengtume arba bent jau jos pasireikštų kuo vėliau”, – įsitikinusi Lietuvos dietologų draugijos prezidentė dr. Edita Gavelienė.
“Susirgus vėžiu labai svarbu išsaugoti tokią kūno masę, kokia buvo iki susergant, netgi jei būta šiek tiek antsvorio. Mat mažėjant svoriui, netenkama ir dalies raumenų, o jie būtini, kad ligonis ištvertų gydymą ir pasveiktų – įrodytas ryšys tarp svorio netekimo ir galimybės išgyventi“, – aiškina dietologė.
Susirgęs žmogus praranda apetitą, neskatina jo valgyti ir liūdesys, todėl maistas turi būti sveikas bei kaloringas – būtina užtikrinti, kad ligonis gautų būtiną kiekį maisto medžiagų.
„Labai blogai, jei žmogus ima paisyti įvairių neprofesionalių mitybos patarimų ir jų laikytis. Susirgus svarbiausias tikslas – išlaikyti kūno masę, tam reikia valgyti kuo įvairesnį ir kuo sveikesnį maistą, kuriame būtų pakankamai kalorijų“, – teigia specialistė.
Turi saugoti nuo ligų
“Nors, siekiant išsiaiškinti, kaip reikia maitintis, kad išvengtume vėžio, atliekama labai daug mokslo tyrimų, tačiau įrodymais pagrįsti tik keli teiginiai: kasdien reikia suvalgyti ne mažiau kaip 0,5 kg daržovių ir 300 g vaisių ir maiste turi būti ne mažiau kaip 25 g skaidulų. Jų yra grūduose bei vaisiuose ir daržovėse. Skaidulos padeda išvengti antsvorio, o antsvoris yra vienas iš prostatos vėžio rizikos veiksnių“, – aiškina dr. E. Gavelienė.
Tam tikros maistinės medžiagos irgi yra svarbios.
„Yra žinoma, kad maiste turi būti viena dalis omega 3 polinesočiųjų riebalų rūgščių ir 5 dalys omega 6 polinesočiųjų riebalų rūgščių. Dabar mes suvalgome gerokai per daug maisto su omega 6 riebiosiomis rūgštimis“, – pasakoja gydytoja.
Dietologė atkreipia dėmesį ir į tai, kad norint išvengti ligų kasdien būtina suvalgyti pakankamai antioksidacinių medžiagų – vitamino C, karotinoidų, ypač likopeno, kurio gausu pomidoruose, flavonoidų – jų yra miško uogose, vitamino E ir seleno – jų yra riešutuose, sėklose.
Vyrai, kurių artimi giminės sirgo prostatos vėžiu, neturėtų vartoti kalcio papildų, nes jie didina riziką susirgti šio organo vėžiu. Jei valgysime tamsiai žalių daržovių ir neriebių pieno produktų, kalcio pakaks.
Deja, gauname per mažai vitamino D, – retai valgome jūros produktų, o saulė pas mus šviečia nedažnai.
„Rytų kraštuose žmonės prostatos vėžiu serga rečiau. Manoma, dėl populiarios žaliosios arbatos. Tačiau nebuvo atlikta tyrimų, ar ši arbata padeda mums – žmonėms, kurie išaugo kitomis sąlygomis. Todėl nerekomenduočiau užmiršti savo laukų žolelių ir pradėti gerti tik žaliąją arbatą“, – teigia dr. E. Gavelienė ir priduria: „Nėra stebuklingo produkto, kuris mus apsaugotų nuo ligų arba išgydytų. Todėl mūsų rekomendacijos yra banalios ir net nuobodžios – reikia valgyti reguliariai, kuo įvairesnį maistą, nustatyti savo porcijos dydį, kad gautume pakankamai maisto medžiagų, bet netuktume.
Be abejo, geriausi yra šviežiai ruošti patiekalai. Jei taip valgysite, tikėtina, galėsite išvengti net tik prostatos vėžio, bet ir kitų lokalizacijų vėžio, širdies, medžiagų apykaitos ir kitų ligų.“
Gydymas - lengvesnis
Dėl aukštų mirtingumo rodiklių bemaž prieš dešimt metų buvo sukurta Priešinės liaukos (prostatos) vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, kurios dėka medikams anksti pavyksta aptikti vėžį ir susirgusiuosius laiku pradėti gydyti. Tačiau profesoriui F. Jankevičiui vis dėlto apmaudu, kad Lietuvos vyrai neskuba pas gydytojus ir kreipiasi tik tada, kai padėti jiems būna per vėlu.
„Lietuvoje susirgusiems asmenims prieinamas moderniausias gydymas, t. y. toks, koks taikomas Vakarų šalyse, – teigia prof. F. Jankevičius. – Ligonius galime ne tik operuoti. Turime minimaliai invazinius gydymo būdus, radioterapiją, chemoterapiją. Per pastaruosius keletą metų pažengusiai ligai gydyti sukurta vadinamoji antros eilės chemoterapija ir modernūs biologiniai vaistai. Visi šie vaistai kompensuojami.”
Dabar žmogus netgi išplitus vėžiui, kai atsiranda metastazių, gali gyventi ne tik oriai, bet ir įprastai. Net ir tada, kai išplitęs prostatos vėžys pažeidžia stuburą, atlikus operaciją pacientai išlieka aktyvūs, gali sportuoti, nevengti ekstremalaus sporto šakų.
Europoje pradedama taikyti vadinamoji prostatos židinių terapija, kai spinduliais, lazeriu, šalčiu ir kt. – veikiamas ne visas organas, o tik vėžio židiniai. Tai milžiniškas žingsnis pirmyn, nes išsaugomas organas ir ligonis nepatiria sunkių komplikacijų, pavydžiui, šlapimo nelaikymo, erekcijos sutrikimų. Todėl jo gyvenimo kokybės ir psichologinės būsenos nebegalima lyginti su tuo, kas būdavo anksčiau, kai kentėdavo ne tik pats ligonis, bet ir jo artimieji.
“Šį gydymo metodą turėsime ir mes, – įsitikinęs prof. F. Jankevičius. – Didžiulis laimėjimas, kad šiandien ligoniui galime parinkti individualų gydymą, t. y. tokį, koks jam tinkamiausias.”
Profesorius teigia, kad pasikeitė ne tik prostatos vėžio gydymas, bet ir diagnostika. Yra dviejų rūšių prostatos vėžys. Svarbiausias – didelės rizikos. Tokių atvejų būna apie 30–50 procentų.
„Mūsų tikslas kuo anksčiau identifikuoti šiuos ligonius ir pradėti juos gydyti”, – tvirtina Nacionalinio vėžio insituto direktorius.
Kiti ligoniai, kuriems aptinkamas mažos rizikos vėžys, gali gyventi ilgus metus be gydymo ir nepatirti jokių nemalonumų. Vis dėlto šiuos žmones reikia akylai stebėti, ar neatsiranda naviko progresavimo požymių. Turimais tyrimo metodais tai nustatyti galima greitai ir tiksliai.
Nacionalinio vėžio instituto mokslininkai dabar bando sukurti tokius diagnostikos testus, kurie leistų nustatyti vėžį ne iš kraujo, kad pacientui nereikėtų įdurti, o iš šlapimo.
