Portalas lenta.ru sudarė visų laikų tolimiausių snaiperių šūvių sąrašą. Į šį sąrašą įtraukti tik tolimi snaiperių šūviai per ginkluotus konfliktus.
„Iš tokio atstumo nepataikys net į dramblį“
Pirmų šaulių, pagarsėjusių tolimiausiais šūviais, pavardės išliko istorijoje išskirtinai jų aukų –aukšto rango karo pareigūnų pavardžių dėka. Pirmas užfiksuotas tolimas šūvis – iš Napoleono karų laikų, jo auka tapo prancūzų generolas, baronas Auguste de Colbertas. 1809 m. į jį pataikė 95-osios ir britų šaulių divizijos šaulys Thomasas Plunketas. Manoma, kad Th. Plunketas nušovė A. de Cobertą tiems laikams neįtikėtinu atstumu – iš už 600 m. O kad įrodytų, jog tai ne atsitiktinumas, dar vienu šūviu pakirto ir generolo adjutantą.
Nėra tikslių duomenų, kokį šautuvą turėjo britų šaulys. Kai kurie šaltiniai rašo, kad jis šovė iš 1722 m. gamybos lygiavamzdės muškietos, garsiosios „Brown Bess“. Bet greičiausiai jis šovė iš nupjautvamzdžio, kurie tuo metu atsirado britų armijoje. Beje, XIX a. britų snaiperiai, – kariai, medžiotojai, sportininkai, – neretai pasitelkdavo gana neįprastą techniką – jie šaudavo gulėdami ant nugaros, šautuvo kotą atrėmę į sulenktos kojos kelį. Manyta, kad būtent tokia poza gulėdamas Th. Plunketas ir nušovė A. de Colbertą.
„Iš tokio atstumo jie nė į dramblį nepataikys“, – tokie buvo paskutiniai amerikiečių generolo Johno Sedgwicko žodžiai, po sekundės jis krito nuo snaiperio kulkos.
Vyko 1861–1865 m. pilietinis karas Amerikoje. Šiauriečių pusėje kovojęs J. Sedgwickas vadovavo artilerijai. Konfederatų šauliai, pamatę priešų vadą, ėmėsi į jį taikytis. Karininkai pasiūlė savo vadui eiti į priedangą. Priešininkų pozicijas skyrė maždaug kilometro atstumas. J. Sedgwickui šis atstumas atrodė saugus, jis ėmė gėdinti pavaldinius už bailumą, bet nespėjo baigti sakinio – į galvą jam pataikė niekam nežinom seržanto Grace‘o kulka. Tai veikiausiai tolimiausias XIX a. šūvis, nors neaišku, ar tai buvo atsitiktinumas, ar ne.
Tolimų šūvių (nuo pusės kilometro atstumo) aprašymų yra ir Nepriklausomybės karo bei pilietinio karo JAV kronikose. Šiaurės Amerikoje buvo daug gerų medžiotojų, jie šaudydavo iš ilgavamzdžių didelio kalibro medžioklinių šautuvų ir dvivamzdžių graižtvinių medžioklinių stambaus kalibro šautuvų.
Baltosios plunksnos šūvis
Pirmoje XX a. pusėje naujų rekordų nebuvo, bent jau vertų tapti istorija ir išgarsinti šaulį. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais snaiperių meistriškumu laikytas ne gebėjimas iš toli iššauti, o nušautų priešų skaičius. Žinoma, kad vienas visų laikų geriausių snaiperių – suomis Simo Hayha (jis nušovė 705 priešo kareivius) šaudavo iš atstumo, ne didesnio kaip 400 m.
Naujiems rekordams reikėjo ginklo, kuris būtų tobulesnis už snaiperių šautuvus. Tokiu ginklu tapo 12,7х99 mm kalibro kulkosvaidis „Browning M2“, sukurtas praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pradžioje. Per Korėjos karą amerikiečių kareiviai ėmė naudoti jį kaip snaiperio šautuvą – prie kulkosvaidžio prisitaisydavo optinį taikiklį, jis galėjo šaudyti pavienius šūvius. Su šiuo kulkosvaidžiu amerikiečių seržantas Carlosas Normanas Hathcockas II pasiekė tolumo rekordą, kuris nepagerintas išsilaikė 35 metus.
1967 m. vasarį, vykstant Vietnamo karui, amerikietis iš savo snaiperio šautuvo M2 nušovė už 2 286 m buvusį priešą. C. N. Hathcockas vienu šūviu pataikydavo į taikinius, esančius kiek toliau nei 1 800 m, t. y. maždaug dvigubai tolimesniu atstumu, lyginant su M24 šautuvais – „308 Win“ (7,62х51 мm kalibro) ir „300 Win Mag“ (7,62х67 mm kalibro).
Vietnamiečiai praminė jį Baltąja plunksna – neva jis, norėdamas užsimaskuoti, prie skrybėlės visada prisegdavo plunksną. Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad Šiaurės Vietnamo valdžia paskyrė už snaiperio galvą 30 tūkst. dolerių apdovanojimą. Įdomu tai, kad aukščiausią savo apdovanojimą – Sidabrinę žvaigždę C. N. Hathcockas gavo ne už taiklų šūvį, o už tai, kad išgelbėjo draugą iš degančio šarvuotojo transporterio.
Įkvėpta jo pasiekimų JAV karinė žinyba sudarė specialią komisiją, kuri tyrė, kaip būtų galima sukurti sunkųjį snaiperio šautuvą brauningo pagrindu.
Šautuvas iš garažo
Šautuvo iš kulkosvaidžio amerikiečiai taip ir nepagamino, užtat 1982 m. buvęs policijos viršininkas Ronnie‘is G. Barrettas dirbtuvėse sukonstravo 12,7 mm kalibro šautuvą, kuris vėliau buvo pavadintas „Barrett M82“. Išradėjas pasiūlė savo išradimą ginklų rinkos didiesiems gamintojams „Winchester“ ir FN. Šiems nesusidomėjus įsteigė nedidelę savo įmonę „Barrett Firearms“. Pirmi jo klientai buvo medžiotojai ir mėgstantys šaudyti iš toli civiliai, o devinto dešimtmečio pabaigoje šimtą „М82А1“ šautuvų nusipirko Švedijos kariuomenė. Paskui R. G. Baretto šautuvais susidomėjo amerikiečių kariai. Dabar „Barett“ jau tapo stambaus kalibro ypač taiklaus šautuvo sinonimu.
Dar vieną ypač taiklaus 12,7х99 mm kalibro šautuvą devinto dešimtmečio viduryje ėmė gaminti nedidelė amerikiečių kompanija „McMillan Bros“. Šautuvą pavadino „McMillan TAC-50“, dabar tokius šautuvus naudoja JAV ir Kanados specialiosios paskirties padaliniai.
Visi stambus kalibro ypač taiklių ginklų privalumai atsiskleidė Irake ir Afganistane. Nuo karinių veiksmų pradžios Artimuosiuose Rytuose Vakarų koalicijos snaiperiai ėmė gerinti tolimo šaudymo rekordus praktiškai kasmet. 2002 m. Afganistane kanadietis Arronas Perry‘is šautuvu „McMillan TAC-50“ nukovė modžahedą, buvusį už 2 300 m ir pagerino ilgametį C. N. Hathcocko rekordą. Tais pačiais metais jo tautietis Robas Furlongas nukovė už 2 400 m buvusį priešą.
Prie kanadiečių priartėjo amerikietis Brianas Kremeris. 2004 m. Irake iš šautuvo „Barrett М82А1“ jis nušovė už 2 300 m buvusį priešininką. Manoma, kad per dvejus tarnybos Irake metus B. Kremeris du kartus taikliai iššovė iš 2 100 m atstumo.
Pirmoje sąrašo vietoje – iki šiol neviršytas brito Craigo Harrisono rekordas. 2009 m. lapkritį per operaciją Afganistane jis sunaikino du talibų kulkosvaidininkus ir jų kulkosvaidį, buvusius už 2 470 m. Paties C. Harrisono teigimu, prieš tai jam teko prisitaikyti iššaunat devynis šūvius.