Išmaniuosius šautuvus, valdomas kulkas ir automatus su betūčiais šoviniais būtų galima pavadinti koncepciniais ginklais, remiantis koncepcinių automobilių analogu. Tai yra ekstremalūs modeliai, kuriais išbandomos drąsiausios idėjos, bet jie yra mažai naudingi bendro naudojimo prasme.
XX a. pabaigoje perversmą ginklų gamyboje lėmė amerikiečių programa ACR („Advanced Combat Rifle“ – pažangus kovinis šautuvas).
Ji tapo atsaku į karių reikalavimą mažiausiai du kartus padidinti individualaus ginklo efektyvumą, palyginti su tuo metu ginkluotėje buvusiu M16A2 šautuvu. Kaip paskaičiavo ekspertai, kovinėmis sąlygomis šaulys į už 40 metrų esantį taikinį pataiko su 100 proc. tikimybe, o į už 260 metrų esantį taikinį – su vos 10 proc. tikimybe.
Programos metu buvo norima išbandyti keletą naujų idėjų, kurios be kita ko žadėjo padidinti pataikymo į taikinį vienu šūviu tikimybę. Savo bandinius į konkursą atsiuntė keturios kompanijos: vokiečių „Heckler&Koch“, austrų „Steyr-Daimler-Puch“ ir dvi amerikiečių įmonės – „Colt“ ir „AAI“.
„Greitašaudis laikrodis su gegute“
Amerikiečių ginklų kūrėjai pasirodė esantys konservatyvūs: „Colt“ pasiūlė tik menkai pakeistą šautuvą M16, skirtą 5,56 milimetrų kalibro šoviniams, užtaisytą dviem kulkomis, o kompanija „AAI“ – tradicinės komponuotės šautuvą, skirtą šaudmeniui su subkalibrine strėline kulka.
Užtat vokiečių kompanijos „Heckler&Koch“ idėja G11 (sukurta XX. septinto dešimtmečio viduryje) buvo iš tiesų revoliucinė. Fantastiškas dizainas – šautuvo plastikinis korpusas priminė ištiestą gretasienį su ugnies valdymo rankena. Unikalus betūtis šovinys – presuoto parako blokas, kuriame „panardinta“ 4,7 milimetro kalibro kulka. Neįprastas įrenginys: „bullpup“ schema (ugnies valdymo rankena yra įrengta prieš dėtuvę ir paleidžiamąjį mechanizmą), 45 šovinius talpinanti dėtuvė išdėstyta virš vamzdžio, kulkos iš jo į kamerą – drūtgalį patekdavo vertikaliai į apačią, po to kamera pasisukdavo 90 laipsnių, šovinys atsidurdavo vamzdžio linijoje ir buvo iššaunamas. Vamzdis, drūtgalys ir dėtuvė buvo sumontuoti ant vieno pagrindo, kuris judėjo korpuso viduje. Šaudant fiksuota serija iš trijų šūvių visa sistema pereidavo į galinę padėtį tik po trečio šūvio, ir tik tada šaulys pajusdavo atatranką, rašo interneto leidinys lenta.ru
Tai didino šaudymo glaustumą, bet kariniam variantui tokia konstrukcija pasirodė per sudėtinga. „Laikiau rankose šautuvą G11, kuris dalyvavo ACR programoje, ir man tai buvo didelis šokas, – prisimena ginklų ekspertas Maksimas Popenkeris. - Itin sudėtingas mechanizmas su dideliu kiekiu spyruoklių, krumpliaračių ir kitų dalykų, patalpintas į ploną plastikinį korpusą, kurį buvo galima suspausti pirštais“. Už konstrukcijos ypatingumus „Heckler&Koch“ „vaikas“ gavo neformalią „greitašaudžio laikrodžio su gegute“ pravardę.
Be to, vokiečių inžinieriai taip ir nesugebėjo išspręsti dviejų problemų: dujų išsiveržimo tarp šovinio lizdo ir vamzdžio problemos bei intensyvaus šaudymo metu atsirandančios šovinių perkaitimo lizde problemos. Paaiškėjo, kad sistemos resursas yra žemas – apie šešis tūkstančius šūvių (palyginimui, AK-74 bendrasis resursas – 15 tūkstančių šūvių). Galiausiai, betūtis šovinys buvo gana silpnas. Kaip savo ataskaitoje pažymėjo buvęs „Heckler&Koch“ ekspertas Jimas Schatzas, smūgis, kuris buvo saugus šoviniui su metaline tūta, galėjo perskelti betūtį šaudmenį, arba, kas būtų dar blogiau, lemti jo įtrūkimą, ir tada šovinys galėjo skilti tą akimirką, kai patekdavo į šovinių lizdą.
Rusų ekspertai, susipažinę su šiuo projektu, tikina, kad šautuvo G11 nesėkmė buvo akivaizdi nuo pat jo kūrimo pradžios. Pasirodė netgi kalbų, kad visa „betūtė tema“ buvo pradėta Vakaruose tik tam, kad sovietų karinė pramonė būtų priversta švaistyti laiką ir pinigus tyrimams, kurie vis tiek būtų atsidūrę aklavietėje.
Patys vokiečiai pačioje XX a. pabaigoje greitai uždarė šią programą, motyvuodami tuo, kad perėjimas prie betūčio šovinio yra labai brangus ir nesuderinamas su NATO standartais.
Granata vietoj šovinio
Kita ACR programos „vinimi“ tapo austrų kompanijos „Steyr“ šautuvas, kuris buvo sukurtas specialiai šiam konkursui. Koncepcijos esmė buvo subkalibrinis šaudmuo – su lengva, sveriančia mažiau nei vienas gramas, 41 milimetro ilgio ir pusantro milimetro skersmens volframo šerdimi. Jos startinis greitis buvo apie 1500 metrų per sekundę. Ginklas buvo sukurtas pagal „bullpup“ (kaip ir G-11) schemą, futuristinio dizaino plastikinį korpusą galima buvo išardyti į dvi dalis. Spyna, arba tiksliau drūtgalys, su šovinių lizdu judėjo ne pirmyn-atgal, o į viršų ir apačią. Kai šautuvas iškeltas, drūtgalys nuleistas į apačią ir yra tame pačiame lygyje kaip ir viršutinis šovinys lizde. Paspaudus gaiduką, specialus stūmiklis siunčia šovinį iš dėtuvės į priekį, į lizdą, drūtgalys, veikiamas kovinės spyruoklės, keliauja į viršų, ir kai išsilygina su vamzdžio ašimi, įvyksta šūvis.
„Steyr“ variantas šaudykloje pasirodė neblogai, bet nebuvo dvigubai geresnis už M16. Be to, visi strėliniai šaudmenys turi bendrą trūkumą – kartu su kulka iš vamzdžio išlekia atsiskiriantis konteineris, kuris kelia grėsmę saviems kariams, esantiems prieš šaulį. Galų gale, potencialūs strėlinių kulkų pranašumai neatsvėrė milžiniškų jų įvedimo į naudojimą išlaidų.
Galiausiai ACR projektas buvo uždarytas, o amerikiečių kariai jau galvojo apie perėjimą nuo eksperimentų su itin taikliomis kulkomis prie mažo kalibro įrenginių. Naujos programos „Objective Weapon“ autoriai manė, kad XXI amžiuje pagrindinė laimėjimo kovos lauke priemone taps modulinis automato ir granatsvaidžio kompleksas su plačiu „išmaniųjų“ ginklų asortimentu. Juk net pati taikliausia kulka, praskriejusi kelių centimetrų atstumu nuo taikinio, jo nepažeis, o granata, sprogusi nuo taikinio per metrą, gali tai padaryti. Greitai kompanijos „Heckler&Koch“ ir „Alliant Techsystems“ pateikė bendrą projektą – sistemą XM29OICW (Objective Individual Combat Weapon). Tai nedaug pakeisto šautuvo G36 „hibridas“, kuris iš apačios buvo tvirtinamas prie 20 milimetrų automatinio granatsvaidžio, sudėto pagal „bullpup“ schemą. Dėžės formos dėtuvė buvo užtaisoma 20 granatų su nuotoliniu detonavimu. Visas kompleksas pradėdavo veikti vieno gaiduko paspaudimu.
Atskirame modulyje buvo ugnies valdymo sistema, kurią sudarė dienos ir nakties taikikliai, lazerinis tolimatis ir balistinis skaičiuoklis (jis nustatydavo granatos sprogimo laiką).
Kūrėjai tikėjosi, kad XM29 bus maždaug penkis kartus efektyvesnis už šautuvą M16 su šautuviniu granatsvaidžiu M203. Be to, jie galvojo, kad vieno serijinio pavyzdžio kaina neviršys 10 tūkst. dolerių (palyginti, M16A2 šautuvas kainuoja apie 700 dolerių), o 20 milimetrų granatos kaina nebus didesnė nei 25 doleriai.
Neįvykusi revoliucija
Dirbant su XM29 tapo aišku, kad kompleksas nepakeis tradicinio šautuvo – ginklas buvo per gremėzdiškas ir sunkus, šūvis pernelyg brangus, o aprūpinimas amunicija – žemas. Galiausiai amerikiečiai nusprendė toliau atskirai kurti granatsvaidžio kompleksą, padidindami jo kalibrą iki 25 milimetrų. Bet prieš tai, kai JAV buvo baigti eksperimentai su OICW, panašias sistemas spėjo sukurti kinai ir pietų korėjiečiai – greičiausiai, kad neatsiliktų nuo madingos tendencijos.
Kiek nesėkmingi mišriojo ginklo projektai paskutinius penkerius-šešerius metus buvo kuriami ir Rusijoje. Apie tai papasakojo žurnalo „Kalašnikov“ vyriausiasis redaktorius Michailas Degtiarevas. Pavyzdžiui, būta bandymų sukurti kompleksinę konstrukciją iš Dragunovo snaiperio šautuvo ir Kalašnikovo automato. Buvo kuriamas ir 12,7 milimetrų ginklas su nuotoliniu detonavimu, kuris įvyktų gilzėje esančios vielos pagalba.
Tarpinį „ateities šautuvo“ kūrimo projektų rezultatą ekspertai formuluoja taip: šioje šakoje revoliucija galima tik atsiradus naujiems būdams iššauti šovinį ar atsiradus iš principo naujiems metodams pataikyti į taikinį. Paprastai tariant, kai šautuvą pakeis lazerinis ginklas. O kol kas esminė konstruktorių darbų kryptimi taps ergonomika ir ginklo dizainas, taip vadinamų kompleksinių ir daugiafunkcinių šautuvų kūrimas.
Snaiperio našlė įveikė patyrusį šaulį
Perspektyviausia tendencija šaudyme – egzistuojančių sistemų galimybių išplėtimas, pasinaudojant naujomis medžiagomis ir taikymosi kompleksais tam, kad būtų padidintas ginklo naudojimo efektyvumas, nekeičiant jo paties charakteristikų. Tai leis iki šiuolaikinio lygio kilstelėti sąlyginai pasenusias sistemas ir išplėsti šiuolaikinių sistemų galimybes.
Pavyzdžiui, koncernas „Kalašnikov“ sukūrė specialų komplektą AK-74 šautuvo modernizacijai (pagerina ginklo ergonomiją, leidžia nustatyti šiuolaikinius taikiklius, taktinius žibintuvėlius, ir t.t.), kuris, pasak kompanijos marketingo direktoriaus Vladimiro Dmitrijevo, automato naudojimo efektyvumą padidina pusantro karto. Šiandien koncernas atlieka valstybės užsakymą modernizuoti dalį ginklų, esančių Gynybos ministerijos sandėliuose.
Bet tikrą revoliuciją šioje šakoje žada „išmaniųjų“ elektroninių taikymosi sistemų naudojimas – analogiškos technologijos šiuo metu naudojamos aviacijoje. Kovinė aviacija jau yra buvusi technologijų donore šaunamųjų ginklų šakai. Pavyzdžiui, kolimatoriniai taikikliai, kuriuos naikintuvai turėjo nuo Antrojo pasaulinio karo, XX-XXI amžių sandūroje buvo pradėti masiškai naudoti šaudymo ginklams kurti. Pagal įvairius vertinimus, toks taikiklis didina šaudymo efektyvumą pusantro – du kartus. O „išmanusis“ taikymosi kompleksas leis vidutiniam šauliui pralenkti net patyrusį snaiperį.
2015 metų pabaigoje amerikiečių kompanija „TrackingPoint“ (dirba medžioklinių ir snaiperių ginklų srityje) pranešė apie tai, kad jos „išmanusis ginklas“ laimėjo prieš vieną geriausių Amerikos šaulių, daugkartinį Nacionalinės šaulių asociacijos JAV (NRA) čempioną Bruce‘ą Piattą. Jo priešininkė, valdžiusi šautuvą „TrackingPoint“, buvo Taya Kyle, legendinio JAV snaiperio Chriso Kyle‘o našlė. Šauliai varžėsi trijose ginklų klasėse – įprastų, padidinto tikslumo ir snaiperių. Piattas naudojo M4A1, M110 ir M2010 su optiniais taikikliais ir tolimačiu. Kyle šaudė iš įvairių „TrackingPoint“ modelių. Jiedu šaudė iš sėdimos, gulimos ir klūpėjimo pozicijų. Taikiniai galėjo judėti atsitiktine tvarka, o šauliams buvo sukuriamos papildomos stresinės sąlygos – rūkas, sprogimai. Rezultatas: Bruce‘as pataikė į 58,6 procentus taikinių, Taya – į 100 procentų.
„TrackingPoint“ kompleksą sudaro tradicinis šautuvas ir taikymo sistema, kurioje yra vaizdo kamera, balistinis skaičiuotuvas, lazerinis tolimatis, jutiklių rinkinys (supančios aplinkos, ginklo padėties), kompiuteris su operacine sistema „Linux“, interfeisų blokas ir vaizduoklis, kuriame pasirodo vaizdai iš kameros ir informacija iš kompiuterio. Sistemos veikimo principas yra toks: šaulys paspaudžia gaiduką ir navigatoriaus pagalba seka taikinį, o šautuvas pats parenka geriausią akimirką iššauti.
Kol kas tokios sistemos yra labai brangios („TrackingPoint“ kompleksas kainuoja vidutiniškai 10-15 tūkst. dolerių) ir nepakankamai patikimos, kad būtų įtrauktos į ginkluotę. Tačiau ekspertai yra įsitikinę, kad su laiku „išmanieji“ taikikliai pirmiausiai paplis tarp kariuomenės snaiperių, o vėliau, galbūt, pereis ir į masinę gamybą.