Kas daro stebuklus?
Prieš šešerius metus Tomas buvo vienas tų vaikinų, kuris kviečiamas šokti salsą, labai spyriojosi, buvo varžomas kažkokių stereotipų ir tam, kad pradėtų lankyti šokius, jį reikėjo įkalbinėti. Jis turėtų būti dėkingas merginai, kuri, kaip Tomas sako „turėjo labai gerus derybinius įgūdžius“ ir jį įkalbėjo nueiti.
Nors ir mėnesį pavėlavęs, nors ir labai skeptiškai nusiteikęs bei galvodamas „ai, nu gerai, nueisiu“ pasiryžo išbandyti save ant parketo. Ir ką jūs manote? Žmonės, kurie jį įkalbėjo ateiti, išsiskirstė, o Tomas tapo šokių mokytoju. Dabar šokiams jis skiria mažiausiai 8 valandas per savaitę ir sako, jog „tai vienas nuostabiausių dalykų, kuriuos darau gyvenime“. O tie, kurie turėjo įkalbinėti Tomą, jog jis pradėtų šokti dabar juokiasi, jog jis taip spyriojosi ir taip nenorėjo.
Be to, Tomas pasakoja, jog jis tikrai nebuvo geriausiai šokantis grupėje, o priešingai! „Na, aš tikrai nežibėjau tose pamokose - kai pradėjau lankyti, buvau iš prasčiausiai šokančių toje grupėje. Apskritai merginos pedagoginiu atžvilgiu pagauna viską greičiau, o su vaikinais yra sunkiau. Aš tikrai nebuvau išimtis. Aš buvau tas, kuriam dažniausiai viskas neišeina. Įsivaizduok prasčiausiai šokantį vaikiną grupėje, tai va, aš būčiau jo draugas (juokiasi). Grįždavau namo ir galvodavau, kaip man nesigauna, labai abejojau, mest ar nemest, noriu ar nenoriu, bet pasilikau ir dėl to tikrai nesigailiu. Aišku, aš buvau pavėlavęs mėnesį, nežinojau, kaip atrodo pagrindiniai žingsniai, reikėjo daug dirbti, tačiau darbas ir pasiryžimas gali daryti stebuklus.“
Visi pirmi kartai būna baisūs
Pradėjus šokti jokių minčių apie tai, kad jis kažkada bus mokytojas, Tomas tikrai neturėjo. Tačiau jam patiko, kaip šoka jo mokytojas Ovidijus - jam tai pasirodė priimtina, be to, tai buvo visiškai nauja ir visai nepažįstama veikla, kuri leido atitrūkti nuo rutinos. Pašnekovas pasakoja, jog po truputį „įsivažiavo“, pakilo iki vidutinio lygio ir taip pradėjo tobulėti. Dar vėliau susiklostė aplinkybės, jog vienam iš bendruomenės mokytojų, kurioje jis šoko, reikėjo dažnai išvykti į užsienį ir jam reikėjo pavaduotojo. Ir Tomas neatsisakė juo būti. Panašu, jog aplinkybės pačios klostėsi taip, kad Tomas būtų ten, kur yra dabar.
Tomas Petryla. Asm. albumo nuotrauka.
Smalsauju, kokie prisiminimai iš pirmosios kaip mokytojo pamokos. Tomas pasakoja: „Buvo baisu, trūko pasitikėjimo savimi. Tada aš neabejojau, kad moku gerai šokti, bet edukacija yra kitas dalykas. Tai yra, kaip tu pateiki informaciją, susidėlioji, ką mokysi, kaip tai padarysi, kad tave suprastų mokiniai. Žinoma, klaidų tikrai buvo, tai per garsiai skambanti muzika, tai manęs negirdėdavo, iš tų klaidų aš mokydavausi, bet per pirmą pamoką buvo tikrai baisu, - ir juokdamasis pridūrė. - Visą laiką pirmi kartai būna baisūs.“
Bendruomenę puoselėja trys žavūs vyrai
Dabar Tomas priklauso „Salsa Kaunas“ bendruomenei, kurios atsiradimas, kaip pašnekovas pasakoja, yra mokytojo Donato, kurį jam teko pavaduoti, nuopelnas. Turbūt galima sakyti, jog Donato ir salsos meilė įsiliepsnojo iš pirmo žvilgsnio, nes vos tik pamatęs, kaip yra šis šokis šokamas, vaikinas pradėjo jo mokytis Amerikoje, be to, žinias kaupė ir išvykęs studijuoti su „Erasmus“ mainų programa. Parsivežęs į Lietuvą sukauptą žinių bagažą, nusprendė salsą mokyti Kaune. Prie šios bendruomenės gyvavimo ir plėtimosi Lietuvoje bei užsienyje didele dalimi prisidėjo ir Tomo įkvėpėjas bei vienas iš pirmųjų „Salsa Kaunas“ mokytojų Ovidijus. Dabar šios bendruomenės puoselėjimas yra trijų žavių vyrų - Donato, Ovidijaus ir Tomo rankose.
Bendruomenės egzistavimas prasidėjo nuo reklamų per radiją, skrajučių platinimo ir gyvuoja iki šiol. Patys bendruomenės nariai dalyvauja ir vietinės reikšmės, ir tarptautiniuose festivaliuose, semiasi žinių ten atvykstančių „salsos dievukų“. Sugrįžę savo mokinukus palepina ne tik socialiniais vakarais, bet ir rumbantelomis, kurių metu ne tik susirenka visi norintys pajudėti salsos ritmu – vakarai paįvairinami konkursais, laikomasi aprangos kodo ir tokiu būdu yra sukuriama mažyčio festivalio atmosfera.
Salsa – kaip pokalbis
Nesunku pastebėti, kad Tomo akys švyti, kai jis kalba apie salsą. Labai įdomu sužinoti, kuo būtent pašnekovą sužavėjo šis šokis. Atsakyti į šį klausimą Tomui tikrai nebuvo lengva, tačiau atsakymas išduoda meilę savo veiklai: „Salsa yra greitas, charakteringas, turintis daug spalvų, pulsuojantis ir pakankamai sudėtingas šokis. Šokant gali įdėti kūrybos tiek, kiek nori. Šokama poroje, susikibus už rankų, bendrauji su partnere, su kitu žmogumi, tai yra toks tarsi dialogas. Kalbėtis su kitu žmogumi salsos ritmu man labai patinka, tas dialogas žavi. Salsa yra pokalbių kambarys, kuriame tu bendrauji ir su muzika, ir su partneriu“.
Tomas turi ambicijų ne tik išmokyti savo mokinukus bendrauti salsos ritmu, bet tikisi, jog jo mokiniai „pajus tą malonumą šokant, kuris yra vienas iš nuostabiausių jausmų“.
Vienišiai ir vienišės – sukluskite! Mokytojas pasakoja, jog šokti žmonės ateina dėl labai įvairių priežasčių. „Vieni lanko tam, kad susipažintų su naujais žmonėmis, tai yra „žiauriai“ geras pažinčių šaltinis. Kiti čia ateina susirasti antros pusės – tikrai tokių yra, tai neatsiejama dalis. Kiti dirba labai nuobodų ar stresą sukeliantį darbą, tada ateina į pamoką ir pasineria visai į kitą pasaulį, tai būna jų atsipalaidavimo, meditacijos, reabilitacijos forma. O kiti ateina norėdami kažką išmokti, arba tiesiog nori šokti, nes jau yra kažkada šokę. Ateina ir nemažai porų, bet tai tikrai nėra didžioji dalis.“ Be to, ateinant šokti, nėra būtina atsivesti porą, nes partneriais yra keičiamasi, o tai puikus būdus susipažinti. Pašnekovas prasitarė, kad viena jo pažįstama pora susipažino būtent per šokius, o dabar yra vyras ir žmona bei turi vaikutį - truputį pavydu, tiesa?
Spyris į užpakalį
Sunku įsivaizduoti, koks dabar būtų Tomas ir ką jis veiktų, jeigu prieš tuos 6 metus taip nebūtų pabandęs šokti. Tiesa tokia, kad kartais žmonėms reikia įspirti į užpakalį. Turi draugę ar draugą, kuriam būtent tokio spyrio ir reikia? Pirmyn! Pats Tomas prisipažįsta, jog „jeigu manęs būtų neištempę, tai aš turbūt būčiau vienas iš tų pavyzdžių, kurie tingi ką nors daryti“. Ir neabejoja, jog „pradėti lankyti šokius buvo vienas iš geriausių sprendimų gyvenime“. Ir jeigu staiga, dėl nenugalimų jėgų, šokis dingtų iš jo gyvenimo, Tomas atvirauja, jog jam „būtų labai skaudu ir reikėtų pačiam su savim apsiprast, nes šokis jau įaugęs ir visiškai įsišaknijęs mano gyvenime. Jeigu jis dingtų, aš turėčiau tiek daug tuščios erdvės, kad iš pradžių nežinočiau, ką su ja daryti“.