„Kariuomenėje niekas nevyksta per prievartą. Ir niekas nesiunčia per prievartą į misijas. Ten nuvykęs tu visada turi ginklą šalia savęs, nuolat. Įsivaizduok, jeigu į tokią aplinką išsiųstų žmogų, kuris to nenori, tu nežinai, kas jam vieną dieną gali „šauti į galvą“. Aš ten vykau tikėdamasis pasisemti naujos patirties, įgūdžių, kurie praverčia kasdieninėj kariškio veikloj. Susipažinti su visiškai kitokia kultūra, papročiais, tradicijom“, - savo pasakojimą pradeda Mindaugas.
Vykti ne į vieną, o į 4 misijas (viena trunka 6 mėnesius), pašnekovą vedė smalsumas ir noras pamatyti musulmoniškų šalių skirtumus. Mindaugas buvo Bosnijoje ir Hercegovinoje, Irake ir du kartus Afganistane. Pašnekovas prasitaria, kad sunkiausia atsigauti buvo po misijos Irake, nors tai ir buvo ne pirmoji jo misija.
Pasiteiravus apie vietinių gyvenimą, pašnekovas pasakoja, jog karo stipriai suniokotame Afganistane, švelniai tariant, vietinių gyvenimo vaizdas ne koks.
„Didžiulis vandens trūkumas. Matydavau, kaip vaikai kažko ieškodami kuičiasi po šiukšles. Pravažiuojant tarp namų, matydavosi, kad iš kiemo yra išvestas vamzdis, pro kurį tiesiai į gatves pašalinamos šiukšlės ir visas kitas „gėris“. Kvapas baisus. Ten net vaikai iki 5 metų nėra registruojami, nes paprasčiausiai jie gali neišgyventi dėl ligų ir nelaimingų atsitikimų, o nelaimingi atsitikimai ten kasdienybės dalis. Vietinis pasakojo, jog važiuojant į kitą miestą, vidury kalnų, kažkokiam tarpeklyje, susistabdė viena gauja, išlaipino iš autobuso ir ėmė knistis po daiktus. Jis labai džiaugėsi, jog jie nerado jo užsienietiško paso. Jeigu būtų radę, būtų iš karto nušovę, nes tada esi laikomas šalies išdaviku. Jie net nesilaiko kelių eismo taisyklių: kieno didesnė ar prabangesnė mašina, to pirmumo teisė. Milžiniška korupcija, o pats žmogus ten nereiškia nieko, ten reikšmę turi tik pinigai ir užimamos pareigos“, - pasakoja Mindaugas.
Pašnekovas prisimena vieną labai keistą įvykį, kai patruliavimo metu, prie jų priėjo vaikas ir paprašė atsigerti. „Mes padavėm jam visą butelį vandens. Jis atsuko kamštelį ir nusiplovė tuo vandeniu rankas. Šalia buvo bala su šiukšlėmis, su naftos produktais - visa tai akivaizdžiai matėsi. Tas vaikas nusiplovęs rankas duotu vandeniu, nuėjo ir pasėmęs rieškutėmis, atsigėrė iš tos balos...“
Tai, kad ten žmogus nereiškia nieko, o reikšmę turi pinigai įrodo ir tai, kaip vietiniai susiranda žmoną. „Vienas vaikinas iš Kabulo pasakojo, jog pas juos nebūna jokių draugysčių. Draugystės yra neįmanomos, už jas baudžia. Taigi, kai nusprendi, jog jau atėjo laikas vesti, eini pas būsimą žmoną su įtakingais giminės žmonėmis ir tariesi dėl kainos. Kabule tuo metu, 2012 metais, žmonos, pabaigusios mokyklą ir mokančios anglų kalbą, siekė apie 10 tūkstančių dolerių. Ten moters kaina priklauso nuo išsilavinimo. Kaina gali siekti iki 100 000 dolerių. Jeigu neturi pinigų, eini pas savo giminaičius - o ten giminės labai plačios - ir sakai, jog nori vesti ir tau reikalingi pinigai. Pinigų tau duoda, tačiau neoficialiai pasirašai tokią kaip „vergavimo“ sutartį: visą gyvenimą turi daryti tai, ką tas giminaitis tau liepia. Pavyzdžiui, sakys: „Užaugink aguonų (iš kurių vėliau auginami narkotikai) ir kai bus derlius, aš tau nuo skolos nubrauksiu tokią sumą“ - ir taip darai viską, ką tau pasako. Apskritai, jie gyvena šia diena. Pavyzdžiui, jeigu nori kažką susitarti su jais, dėl kažkokių paslaugų ar panašiai, jie pirmiausiai pasako, jog viskas gerai, sutinkam su viskuo, su visomis sąlygomis ir tik tada, kai jau pasirašo sutartį, jie pradeda galvoti, kaip tai padaryti.“
Koks jausmas gyventi tokioje aplinkoje? „Ten gyveni žinodamas, jog kiekvienas rytas, kiekviena diena, tau gali iškrėst kokį nors pokštą. Vykdami mes visi puikiai žinom, jog nevažiuojam į stovyklavietę, į sanatoriją ar į kurortą. Aš žinojau, kad vykstu į šalį, kur vyksta teroristiniai išpuoliai, tiek pavieniai, tiek gerai organizuotų gaujų, kurios kariauja ir viena prieš kitą, šalyje bandoma sukelti suirutę. Tai suvokdamas tu žinai, jog šiandien sėdi su žmogumi prie vieno stalo, kalbi, o po kelių valandų ar dienų, jo jau gali nebebūti. Ten būnant, visa tai suvoki, bet apie tai negalvoji, stengiesi būti nuolat užimtas kokia nors veikla, kad tik neliktum vienas su savo mintimis, nes kitaip per pusę metų ten gali ir išprotėti, - patirtimi dalijasi pašnekovas. - Didžiausias ramstis esi pats sau. Pirmiausia nusiteiki, jog išvyksti pusmečiui. Pirmieji 2 mėnesiai, kai nuvažiuoji ir pradedi gilintis į darbo specifiką, susipažįsti su aplinka, prabėga labai greitai. Ten nuvykus kariškiais buvo pasirūpinta labai gerai – ir gyvenimo sąlygomis, ir kasdienybe. Sportuodavom, valgydavom 3 kartus per dieną, buvo ir naktipiečiai. Darbo laikas nebuvo normuojamos, o ir nėra jokio tikslo ten nuvykus sėdėti užsidarius savo kambaryje. Pats sunkiausias paskutinis mėnuo, kai prasideda laukimas, tada laikas stovi juodai. Be to, Afganistane dažnai atvažiuodavo kapelionai. Kapelionas būdavo kaip psichologas. Jeigu kam nors blogai, eina pas kapelioną. Vieną kartą išpuolė taip, kad buvo Velykos - atvyko kapelionas, buvo surengtos labai kuklios, bet labai gražios pamaldos. Pasėdėjome, pasimeldėme. Tokie dalykai labai atitraukia nuo tos rutinos. Tačiau sunkiausia yra šeimai, kuri tavęs laukia, žino, kad esi tokioje aplinkoje ir taip pat supranta, jog kiekvieną dieną gali tikėtis bet ko.“
Teiraujuosi, ar daugeliui kariškių sugrįžus po misijos prireikia psichologinės pagalbos. „Viskas priklauso nuo žmogaus. Galbūt daugumai to reikėjo. Man didžiausias ramstis grįžus buvo šeima, draugai, artima aplinka. Kai grįžti turi praeiti medicinos patikrinimus, gali vykti į reabilitaciją, pagalbą gali suteikti kariškių psichologai, bet, ačiū Dievui, man to neprireikė, - sako Mindaugas. -
Apskritai, aš nei dėl vienos misijos nesigailiu. Iš tikrųjų, labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę, pamačiau jų kultūrą, kuo jie gyvena, kuo kvėpuoja ir supratau, ką turiu pats, ir ką turiu vertinti. Ne kiekvienas žmogus gali nuvažiuoti ten ir viską pamatyti, ten papulti yra sudėtinga. Be to, ne kiekvienas ryžtųsi ten nuvykti ir klaidžioti - ten pavojinga. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę „pačiupinėti“ jų gyvenimo.“
Smalsauju, ar Mindaugas norėtų, jog jo dar nedidelis sūnus sektų jo pėdomis ir vyktų į misijas. „Kiekvieni tėvai nori, kad vaikas užaugtų sveikas ir jeigu jis pasirinks kariškio kelią - tada taip. Dabartiniai vaikai turi viską, ko jie geidžia: telefonai, žaislai, planšetės... Ir jie to nevertina. Ir jie nesupranta, kad gali būti kitaip. Kaip gali žmonės ko nors neturėti. Pavyzdžiui, ten veždavo labdarą – vaikas, gavęs smulkmeną džiaugdavosi kaip laimėjęs milijoną. Namuose vaikui parneši žaislą - jo užtenka kelioms minutėms, po to žaislas padedamas į kampą. Kai pasakoju vaikams, kad ten taip žmonės gyvena, jie nesupranta, jie juokiasi, neįsivaizduoja, kad taip gali būti, todėl tikrai norėčiau, kad nuvažiuotų ir patys pamatytų, o svarbiausia, pradėtų vertinti tai, ką turi.“