Šio įvykio pasaulis nepamiršta, tačiau jaunoji karta vis sunkiau įsivaizduoja, kas nutiktų, jei atominė bomba nukristų, pavyzdžiui, ant jų gimtojo miesto. Specialiai tam buvo sukurtas įrankis, žemėlapyje parodantis, kokia būtų sunaikinimo zona, jeigu Hirosimos bomba kristų bet kurioje pasaulio vietoje.
Nuo ko viskas prasidėjo
Atominės bombos atsiradimui didelės įtakos turėjo Albertas Einšteinas, kuris 1905 metais pateikė masės ir energijos sąryšio teoriją, daugumai pažįstamą E= mc2 formulės pavidalu.
1911 metais Ernestas Ruterfordas iškėlė teoriją, kad atome yra branduolys, kurį sudaro elektronų apsupti sunkieji protonai. Verta paminėti, kad atominei bombai svarbus tik atomo branduolys. Panašiu laiku Nilsas Boras ir kiti mokslininkai išplėtojo kvantinę mechaniką, kuri praplėtė atomo suvokimą.
Henris Bekerelis atrado urano radioaktyvumą, o Pjeras ir Marija Kiuri dirbo stengdamiesi paaiškinti ir išnagrinėti šį reiškinį. Tai vyko XX a. pradžioje.
1932 metais Džeimsas Čadvikas paskelbė, kad branduolį sudaro ne tik protonai, bet ir neutronai. Netrukus buvo atrasta, kad protonus ir neutronus riša, iki tol neatrasta, stipri branduolinė jėga.
1934 metais Enrikas Fermis, atlikinėdamas Einšteino masės ir energijos sąryšio teoriją įrodančius eksperimentus, atrado, kad uraną apšaudant neutronais yra išgaunami nauji elementai, bei išspinduliuojama energija. Šis fenomenas vadinamas „dirbtiniu radioaktyvumu“, priešingu Bekerelio ir Kiuri atrastam ir studijuotam naturaliam radioaktyvumui.
1938 metais, Vokietijoje, Liza Meitner, Otas Hanas ir Fricas Štrasmanas atrado branduolio dalijimosi procesą. Turbūt būtent šis eksperimentas labiausiai paspartino atominės bombos išradimą. Netrukus jis buvo pakartotas JAV.
Ketvirtame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje, JAV gyvenantis emigrantas iš Vengrijos, Leo Silardas, atrado, kad „branduolio dalijimosi reakciją“ galima išvystyti į savarankišką grandininę reakciją. Tai padarė atomines bombas teoriškai įmanomomis.
Panašiu laiku Frederikas Žolio-Kiuri ir Enrikas Fermis pasiūlė „branduolinio reaktoriaus“ schemą, parodančią kaip sukelti grandininę branduolinę reakciją. Vėliau, 1942 metais, Čikagoje, pertvarkytose, ankščiau skvošui žaisti skirtose patalpose, Enrikas Fermis sukonstravo pirmą veikiantį branduolinį reaktorių.
Maždaug 1939 metais, visiems prieš tai išvardintiems atradimams pasiekus kulminaciją, fizikai Leo Silardas, Edvardas Teleris ir Eugenijus Vigneris paragino A. Einšteiną parašyti naujajam JAV prezidentui Franklinui D. Ruzveltui jį perspėjant apie grėsmę, kad tuometiniai JAV priešai- vokiečiai, gali mėginti sukurti atominę bombą.
Šios bombos pagrindas - grandininė branduolinė reakcija, o naikinamoji galia - milžiniška. F. D. Ruzveltui, 1939 spalio 11 dieną, adresuotame laiške, buvo prašoma imtis visų galimų veiksmų siekiant užtikrinti urano tiekimą iš, tuo metu Belgijos kontroliuojamo, Kongo, bei valstybiniu mastu pradėti remti ir suburti mokslininkus: fizikus, matematikus, inžinierius, siekiant paspartinti atominės bombos sukūrimą.
Visa tai paskatino pradėti vykdyti Manheteno projektą, kuriam vadovavo Robertas Openhaimeris. Greičiausiai ir produktyviausiai dirbo Naujajame Meksike, Los Alamos mieste įsikūrusi bazė.
Projekto rezultatas: veikianti atominė bomba.
Keletą metų Manheteno projekto vykdyta veikla buvo įslaptinta, tačiau mokslui vystantis ir vykdant naujus tyrimus, daug kas tapo viešai žinoma, tad bet kuri šalis, turinti pakankamai resursų ir kompetencijos galėjo susikurti savo atominę bombą.
Manheteno projektas įspūdingas tuo, kad bombai sukurti teprireikė penkių metų, o tai - milžiniškas pasiekimas tai darant pirmą kartą.