Taigi, pateikiame jums ISIS iškilimo istoriją, nuo jos šaknų iki to, ką matome šiandien. Tai yra pasakojimas apie vieną turtingiausių ir galingiausių kada nors egzistavusių pasaulio teroristinių organizacijų. Tuo pačiu tai yra pasakojimas, kuriame atskleidžiami faktai rodantys, kad ISIS yra žymiai silpnesnė nei būtų galima pagalvoti.
1989–1999: SOVIETŲ KARAS AFGANISTANE IR ISIS PRADŽIA
Neįmanoma suprasti, kas yra ISIS, nesuprantant, kas yra al-Qaeda ir nežinant šių grupuočių bendros istorijos ir skirtumų, kurie egzistavo nuo pat pradžių ir galiausiai jas išskyrė.
Sovietai atsitraukė 1988 metais, Afganistane palikdami marionetinį režimą, o karas tęsėsi toliau. Kitais metais prie kovojančių musulmonų prisijungė vyras iš Jordanijos vardu Ahmadas Fadhilas Nazzalas al-Khalaylahas. Per keletą metų jis užsidirbo prastą reputaciją po savo slapyvardžiu Abu Musabis al-Zarqawis. Jis įkūrė grupę, kuri galiausiai pavirto ISIS.
Kai Zarqawis 1989 metais pirmą kartą nukeliavo į Afganistaną, tikėjimas jam nelabai rūpėjo: kaip rašo JAV žurnalistė ir knygų autorė Mary Anne Weaver, tuo metu jis tebuvo smulkus banditas. Tačiau būdamas ten jis sutiko vyrą vardu Sheikhas Abu Muhammadas al-Maqdisis, kuris buvo užsidegęs smurtinio, fundamentalistinio islamo šalininkas. Maqdisis sugebėjo įtikinti Zarqawį savo tiesomis.
Zarqawis ir bin Ladenas nesusitiko ilgus metus, abu suburdami parterius ir pasiekėjus nepriklausomai vienas nuo kito. Dėl to Zarqawio sukurtas tinklas tapo netgi ekstremalesnis nei tas, kurį sukūrė bin Ladenas.
„Bin Ladenas ir jo kadrai užaugo bent jau viduriniame visuomenės sluoksnyje ir turėjo universitetinį išsilavinimą, tuo metu Zarqawis ir jo artimiausi šalininkai augo skurdesnėje, mažiau išsilavinusioje aplinkoje“, - Vox.com sakė Vašingtono instituto Artimųjų Rytų politikos mokslinės draugijos narys Aronas Zelinas.
„Zarqawio kriminalinė praeitis ir ekstremalios pažiūros į „takfir“ (kito musulmono apkaltinimas erezija tuo pateisinant jo nužudymą) sukūrė didžiulę trintį ir nepasitikėjimą tarp jo ir bin Ladeno, kai jie pirmą kartą susitiko Afganistane 1999 metais“, - sakė jis.
2003–2009: AL-QAEDOS IRAKE IŠKILIMAS IR NUOSMUKIS
Amerikos vadovaujamas karas, sunaikinęs Irako valstybę, paliko didžiąją šios šalies dalį chaose. Užsienio kovotojai ir ekstremistai pradėjo plūsti į Iraką, padedami Basharo al-Assado režimo Sirijoje, kurio tikslas buvo įklampinti JAV. Zarqawis ir jo grupuotė buvo tarp šių kovotojų.
Atvykę sunitų ekstremistai rado nemažai draugų tarp buvusių Irako karių ir pareigūnų. 2003 metais JAV išformavo Sadamo Husseino armiją, kurią sudarė daugiausiai sunitai. Ekstremistai iš šių darbo netekusių vyrų, pasirengusių kovai ir bijančių gyventi Irake, kuriame viešpatautų šiitų dauguma, suformavo grupuotę.
Tai taip pat padėjo įžiebti civilinį karą Irake tarp sunitų ir šiitų.
Tačiau tokie metodai buvo per žiaurūs netgi al-Qaeda‘i, kuri perspėjo Zarqawį, kad šis nusiramintų. Jis ignoravo perspėjimus ir galiausiai AQI grupuotei pavyko užgrobti teritorijos ruožą Irako sunitų dalyje, apytikriai tokių ribų, kurias ISIS kontroliuoja šiandien. Tačiau tarp 2006 ir 2009 metų visa tai pradėjo griūti.
Pradedant nuo 2006 metų, AQI grupuotės ekstremizmas atsisuko prieš juos pačius. Sunitų lyderiai, kuriems nepatiko gyventi pagal žiaurias ir dažnai smurtines AQI taisykles, pamatė, kad šiitai laimi fanatiškame Irako civiliniame kare. Kad išvengtų pralaimėtojo vaidmens šiame kruviname kare, sunitai sukūrė judėjimą pavadinimu „Pabudimas“ (angl. Awakening) ir pradėjo kovoti prieš AQI grupuotę.
Zarqawis buvo nužudytas 2006 metais JAV oro antskrydžio metu, tais pačiais ir kitais metais JAV padidino savo pajėgas Irake, tačiau būtent „Pabudimas“ labiausiai prisidėjo prie to, kad al-Qaeda Irake buvo nugalėta.
2010: IRAKAS PRADEDA BYRĖTI, ATVERIAMAS KELIAS AQI SUGRĮŽIMUI
ISIS iš AQI pelenų pavyko pakilti iš dalies dėl katastrofiškos Irako vidaus politikos. „Irakas buvo esminis inkubatorius“, - žurnalistams yra sakęs Fredas Hofas, 2012 metais Obamos administracijoje dirbęs kaip specialusis patarėjas pereinamojo laikotarpio Sirijoje klausimais.
Iki 2010 metų „Irakas galų gale jau buvo saugesnis, turėjo dosnų valstybinį biudžetą ir gerus santykius tarp skirtingų šalies etninių ir religinių bendruomenių“, - rašo Zaidas al-Ali, knygos „The Struggle for Iraq‘s Future“ (liet. „Kova už Irako ateitį“) autorius. Tačiau ši puiki galimybė buvo iššvaistyta. Ministras pirmininkas Nouris al-Malikis iš politinių oponentų atėmė visas galias, armijai vadovauti paskyrė savo draugus ir žudė taikius protestuotojus.
Svarbiausia, jis Irako valstybę atkūrė ant religinių pamatų, duodamas privilegijas šiitų daugumai sunitų mažumos sąskaita. Tai paaštrino Irake egzistuojančias įtampas tarp šių abiejų religinių krypčių.
„Atviras politinis religingumas Irake buvo pagrindinis
2011 RUGPJŪTIS: AQI LIKUTIS PERSIKELIA Į SIRIJĄ
„Tai buvo strateginis sprendimas, kurį priėmė režimas, kad konfliktas nuo pat pradžių taptų militaristinio pobūdžio, - mano JAV Karo mokyklos docentas Glennas Robinsonas. - Manau, jie galvojo, kad jeigu tai taptų politiniu mūšiu, kuriame skaitomasi su žmonių nuomone, režimas greičiausiai turėtų tik trečdalio jų palaikymą... tuo metu, kai opozicija turėtų žymiai daugiau“.
2011 metų rugpjūtį Baghdadis išsiuntė savo atstovą, Abu Mohammadą al-Joulanį, į Siriją, kad šis šioje šalyje įsteigtų naują AQI filialą. Joulaniui tai pavyko, 2012 metų sausį jis įkūrė Jabhat al-Nusra. Joulanio kovotojai greitai įrodė, kad yra vieni efektyviausių kovotojų Sirijos kovos lauke, augindami savo raumenis naujų prisijungiančių kovotojų pagalba.
Šiuo momentu originali Baghdadžio grupė vis dar egzistavo tik Irake. Ji netapo ISIS. Tačiau tam, kad būtų galima suprasti, kaip ji ja tapo vėliau, būtina suprasti platesnes galias, kurios atvėrė tam kelią.
2012 metais pinigai į Siriją plaukė iš Persijos įlankos arabų šalių – tokių, kaip Kuveitas, Saudo Arabija ir Kataras. Svarbiausios investicijos į ISIS, be abejo, atėjo ne tiesiai iš šių šalių vyriausybių, o iš privačių asmenų, gyvenančių tose šalyse ir norėjusių Assado režimo griūties. Jie, greičiausiai, taip pat norėjo paskatinti ekstremizmą.
„Šie turtingi arabai yra maždaug tas pats, kas „verslo angelai“ startuoliams. Skirtumas tas, kad jie nori paskatinti veikti grupes, kurstančias neapykantą, - teigia buvęs JAV karinių jūrų laivyno ir NATO pajėgų Europoje vadas admirolas Jamesas Stavridis. - Tokios grupuotės, kaip al-Nusra ir ISIS, jiems yra geresnė investicija nei nuosaikiosios grupės“.
Nors šių rėmėjų svarba sumenko, iš pradžių jų parama buvo neįkainojama. „Tokių rėmėjų vaidmuo yra svarbus ankstyvuoju laikotarpiu, nes jie duoda pinigų pačiai pradžiai. Kai grupuotės atsistoja ant kojų, jos pačios puikiai sugeba didinti savo fondus kitais būdais, tokiais kaip žmonių grobimas, naftos kontrabanda, moterų pardavinėjimas į vergovę, ir t.t.“, - teigia J. Stavridis.
Nors rėmėjų iš Persijos įlankos tikslas greičiausiai buvo pakenkti Assadui, iš tiesų jie galiausiai jį parėmė, pasimaudami ant jo strategijos skatinti ekstremizmą.
„Tai buvo neįkainojamos vertės paslauga Assado režimui. Tai leido jam pasakyti, nors ir netiesiogiai, kad būtent jis yra alternatyva terorizmui ir religiniam ekstremizmui“, - sako F. Hofas.
2012 metų liepą Abu Bakr al-Baghdadis išplatino pareiškimą lojaliems pasekėjams. „Primenu jūsų aukščiausią prioritetą – visur išlaisvinti musulmonus kalinius ir persekioti, žudyti jų budelius, ypač teisėjus, detektyvus ir apsaugininkus“, - pareiškė jis.
Tai vienareikšmiškai buvo kvietimas išlaisvinti buvusius Irako sukilėlius iš kalėjimų. Ir ISIS įvykdė savo lyderio įsakymą. Per metus jie įsiveržė į daugelį kalėjimų visame Irake, išlaisvindami iš jų apie 1000 kalinių.
Kaip rašo buvęs CŽV analitikas Akis Peretzas, jie išlaisvino „daug teroristų, kuriuos per daugelį metu sugavo elitinės JAV kariuomenės pajėgos ir perdavė Irako vyriausybei, kai jai buvo perleista šalies kalėjimų priežiūra 2010 metais“.
Žmonės, įkalinti dėl kitų nusikaltimų, taip pat buvo išlaisvinti. „Tokie kaliniai taip pat buvo naudingi teroristinei grupuotei, nes galėjo būti užverbuoti“, - sako A. Peretzas. „Net jei kitus nusikaltimus padarę kaliniai dar būdami kalėjime galėjo atsispirti džihadistų įtaigai, vėliau jie pasijuto „skolingi“ savo išlaisvintojams“.
Tai padėjo ISIS laimėti staigų jėgos papildymą ir taip pat parodė, kad dar prieš 2014 metų krizę buvo matomi akivaizdūs ženklai, kad Irako valstybė byra, kas suteikia vis daugiau galių ekstremistams. ISIS krizė neatsirado iš niekur. Kitaip sakant, tai buvo lėtai slenkanti tragedija, lydyma daugelio įspėjamųjų ženklų.
2013 BALANDIS: ISIS OFICIALIAI TAMPA ISIS IR IŠSISKIRIA SU AL-QAEDA
Tai nepatiko Joulaniui, kuris kreipėsi į al-Qaeda lyderį Aymaną al-Zawahirį. Zawahiris, kuris niekada iš tiesų nepasitikėjo AQI grupuote, palaikė Joulanį. Tai buvo sprendimas, kuris labai nepatiko Baghdadžiui. Tada ISIS ir al-Qaeda keliai išsiskyrė ir suskaldė džihadistų judėjimą Sirijoje.
Tai lėmė, kad ISIS „palaipsniui iškilo kaip autonominis vienetas Sirijos konflikte, įtraukiantis Nusra kovotojus ir pasiglemžiantis teritorijas šiaurės ir rytų Sirijoje“, - rašo Charlesas Listeris, knygos „Džihadas Sirijoje“ autorius. Galiausiai ISIS perėmė didžiosios šios teritorijos dalies kontrolę, įkurdama faktinę savo sostinę Rakoje, esančioje šiaurinėje Sirijos dalyje.
Tuo metu Assadas buvo visiškai patenkintas leisdamas ISIS stiprėti – dėl to, kad iš pradžių ISIS susidorojo su kitomis sukilėlių grupėmis. „ISIS beveik niekada nekovojo prieš Assado režimą. Jie buvo labiau susikoncentravę į kovą su kitomis opozicijos grupėmis ir žemių užgrobimą, kurių jų oponentai jau buvo įgiję“, - sako G. Robinsonas.
Iš dalies iš čia ir atsirado ISIS brutalumas.
2014 BIRŽELIS: ISIS NUŠLUOJA Š. IRAKĄ IR SKELBIA KALIFATĄ
Šis žaibiškas užgrobimas prikaustė pasaulio dėmesį. Sausį ISIS perėmė Faludžo miesto kontrolę, kuris anksčiau buvo AQI tvirtovė vakarų Irake. Irako vyriausybės negebėjimas keletą mėnesių atsikovoti Faludžos parodė, kokia išsemta ir nekompetentinga yra Irako valstybės armija praėjus keletui metų po nevykusio Malikio valdymo.
Mosulo ir didelės šiaurės Irako teritorijos dalies užkariavimas leido triumfuojančiam Baghdadžiui liepos 4 dieną paskelbti šią teritoriją „kalifatu“. Tai darydamas Baghdadis turėjo omenyje, kad ISIS dabar yra valstybė, ir ne bet kokia valstybė, o vienintelė legitimi islamo valstybė pasaulyje. Visi musulmonai, pasak Baghdadžio, privalo paremti gimstančią Islamo valstybę jos kovoje dėl žemių išlaikymo ir išplėtimo.
Kalifato įkūrimas ilgai buvo pagrindinis viso džihadistų judėjimo tikslas. Deklaruodamas, kad jis iš tiesų jį įkūrė, Baghdadis gavo didelį pranašumą prieš al-Qaeda kovoje dėl vadovavimo visiems pasaulio džihadistams.
„Nuo to laiko ISIS pavyko pritraukti daug daugiau pasiekėjų nei al-Qaeda‘i“, - sako Willas McCantsas, JAV santykių su islamo pasauliu specialistas. Tai taip pat jiems leido įgyti lyderystę tarp užsienio teroristinių grupuočių ir turėti dideles ISIS „franšizes“ Libijoje, Egipte ir Nigerijoje.
„Paskelbus kalifatą, grupuotės teisėtumas pradėjo priklausyti nuo paskelbtos valstybės gyvybingumo“, - sako Daveedas Gartensteinas – Rossas, Gynybos ir demokratijų fondo vyresnysis mokslo bendradarbis. Vėlesni metai pasirodė, kad tai iš tiesų tapo rimta grupuotės problema.
2014 RUGPJŪTIS:PIRMOJI ISIS KLAIDA – ĮSIVERŽIMAS Į KURDISTANĄ
Nuo pat AQI dienų, ISIS grupuotė buvo linkusi į ideologinį ir politinį perspaudimą.
„Kad galėtų tapti kalifu, asmuo turi atitikti sąlygas, kurios yra išdėstytos sunitų teisėje“, - savo straipsnyje apie ISIS ideologiją paaiškino Kanados žurnalistas Graeme‘as Woodas. Viena iš sąlygų yra ta, kad „kalifas turi valdyti teritoriją, kurioje gali vykdyti islamo įstatymus“. Kai įkuriamas kalifatas, „kalifo esminė pareiga yra karas, leidžiantis plėsti kalifatą“.
Viskas, ką žinome apie ISIS, rodo, kad tiek jos kovotojai, tiek ir pats Baghdadis rimtai žiūri į šios sąlygos vykdymą. Būtent todėl jie nusprendė užpulti Irako kurdus.
Irako kurdų mažuma kontroliuoja pusiau autonominį regioną Irako šiaurės rytuose ir turi galingas karines pajėgas, žinomas kaip „peshmerga“. Pirmąjį 2014 metų pusmetį jie buvo patenkinti išvengę konflikto su ISIS.
Tačiau 2014 metų rugpjūtį ISIS nusprendė įsiveržti į Irako Kurdistaną, greitai judėdami sostinės Erbilo link. Jie taip pat pradėjo genocido kampaniją prieš mažumos grupę, vadinamuosius Jazidus, kurie etniškai yra kurdai.
Tai įtraukė „peshmerga“ į karą, kuriame ISIS patyrė keletą rimtų pralaimėjimų. Tai taip pat į karą įtraukė JAV. Netrukus prasidėjo JAV prezidento Baracko Obamos ISIS bombardavimo kampanija. Tai buvo ribota karinė intervencija siekiant apsaugoti amerikiečių kadrus Erbilio mieste ir nutraukti Jazidų skerdynes.
ISIS įsiveržimas į Kurdistaną buvo atremtas. Spaudžiami kurdų, persigrupuojančių Irako karių, Irano remiamių šiitų kovotojų ir JAV aviacijos pajėgų, ISIS pradėjo trauktis atgal. Iki 2015 metų pradžios ISIS patyrė seriją pralaimėjimų. Balandžio mėnesį tankiai sunitų apgyvendintas Tikrito miestas buvo perimtas Irako pajėgų.
„Islamo valstybė... pralaimės savo kovą dėl teritorijų Irake išlaikymo, - yra sakęs buvęs nacionalinio saugumo patarėjas Irako klausimais tiek George‘o W. Busho, tiek Baracko Obamos administracijoje Dauglasas Ollivantas. - Galutinis rezultatas Irake rimčiausiems analitikams dabar jau yra aiškus“.
Sirijoje ISIS reikalai, atrodo, klostėsi geriau nei Irake: kelių pusių civilinis karas reiškė, kad nebuvo vieningos, patikimos jėgos, kuri galėtų mesti šiai grupuotei iššūkį. Tačiau 2015 metų viduryje Sirijos kurdai pradėjo kelti pavojų ISIS teritorijai.
ISIS, kaip ir Irake, bandė įsiveržti ir perimti teritoriją Sirijoje, kurioje dominuoja kurdų grupės. Grupuotė priartėjo labai arti tikslo. 2014 metų spalį ISIS beveik užgrobė Kobanę, kurdų tvirtovę prie Sirijos šiaurinės sienos su Turkija.
Tačiau kurdai atsilaikė ištisus mėnesius. Sausį, padedant JAV ir jų vadovaujamos koalicijos oro atakų, jie išstūmė ISIS iš savo teritorijų. Bet nesustojo ir pradėjo plėšti iš ISIS kitas teritorijas Sirijoje. Jie pasistūmėjo iki maždaug 50 km iki faktinės ISIS paskelbtos sostinės Rakos.
„Soufan grupė“, privati žvalgybos kompanija, kuri koncentruojasi į terorizmą, kurdų vedamą pasistūmėjimą Rakos link apibūdino kaip „rimčiausią simbolinį ir reikšmingą pavojų nuo to laiko, kai jie paskelbė kalifatą“.
Šios kurdų pergalės parodė, kad ISIS karinė strategija buvo ribota. Nuo praėjusio birželio grupuotė turėjo per daug priešų ir kovojo per daug skirtingų frontų. Jos gebėjimas staigiai manevruoti savo teritorijose buvo smarkiai apribotas koalicijos oro atakų. Lėtai, bet užtikrintai, ISIS pradėjo prarasti savo pozicijas.
„Nuo savo iškilimo piko praėjusią vasarą ISIS prarado apie 25 procentus teritorijos“, - sako McCantsas.
2015 metų ruduo: ISIS grįžta prie tarptautinio terorizmo
Lapkričio 13 dieną teroristai užpuolė keletą vietų Paryžiuje, nužudydami daugiau nei 130 žmonių ir sužeisdami daugiau nei 380. ISIS prisiėmė atsakomybę, o Prancūzijos valdžia pareiškė tikinti, kad būtent ISIS surengė šias atakas.
Paryžius nebuvo vienintelė atakų vieta. ISIS savižudžiai sprogdintojai užpuolė Kuveitą, Libaną ir Saudo Arabiją. Jie taip pat prisiėmė atsakomybę už Rusijos civilinio lėktuvo katastrofą virš Egipto Sinajaus dykumos.
„Didelė ISIS ideologinės paramos ir pasiekėjų pritraukimo dalis kyla iš naratyvo, kad ši grupuotė yra pergalinga“, - mano J.M. Bergeris, knygos „ISIS: A state of Terror“ (liet. „ISIS: terorizmo valstybė“) bendraautorius. Paryžiaus atakos „pakeitė pokalbius iš „ISIS yra sustabdyta“, kurie vyko dar lapkričio 12 d., į „ISIS nekontroliuojamai siautėja“, kurie vyko jau lapkričio 14 d.
Tačiau yra vienas galimas nerimą keliantis posūkis, kurio ISIS greičiausiai visiškai neplanavo. Atakos galėjo būti organizuojamos nepriklausomai nuo ISIS, šią grupuotę remiančių europiečių arba jos veteranų, o ne suplanuotos ISIS būstinėje Rakoje.
Tai būtų kitas etapas ISIS evoliucijoje. Ši grupuotė taptų įkvėpiančiu simboliu žmonėms, norintiems būti teroristais visame pasaulyje.
„Jeigu jie net nebando koordinuoti panašių dalykų, o jų „filialai“ ar fanai gali tai daryti savarankiškai, tai iš tiesų kelia susirūpinimą“, - reziumuoja W. McCantsas.