Kadaise ypač ryškiai žėrėjusio dainininko gyvybė užgeso gruodžio 3 dieną grupės „The Wildabouts“, su kuria pastaruoju metu koncertavo, gastrolių autobuse. Manoma, kad 48 metų rokeris mirė nuo širdies smūgio, tačiau autobuse rasti dideli narkotikų ir vaistų kiekiai užminė mįslę – ar tik muzikantas nebus sugrįžęs prie žalingų įpročių.
Tyrimo rezultatai užtruks
Remiantis autobuso apžiūros ataskaita, kurią pavyko gauti gandų puslapiui „TMZ“, Blumingtono (Minesotos valstija, JAV) policija įlipo į Weilando gastrolių autobusą po jo mirties ir jį apžiūrinėdama surado du krepšius, pripildytus baltos medžiagos, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo kokainas.
Dokumente teigiama, kad pareigūnai taip pat rado nepatentuotą antidepresanto „Xanax“ versiją, dviejų skirtingų rūšių migdomuosius vaistus, sintetinių opiatų nuskausminamuosius ir populiarią erekcijos sutrikimo gydymo priemonę „Viagrą“.
Policija taip pat rado vaistus, skirtus gydyti bipolinį sutrikimą (pasireiškia pakaitomis besikartojančia labai pakylėta nuotaika - manija, ir labai prislėgta – depresija, - red. past.) ir šizofreniją, kartu su maišeliu žalios, lapuotos medžiagos.
Kaip praneša gandų portalas, autobuso apžiūros ataskaitoje parašyta, kad visos šios farmacijos priemonės ir narkotikai buvo rasti autobuso miegamajame, tačiau ataskaitoje Scotto Weilando pavardė neminima.
Netrukus po Weilando mirties, vienas jo bičiulis pareiškė, kad 48-erių metų muzikantas neseniai vartojo kreką.
Tačiau jo trečioji žmona, fotografė Jamie Wachtel Weiland portalui „TMZ“ sakė, kad jos vyras nevartojo narkotikų jau daugelį metų, be to, grupės nariai turėjo susitarimą nevartoti narkotikų.
Weilando grupės draugas, 47-erių Thomas Deltonas Blackas, buvo areštuotas už kokaino laikymą, bet buvo paleistas iš kalėjimo jau kitą dieną laukti tolesnio grupės lyderio mirties aplinkybių tyrimo.
Dienraštis „Minneapolis Star Tribune“ pranešė, kad policija po Weilando kūno autopsijos laukia toksikologinio tyrimo rezultatų, kurių gavimas gali užimti nuo keturių iki aštuonių savaičių.
Scottas Weilandas. Vida Press nuotr.
Liko tik kelios nuotraukos su tėvu
Tikroji Scotto Weilando gyvenimo drama buvo atskleista jo antrosios žmonos atvirame laiške. Mary Forsberg Weiland laiške žurnalui „Rolling Stone“ atskleidė, kad jos ir roko žvaigždės vaikai, 15-metis Noah ir 13-metė Lucy, „neteko savo tėvo prieš daugelį metų ir viskas, ką jie prarado jam mirus ketvirtadienį, tebuvo viltis“.
„Tegul tai būna pirmas kartas, kai mes nešloviname šios tragedijos kalbomis apie rokenrolą ir demonus, kurie, beje, nebūtinai turi eiti koja kojon“, - parašė Mary laiške, publikuotame žurnale „Rolling Stone“.
Laiške kritikuojami tie, kurie mėgaujasi žiūrėdami į savo herojus, griuvinėjančius ant scenos, ir prašoma žmonių pagalvoti apie šeimas, kurios yra paliktos nuošalyje „su ašaromis akyse“. Jo buvusi žmona taip pat prisipažino, kad stengėsi užglaistyti ir nuo viešumos nuslėpti, kokios didelės ir rimtos buvo jos vyro problemos.
„Galite paklausti: „o iš kur mes turėjome tai žinoti. Mes skaitėme, kad jis mėgsta leisti laiką su savo vaikais ir kad jis nebevartoja narkotikų jau daugelį metų. Realybėje, ko jūs nenorėjote pripažinti, jis buvo paranojiškas vyras, kuris negalėjo atsiminti savo dainų žodžių ir kuris buvo nufotografuotas su savo vaikais vos kelis kartus per visus 15 savo tėvystės metų“.
Laiške išdėstomos detalės, kaip 48-erių vyras prieš daugelį metų nustojo matytis su savo vaikais, atskleidžiama, kad vaikai nebuvo pakviesti į jo vestuves, kai dainininkas vedė dar kartą, ir kad vaikai negali prisiminti paskutinio karto, kai praleido Tėvo dieną kartu su juo.
Mary atskleidžia kaip desperatiškai ji mėgino gydyti Weilandą ar palaikyti jį kritiškais momentais, kad jis galėtų apsilankyti renginiuose, svarbiuose jo vaikams.
Tačiau buvo tam tikrų akimirkų, kai problemos buvo tokios baisios, kad vaikų teisių apsaugos tarnybos sakė, kad roko žvaigždei negalima vienam patikėti prižiūrėti Noah ir Lucy, rašoma atvirame laiške.
„Tai paskutinis žingsnis mūsų ilgame atsisveikinime su Scottu, - rašoma Mary Forsberg. - Nepaisant to, kad jaučiau, kad neturime kito pasirinkimo, galbūt mums niekada nereikėjo jo paleisti. Tačiau gali būti, kad šie keli išsiskyrimo metai buvo jo kaip tėvo dovana mums – vienintelis būdas, kurį jis galėjo sugalvoti, kad pasiliktų giliai mūsų sielose“.
Grupė „Stone Temple Pilots“ tapo vienu komerciškai sėkmingiausių kolektyvų, praėjusio amžiaus pabaigoje išpopuliarėjus „grunge“ muzika – ryškiausia šio stiliaus žvaigžde buvo neilgai gyvavusi „Nirvana“, kurios lyderis Kurtas Cobainas gyvenimą baigė savižudybe.
„Stone Temple Pilots“ debiutinis albumas „Core“, išleistas 1992 metais, žaibiškai išpopuliarėjo ir buvo parduotas 8 mln. kopijų tiražu. Grupės singlas „Plush“ laimėjo „Grammy“ apdovanojimą.
Kiti grupės darbai taip pat buvo labai sėkmingi: 1994 metais išleistas albumas „Purple“ įsiveržė į pirmąją „Billboard“ sąrašo vietą, buvo parduota 6 mln. jo kopijų, o kūriniai „Interstate Love Song“ ir „Vasoline“ tapo hitais.
Scottas Weilandas. Vida Press nuotr.
Atviras laiškas
2015 metų gruodžio 3-oji nėra Scotto Weilando mirties diena. Be abejo, tai oficiali diena, kurią žmonės gedės, ir tai buvo paskutinė diena, kai jis galėjo būti nuspirtas priešais mikrofoną dėl finansinės naudos ar kitų pramogai...
Mes nenorime nuvertinti Scotto neįtikėtino talento ar jo sugebėjimo užvesti bet kokią publiką su ta neįtikėtina energija, kurią jis turėjo. Labai daug žmonių pakankamai maloningai įvertinto jo dovaną. Jo muzika išliks. Tačiau juk ateina tas laikas, kai kažkas turi atsistoti ir pasakyti, kad tai vėl atsitiks – nes kaip visuomenė mes praktiškai tai skatiname. Mes skaitome baisias koncertų apžvalgas, žiūrime video, kaip dainininkai krenta, neprisimena ar nemato dainų žodžių, kurie rodomi ekrane vos per kelis žingsnius nuo jų. Ir tada mes paspaudžiame „dėti į krepšelį“, nes tie, kurių vieta iš tiesų turėtų būti ligoninėje, dabar yra suvokiama kaip menas...
Dauguma šių menininkų turi vaikus. Vaikus su ašaromis akyse, išgyvenančius panikos priepuolius, nes jų verksmo niekas negirdi. Jūs galite paklausti, „iš kur mes tai galėjome žinoti? Mes skaitėme, kad jis mėgo leisti laiką su savo vaikais ir kad nebevartojo narkotikų jau daugelį metų!“ Realybėje, ko jūs nenorėjote pripažinti, jis buvo paranojiškas vyras, kuris negalėjo atsiminti savo dainų žodžių ir kuris buvo nufotografuotas su savo vaikais vos kelis kartus per visus 15 savo tėvystės metų.
Kada Scottas pradėjo naujus santykius, tikėjausi, kad jie jį įkvėps augimui. Aš dažnai ragindavau jį susitikinėti su „normalia“ mergina, moterimi, kuri taip pat būtų mama, kuri turėtų energijos, kurios man pritrūko, kad jį ir toliau mylėčiau. Tačiau kai jis dar kartą vedė, vaikams vietos nebeliko. Jie nebuvo pakviesti į jo vestuves, čekiai vaikų išlaikymui dažnai neatkeliaudavo. Mūsų kažkada buvęs mielas katalikas berniukas atsisakė žiūrėti, kaip jo vaikai dalyvauja kalėdiniame vakare, nes dabar jis tapo ateistu. Jie niekada nėra buvę jo namuose, ir jie negali prisiminti paskutinio karto, kada jie jį matė per Tėvo dieną. Aš šituo su jumis dalinosi ne tam, kad teisčiau, aš tai darau, nes jūs greičiausiai žinote bent vieną vaiką, kuris išgyvena panašius dalykus. Jeigu žinote, pastebėkite juos ir įvertinkite jų patirtį. Pasiūlykite juos palydėti į šokius ar išmokykite žaisti futbolą. Net drąsiausia mergaitė ar berniukas neišdrįs paprašyti kažko panašaus: jie gali gėdytis arba nenorės sukelti jums nepatogumų. Tiesiog pasiūlykite ar netgi primygtinai reikalaukite, jeigu to prireiks.
Tai paskutinis žingsnis mūsų ilgame atsisveikinime su Scottu. Nepaisant to, kad jaučiau, kad neturime kito pasirinkimo, galbūt mums niekada nereikėjo jo paleisti. Tačiau gali būti, kad šie keli išsiskyrimo metai buvo jo kaip tėvo dovana mums – vienintelis būdas, kurį jis galėjo sugalvoti, kad pasiliktų giliai mūsų sielose. Per kelis paskutiniuosius metus aš girdėjau jo liūdesį ir sumišimą, kai jis man skambindavo vėlai naktį, jis dažnai verkdavo dėl savo nesugebėjimo atsiriboti nuo blogų žmonių ir blogų sprendimų. Nesakysiu, kad jis dabar gali ilsėtis ramybėje ar to, kad jis dabar geresnėje vietoje. Jo vieta – su vaikais kieme kepant kepsnius ir laukiant futbolo rungtynių. Mes pykstame ir liūdime dėl šio praradimo, tačiau labiausiai esame nusivylę tuo, kad jis pasidavė...
Mūsų viltis dėl Scotto mirė, tačiau vis dar egzistuoja viltis dėl kitų. Tegul tai būna pirmas kartas, kai mes nešloviname šios tragedijos kalbomis apie rokenrolą ir demonus, kurie, beje, nebūtinai turi eiti koja kojon. Išmeskite depresiją keliančius marškinėlius su užrašu 1967-2015 – geriau panaudokite šiuos pinigus nuvesdami vaiką į rungtynes ar tiesiog nupirkdami ledų.