Organai bus paimami iš mirusių donorų. Chirurgai iš Baltimorės, Johno Hopkinso universiteto Medicinos mokyklos tikisi, kad persodintas penis pradės funkcionuoti per keletą mėnesių po operacijos, o su laiku išsivystys šlapinimosi funkcija, jutimai ir ilgainiui gebėjimas užsiimti seksu, rašo „The New York Times“.
Remiantis JAV Gynybos metu gautų traumų registro departamento duomenimis, nuo 2001 iki 2013 metų net 1367 karių genitalijos nukentėjo nuo sužeidimų Irake ar Afganistane. Beveik visi buvo jaunesni nei 35-erių ir buvo sužeisti per savadarbių bombų arba taip vadinamų improvizuotų sprogstamųjų užtaisų sprogimus. Kai kurie prarado visas savo penio ar sėklidžių dalis. Gydytojai tokias traumas vadina urogenitalinėmis.
Prarastos galūnės tapo gerai žinomu karų Irake ir Afganistane simboliu, tačiau genitalijų sužeidimai yra dažnai slepiami ir neretai yra apgaubti gėdos, stigmatizavimo, jų drovimasi.
„Šios urogenitalinės traumos nėra tas dalykas, apie kurį mes girdime ar skaitome labai dažnai, - sako daktaras W.P. Andrew Lee, Johno Hopkinso universitetinės ligoninės Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vadovas. - Manau, kad visi sutiks, kad yra baisu, kai jaunas vyras, kuriam nėra nė 30-ies, namo grįžta su visiškai sunaikinta dubens sritimi“.
Medicinos žurnaluose buvo užfiksuoti tik du ankstesni penio transplantacijos atvejai: nepavykusi operacija Kinijoje 2006 metais ir sėkminga operacija Pietų Afrikoje, atlikta praėjusiais metais. Tokia operacija yra laikoma eksperimentine. Johno Hopkinso universitetas davė gydytojams leidimą atlikti 60 tokių transplantacijų. Universitetas stebės rezultatus ir nuspręs, ar šią operaciją įtraukti į standartinių gydymų sąrašą. Ši operacijas turi rizikas, kaip ir bet kuri kita sudėtinga transplantacijos operacija. Šios rizikos apima kraujavimo, infekcijos tikimybę ir galimybę, kad vaistai, reikalingi sumažinti transplantato atmetimo tikimybę, padidins riziką susirgti vėžiu.
Daktaras Lee įspėjo, kad pacientai turi savo situaciją vertinti realistiškai ir „negalvoti, kad gali pilnai atsistatyti“. Bet gydytojai tikrai gali pacientams pasakyti, ko jie gali tikėtis.
„Kai kurie tikisi susilaukti vaikų, - sako daktaras Lee. - Galvoju, kad tai – realus tikslas“.
Transplantuojamas bus tik penis, ne sėklidės, kuriose gaminasi sperma. Todėl jeigu transplantato gavėjas ateityje taps tėvu, vaikas genetiškai bus jo, ne donoro. Vyrai, kurie visiškai prarado sėklides vis dar galės gauti penio transplantatus, tačiau nebegalės susilaukti biologinių vaikų.
2006 metais Kinijoje atliktos operacijos atveju, transplantato gavėjas po keleto savaičių paprašė, kad penis jam būtų pašalintas. „Dėl psichologinės atmetimo reakcijos“, - sako Johno Hopkinso universiteto gydytojas, pridurdamas, kad iš pooperacinių nuotraukų buvo matyti, kad transplantatas turėjo negyvos ir besilupančios odos plotų, kurie greičiausiai atsirado dėl nepakankamos kraujotakos.
„Tačiau Pietų Afrikoje atliktos operacijos pacientas, jaunas vyras, kurio penis buvo amputuotas dėl nevykusio apipjaustymo, neseniai tapo tėvu“, - pasakoja daktaras Geraldas Brandacheris, Johno Hopkinso universiteto Rekonstruktyviosios transplantacijos programos mokslo direktorius.
Karo lauke sužeistus vyrus gydantys gydytojai pasakoja, kad nepaisant to, kokio sudėtingumo yra kitos jų traumos, pirmas dalykas, apie kurį vyrai klausia pabudę po operacijos – ar sveikos jų genitalijos.
„Mūsų jauni pacientai vyrai geriau prarastų abi kojas ir ranką nei patirtų urogenitalinę traumą“, - sako JAV Veteranų sveikatos apsaugos sistemos vadovas Scottas E. Skilesas.
Seržantas Aaronas Causey, kuris 2011 metais Afganistane per savadarbės bombos sprogimą prarado abi kojas, vieną sėklidę ir dalį kitos, sako, kad sėklidžių trauma jam kėlė didžiausią nerimą.
„Man nesvarbu, kas tu esi – kareivis, civilis, ar bet kas kitas, jeigu turi tokią traumą kaip ši, tai yra daugiau nei fizinis sužeidimas“, - pripažįsta seržantas Causey.
Kai kurie gydytojai sukritikavo penio transplantacijos idėją, teigdami, kad ji nėra gyvybiškai būtina. Tačiau John‘o Hopkinso universiteto Pediatrinės plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus direktorius daktaras Richardas J. Redettas sako: „Kai susipažįsti su šiais žmonėmis, pamatai, kaip jiems tai yra svarbu“.
„Yra siaubinga netekti penio ir kapšelio dalių, - sako daktaras Redettas. - Ši kūno dalis yra labai stipriai susijusi su vyro savęs suvokimu. Tie vyrukai atidavė viską, ką turi“.
Johno Hopkinso universiteto bioetikas Jeffrey Kahnas sako, kad pernai sužeistus veteranus remiančio Bobo Woodruffo fondo surengtos konferencijos metu karių žmonos pasakojo, kad urinogenitalinės traumos pažeidė jų vyrų vyriškumo suvokimą. Daug pasakantis faktas yra tas, kad dalyvavę konferencijoje vyrai patys nekalbėjo apie savo sužeidimus.
Kaip sako daktaras Redettas, nors chirurgai gali sukurti penį iš kitų paciento kūno dalių audinio (operacija, kuri atliekama vis daugiau transeksualų), erekcija be implanto yra neįmanoma, o implantai per dažnai keičia poziciją, sukelia infekciją arba išnyra. Dėl šios priežasties Johno Hopkinso universiteto komanda mano, kad transplantatai yra geriausia išeitis, kai penis negali būti išgydytas ar atkurtas. Net jeigu transplantacija nepavyks ir transplantatas galiausiai bus pašalintas, blogiau nei anksčiau vis tiek nebus.
Tačiau ar gali vyrai ir jų partneriai apsiprasti su mintimi, kad jų intymiausia kūno dalis yra gauta iš kito vyro?
Pasak daktaro Brandacherio, geriausia analogija yra rankų transplantatai, nes rankos yra labai asmeniškas ir savitas dalykas. Tai yra transplantatas, kurį gavėjas gali matyti, skirtingai nei, pavyzdžiui, inkstą ar kepenis.
„Galiu pasakyti apie visus pacientus, su kuriais dirbau nuo 1998 metų, kad kiekvienas iš jų po operacijos pažiūri į transplantatą, pabando jį pajudinti ir tada iškart pavadina jį „savo ranka“, - sako daktaras Brandacheris. „Jie tuojau pat jį priskiria prie savo kūno dalių. Galėčiau padaryti prielaidą, kad taip pat bus ir su penio transplantatu“.
Daktaras Kahnas sako, kad tai buvo esminis dalykas, dėl kurio organų donorų šeimų prašyta atskiro leidimo paimti penį, lygiai taip pat kaip specialaus leidimo reikia veido ir rankų transplantatų naudojimui. Nėra laikoma savaime suprantamu dalyku, kad žmonės, kurie sutinka paaukoti savo artimojo inkstus ar kepenis, taip pat sutiks, kad būtų pašalintos jų mylimųjų genitalijos. Chirurgams reikalingi santykinai jauni donorai, kad tikimybė, jog persodintas organas galės atlikti seksualinę funkciją, būtų didesnė.
Pasak daktaro Lee, kol kas penio persodinimo operacija yra siūloma tik karo lauke sužeistiems vyrams. Ji nėra daroma transseksualiems asmenims, nors tai ateityje gali pasikeisti.
„Kai informacija apie tokias operacijas pasklis ir kai jos bus pripažintos sėkmingu ir geru gydymu, atsiras įvairiausių klausimų apie tai, ar tokios operacijos bus daromos žmogui, norinčiam pakeisti lytį, - sako daktaras Kahnas. - Tačiau ką tu pasakysi donorui ar jo šeimai? 23 metų vyras, sužeistas atlikdamas savo pareigą karo lauke, skamba visiškai kitaip nei žmogus, kuris siekia pasikeisti lytį“.
Tam, kad transplantacija būtų galima, tam tikri gavėjo nervai ir kraujagyslės turi būti funkcionuojantys, taip pat kaip ir jo šlaplė – latakas, pro kurį iš kūno pasišalina šlapimas. Kaip ir prieš bet kurią kitą organų persodinimo operaciją, stebima, ar kandidatas yra psichologiškai pasirengęs, supranta riziką ir naudą, gali laikytis transplantato atmetimo tikimybę mažinančių vaistų gėrimo režimo ir turi šeimą, kurį jam gali suteikti paramą po operacijos.
Šiuo metu yra vertinami keli potencialūs kandidatai. „Mes turime vieną kandidatą, su kuriuo esame nemažai pajudėję į priekį, - sako daktaras Redettas, pridurdamas, kad tikisi, jog pacientas greitu metu bus įtrauktas į transplantato laukimo sąrašą. - Tai reikš, kad belieka laukti donoro“.
Johno Hopkinso universiteto atstovė spaudai pranešė, kad kandidatai ir jų šeimos duoti interviu žiniasklaidai atsisakė.
Pasak daktaro Lee, universitetas apmokės pirmąją persodinimo operaciją, o kitoms operacijoms jis paprašė JAV Gynybos departamento finansavimo. Chirurgai nemokamai skirs savo laiką. Viena tokia operacija kainuos nuo 200 tūkst. iki 400 tūkst. dolerių. Daktaras Lee sako, kad JAV Veteranų reikalų departamentas finansuos vaistus, kuriuos vyrai turės vartoti, kad būtų sumažinta transplantato atmetimo tikimybė.
Projektui ruošiamasi jau keletą metų – vykdomi išplėstiniai tyrimai ir atliekami tyrimai su lavonais. Pavyzdžiui, į lavonus buvo leidžiami šviesiai nuspalvinti maisto dažikliai, kad išryškėtų cirkuliacinis penio sistemos žemėlapis. Daktaras Lee sako, kad šis tyrimas parodė prieš tai nežinomus penio aprūpinimo krauju aspektus, kurie bus labai svarbūs penio persodinimo operacijos sėkmei.
Pasak daktaro Lee, operacija turėtų trukti apie 12 valandų. Chirurgai turės sujungti nuo dviejų iki šešių nervų, ir šešias ar septynias venas ir arterijas, jas susiūdami po mikroskopu.
Pirmosiomis savaitėmis po operacijos bus paliktas kateteris, pro kurį pasišalins šlapimas. Pasak daktaro Lee, seksualinei funkcijai išsivystyti prireiks daugiau laiko – greičiausiai keleto mėnesių. Jis sako, kad gavėjo nervai įaugs į persodintą organą kažkur po 2,5 cm per mėnesį, todėl gijimo laikas priklauso nuo gavėjo sužeidimų lygio ir kiek daug jo nervams reikės augti.
Po transplantacijos vyrai turės gerti transplantato atmetimo tikimybę mažinančius vaistus ir turės tai daryti visą gyvenimą. Tokie vaistai slopina imuninę sistemą ir gali padidinti tikimybę susirgti vėžiu.
Kad rizika būtų minimali, John‘o Hopkinso universiteto komanda atrado būdą naudoti tik vienus vaistus vietoj trijų rūšių, kurių paprastai prireikia transplantato gavėjams.
Penio persodinimo operacijos metu pacientams bus leidžiami vaistai, kurie sumažina imuninės sistemos ląstelių kiekį. Praėjus maždaug dviem savaitėm po operacijos pacientui bus padaryta donoro kamieninių ląstelių infuzija, kuri sumažina paciento imuninės sistemos tendenciją atakuoti transplantatą, taip pat bus bus leidžiamas tik vienas transplantato atmetimo tikimybę mažinantis vaistas „Tacrolimus“. Gydytojai sėkmingai šią techniką naudojo su pacientais, kuriems buvo persodinamos rankos.
„Galutinis tikslas yra atstatyti funkciją, ne tik užtikrinti fizinį penio egzistavimą“, - sako daktaras Brandacheris. Būtent to organo gavėjai nori labiausiai.
„Jie sako: noriu ir vėl pasijusti pilnaverčiu, - sako daktaras Brandacheris. - Labai sunku įsivaizduoti, ką reiškia, kai nesijauti pilnavertis. Tai yra labai subtilūs dalykai, kuriuos mes vertiname labai rimtai ir galvojame, kad šie transplantatai vyrams gali sugrąžinti pilnavertiškumo jausmą“.