Slaptoji JAV tarnyba, priešingai negu jų kolegos iš Rusijos, yra kur kas demokratiškesni ir pažangesni. Štai, pavyzdžiui, jie sukėlė į tinklą daugybę išslaptintų dokumentų. Kiekvienas norintis gali pamatyti FTB virtuvę iš arčiau ir išstudijuoti surinktas asmens bylų fotokopijas kaip, pavyzdžiui, Charlie Chaplino, Marilyn Monroe, Walto Disney, Franko Sinatros ir daugelio kitų.
Aktyvią meno priežiūros politiką Amerikoje įvedė pirmasis FTB direktorius Edgaras Hooveris. Jis atidžiai stebėjo visus filmus, kuriuose figūravo jo organizacija ir netgi pats dalyvavo filmavimo aikštelėse, kai buvo kuriami filmai apie FTB. Jo iniciatyva spaudoje buvo pradėtas „komunisto“ Charlie Chaplino persekiojimas – didis komikas nenorėjo su juo bendradarbiauti ir leido sau pasijuokti iš Hooverio. Įvairios rašliavos spaudoje iššaukė piliečiams patriotines nuotaikas, kurios pakurstė piketus: „Chaplinas – raudonųjų kompanionas!“, „Šalin iš mūsų šalies!“, „Ištremti Chapliną į Rusiją!“.
Chaplinas buvo ne vienintelis – socialistinio pavojaus baimė privertė specialiąją tarnybą kontroliuoti netgi pačių didžiausių patriotų, tokių kaip Elvio Presley, lojalumą JAV. Rokenrolo karalius paaukojo septynis tūkstančius dolerių Los Andželo policijai, kad paremtų visuomenės saugumo programą (tai buvo didžiausia parama per visą šios programos egzistavimo istoriją). Grįžusius iš Vietnamo karius Elvis Presley apdovanojo piniginiais prizais, o politinius patriotus – kolekciniais ginklais; jis taip pat dainavo naujokams, kuriuos valstybė išsiuntė į karą.
Vis dėlto FTB turėjo daug medžiagos apie Elvį Presley. Kaip pažymėta organizacijos internetinėje svetainėje, dar ne visi slapti dokumentai yra paskelbti, bet net ir esamų pakanka suprasti, kad, nepaisant tūkstančius knygų ir televizijos laidų, mes apie rokenrolo karalių žinome toli gražu ne viską.
Iš paskelbtų prezidento Nixono ir FTB archyvuose rastų įrašų mes žinome, kad, pavyzdžiui, Elvis mokėsi komunistinės propagandos (dirbo specialiojoje tarnyboje), norėjo būti slaptuoju popkultūros inkvizitoriumi JAV ir pranešti specialiajai tarnybai apie laisvamanius-neformalus.
Viskas prasidėjo nuo atsitiktinio susitikimo lėktuve, kuriame kartu su karaliumi skrido Kalifornijos respublikonų senatorius George'as Murphy. Elvis Presley, kuris priminė senatoriaus darbuotoją, džiaugėsi bendrakeleiviu, su kuriuos ilgai aptarinėjo šalies problemas.
Pakalbėti buvo apie ką: 60-ųjų pabaigoje – 70-ųjų pradžioje buvo neramūs laikai valdžios atstovams. Miestų gatvių ir universitetų kontrolė atiteko kairiųjų radikalų studentams, neformalams, maištininkams – visiems kovojantiems už taiką visame pasaulyje. Dėl didėjančio studentų nedarbo kilusi studentų revoliucija Prancūzijoje peraugo į visuotinį streiką, kuriame dalyvavo 10 milijonų žmonių. Politinė krizė lėmė tai, kad valdžia pasikeitė, o prezidentas Charlesas de Gaulle atsistatydino.
Tai negalėjo nepakurstyti patriotinių nuotaikų tarp piliečių, politikų ir JAV specialiųjų tarnybų, kurios buvo užtikrintos, kad visa tai gali persimesti į Valstijas ir tapti kvailu pavyzdžiu Amerikos jaunimui. Šalis buvo įklimpusį į sudėtingą karą Vietname, o po kariuomenės įsiveržimo į Kambodžą JAV užplūdo neregėtos studentų protestų akcijos. Taip vadinami naujieji kairieji ir hipiai aktyviai įtraukė į antikarinius protestus vis daugiau ir daugiau naujų narių.
Sustiprėjo „Juodųjų panterų“ judėjimas – afroamerikiečių kairiųjų radikalų organizacija reikalavo vis daugiau teisių juodaodžiams šalies gyventojams. Antikariniai maršai iš pradžių praėjo taikiai, tačiau valdžiai neparodžius jokios reakcijos, įsiliepsnojo neapykanta. Kilo kruvini susirėmimai su policija – Kento universitete 1970 m. gegužės 4 d. Ohajo nacionalinės gvardijos kariai per susišaudymą mirtinai sužeidė keturis žmones. Pralietas jaunų žmonių (iš kurių du išvis nedalyvavo protestų akcijose) kraujas numušė prezidento Richardo Nixono reitingus ir privertė valdžiai stipriai susimąstyti. Po kelių mėnesių prezidentas išvedė kariuomenę iš Kambodžos ir „užšaldė“ operaciją Vietname.
Elvį Presley jaudino esama situacija šalyje. Išklausęs dainininką lėktuve, senatorius Murphy patarė jam kreiptis tiesiai į prezidentą. Muzikantas ant aviakompanijos blankų greitai parašė laišką JAV prezidentui Richardui Nixonui su prašymu susitikti. Negana to, jis pats nuvežė laišką į Vašingtoną ir laukė atsakymo apsistojęs viename iš viešbučių.
Prezidento ir rokenrolo karaliaus susitikimas įvyko 1970 m. gruodžio 21 d. Po šio susitikimo liko eilė nuostabių fotografijų, kuriose įamžintas momentas, kaip R. Nixonas ir E. Presley spaudžia vienas kitam ranką. Tiesa, detalių apie susitikimą spaudoje paminėta nedaug. Spaudoje buvo rašoma, kad dainininkas remia politiką R. Nixoną bei užsimenama apie naują dainininko kolekcijoje atsiradusį ženkliuką, kurį padovanojo jam prezidentas. Štai ką, pavyzdžiui, rašė laikraštis „Washington Post“: „Rokenrolo žvaigždės ir policijos gerbėjo Elvio Presley, renkančio teisėsaugos organų darbuotojų ženkliukus ir aukojančio tūkstančius dolerių policijai ir labdaros organizacijoms, susitikimas su prezidentu buvo labai emocionalus ir jaudinantis. R. Nixonas jam įteikė paauksuotą agentų biuro kovai su narkotikais ženkliuką – jie apsikabino, o E. Presley akys prisipildė ašaromis“.
Dabar, kai yra galimybė pažiūrėti į laiško fotokopiją ant šešių blankų ir paskaityti ataskaitą apie R. Nixono susitikimą su E. Presley, galima daryti išvadą, kad ženkliukas buvo tikrai ryškus akcentas geltonajai spaudai ir miesto gyventojams – rokenrolo karaliaus užgaidos kėlė juoką. Laiške prezidentui R. Nixonui E. Presley išsakė savo susirūpinimą šalies ateitimi ir siūlėsi dirbti tėvynės labui, kadangi jos priešai nelaikė juo asmeniu kaip nors susijusiu su valdžia. E. Presley buvo užtikrintas, kad galėtų ramiai ir saugiai veikti. Štai ištrauka iš laiško:
„Gerbiamas prezidente! Visų pirma norėčiau prisistatyti. Mano vardas Elvis Presley ir aš labai Jumis žaviuosi bei reiškiu didelę pagarbą Jūsų kabinetui. Prieš tris savaites aš kalbėjausi su viceprezidentu Spiro Agnew ir išreiškiau jam savo susirūpinimą bei nerimą mūsų šalies ateitimi. Narkotikų kultūros atstovai, hipiai, SDS (Studentai už demokratinę visuomenę), ,,Juodosios panteros“ ir t.t. nelaiko manęs savo priešu arba, kaip jie patys pasakė – valdžios atstovu. O aš vadinu visa tai Amerika ir myliu savo šalį. Pone, aš džiaugiuosi galėdamas siūlyti Jums savo paslaugas tam, kad padėčiau mūsų šaliai ištrūkti iš krizės. Man nereikalingi titulai, laipsniai ar postai aukštose pareigose. Aš galiu atnešti daug naudos, jeigu tik Jūs mane įforminsite federaliniu agentu. Aš dirbčiau savo kanalais, nes turiu daug įvairaus amžiaus pažįstamų iš skirtingų socialinių sluoksnių. Žinoma, visų pirma aš artistas – juo aš ir liksiu, bet visko, ko man labiausiai reikia – tai federalinio įgaliojimo. […] Aš liksiu čia (turima galvoje Vašingtono viešbutis) tiek, kiek reikalinga tam, kad gaučiau man taip būtiną federalinio agento įgaliojimą. Aš giliai išstudijavau narkomanijos problemą ir komunistų metodus, kuriais ,,praplaunamos smegenys“. Aš labai džiaugčiausi padėdamas bet kokiu klausimu, bet su sąlyga, kad viskas bus daroma paslaptyje“.
Kaip matyti, Elvis buvo giliai susirūpinęs tuo, kas darėsi šalyje ir pademonstravo savo žinias apie susiklosčiusią politinę situaciją. Elvio laiške paminėta SDS (studentai už demokratinę visuomenę), buvo viena iš tų organizacijų, kurios išvedė į gatves tūkstančius karo priešininkų. Į SDS demonstraciją Vašingtone atėjo apie 25 tūkstančius žmonių, po kurios ji tapo lyderiaujančia pasipriešinimų organizacija. Ji surengė akcijas visoje šalyje, o jos pasekėjų skaičius studentų miesteliuose augo kaip grybai po lietaus.
Publikacijos tęsinys – lapkričio 10 d., antradienį, portale Vyriskai.lt