"Žmonės galvoja, kad jie yra išskirtiniai ir individualūs. Tačiau kai jie ekrane pamato kažkokią savo elgesiui būdingą detalę, tai jiems būna kaip apsireiškimas“, - juokiasi aktoriai, kurie savo juokeliams kurti turi solidžią bazę.
Visų pirma, prie to prisidėjo ilgametis dalyvavimas KVN („Linksmų ir išradingų klubas“ – red. past.), kur Sergejus priklausė komandai „Uralo koldūnai“, o Michailas buvo Sočio komandos „Saulės nualinti“ narys. Visų antra, „Naša Raša“ duetui nėra svetima pasaulinė klasika. Svetlakovas prisipažįsta apie meilę „Monty Python“, taip pat iš dalies ir Charmsui.
„Mano namų tualete guli jo eilių knyga, - pasakoja Sergejus, išlaikydamas rimtą veido išraišką. – Kai aš ją skaitau, atsipalaiduoja ir mano kūnas, ir smegenys. Taigi dažniausiai procesas praeina be jokių problemų“.
Michailas yra arčiau tautos. Jis mėgsta „Nuogą ginklą“.
"Maloniausia, kai mes girdime: „Mieste turime tokį patį žmogų – jis taip pat žiūri, taip pat kalba kaip "Naša Raša". Bet kartą mums paskambino iš Čeliabinsko vamzdžių fabriko, kuriame tariamai dirba mūsų personažas - šaltkalvis gėjus Duginas, ir pasipiktino: „Jūs ką, pas mus nėra jokių gėjų!“ - sako Michailas.
"Buvo labai juokingas nutikimas - direktoriaus pavaduotojas mus aprėkė, kokio velnio mes darome gėdą jų fabrikui! Sakė: „Visų pirma, jokių gėjų pas mus nėra, visų antra, aš negaliu suprasti, kada jūs ateinate į fabriką. Skambinu budintiems, o žmonių, praeinančių su kameromis, jie nematė“ - pasakojo Sergejus.
Anot aktorių, Ivanas Dulinas ir Michalyčius yra, iš esmės, tragiški personažai: "Todėl režisierius Maksimas Pežemskis reikalavo iš mūsų visiško atsidavimo. Mes šiems vaidmenims labai atsakingai ruošėmės ir prieš filmavimus daug repetavome. Ir vaidinome pagal Stanislavskį, skirtingai nei tadžikus, kuriuos mes vaidinome pagal Čechovą".
Kuris personažas jų mylimiausias?
"Aišku, kad Ivanas Dulinas, - juokiasi Michailas. - Kažkuriuo momentu pradedi juo iš tikrųjų tikėti ir jį užjausti. Nors vėliau atsirado ir visiškai naujų personažų, ne mažiau ryškių ir juokingų".
Sergejus sako, kad įsijausti į gėjaus šaltkalvio vaidmenį jam nebuvo sunku: "Aš daugiau nei dešimt metų dirbu komiku, todėl šis juokingą personažą suvaidinau gana lengvai. Tiesa, teko labiau laikytis teksto, o ne improvizuoti, kaip, pavyzdžiui, aš darau su televizijos žiūrovu iš Taganrogo. Nepaisant to, manau, kad personažas gavosi spalvingas ir, kaip ir visi šaltkalviai, rūstus!"
Dėl gėjaus šaltkalvio Ivano Dulino populiarumo ir jo meilės be atsako Michalyčiui, Čeliabinskas projekte liko dar vieneriems metams.
"Mūsų klausia, kodėl būtent Čeliabinske gyvena „žydrasis“ personažas? Iš tikrųjų mes pirmiausia sugalvojame situacijas, o tik vėliau pagalvojame apie miestą. Kai atsirado personažas „rūstusis gėjus“, mes pagalvojome apie Čeliabinską, nes gėjus šaltkalvis – nesąmonė! Bent jau aš taip manau", - juokiasi Michailas.
Ar jie juokiasi patys žiūrėdami savo siužetus?
"Tikrai taip, - sako Michailas. - Jeigu juokinga, aš žvengiu. O jeigu nejuokinga, tai man pasidaro gėda".
"Aš irgi juokiuosi, - antrina Sergejus. - Man tai yra pagrindinis rodiklis. Jeigu tai, ką mes darome, kelia juoką mums patiems, reiškia, kitiems taip pat bus juokinga.
„Žydrasis“ šaltkalvis iš Čeliabinsko, nervų nelaikantis futbolo komandos „Gazmias“ treneris, tadžikai – intelektualai Ravšanas ir Džumšudas, Krasnadaro bičai ir su televizoriumi kalbantis vyras tapo atpažįstamais personažais, kurių juokeliai cituojami. Vėliau herojų atsirado dar daugiau...
Sergejus: „Nuotakų mieste Ivanove vienam vyrui tenka 3,5 tūkst. moterų. Tarp dailiosios lyties atstovių vyrauja žiauri konkurencija. Čia, sušių bare „Baltasis gluosnis“, dirba padavėja Anastasija Kontratjeva...“
Michailas: „49-ajame trasos Tula – Riazanė kilometre jau trejus metus dirba jaunesnysis Valstybinės automobilių inspekcijos inspektorius Gavrilovas ir „naktinė plaštakė“ Elvyra. Abu personažai bijo dėl savo klientų...“
Sergejus: „Mieste N gyvena pats sąžiningiausias policininkas pasaulyje. Virš jo jau beveik atsirado aureolė, tačiau jo šeima visiškai neturi ką valgyti...“
"Kai mes supratome, kad pagal reitingus aplenkiame „Comedy Club“, mums pasidarė baisu. Buvo svarbiausia – nenuvilti žiūrovų. Tačiau kuo toliau, tuo pas mus buvo juokingiau! Atsirado labai daug fizinių transformacijų - buvo netgi padaryta mano veido kopija, kad pavyktų sukurti neįprastą grimą“, - pasakoja Michailas.
"Stengėmės vaidinti žmones, kurie mums atrodo juokingi, iš įvairių socialinių sluoksnių. Nutarėme viską paimti iš realaus gyvenimo, o ne tiesiog išgalvoti neegzistuojančius personažus. Herojų tipus mes pamatome gatvėje, televizijoje, darbe – visur.
Pavyzdžiui, mūsų herojės Elvyros frazes kūrėme kartu su režisieriumi ir scenaristais, kaip pagrindą paėmę bukos glamūrinės blondinės ir realios prostitutės iš viešbučio „Magnolija“ kalbėjimą", - sako Sergejus, neįsivaizduojantis savęs ne aktoriaus-komiko amplua, kuris pasireiškė dar mokykloje.
Tačiau paklausus, ar mokytojai rašydavo į pažymių knygelę pastabas iš serijos „juokino klasę, trukdė vesti pamoką“, aktorius atsakė savo stiliumi: "Aš visą laiką bandžiau prajuokinti bendraklasius, tačiau nė vienas iš mokytojų nesuprato mano tikrųjų ketinimų. Todėl mano pažymių knygelė buvo užpildyta banalumais: „Spjaudėsi soromis į Gatalskają“. Arba „išspaudė tušinuko turinį ant dešimtokės suknelės“.
Ir dar: „parašė ant sienos negražų šešių raidžių žodį“. Vėliau visi spėliojo, kas tai per žodis".