„Jeigu būčiau kalta ir norėčiau apgauti šį įrenginį, tai nebūtų sunku“, - sako aktorės Sharon Stone įkūnyta psichopatė filme „Esminis instinktas“. Poligrafo – geriau žinomo kaip melo detektorius – istorija yra pilna žmonių, sugebėjusių jį apgauti.

Poligrafo įrenginys buvo išrastas 1921 metais Berklio mieste, Kalifornijoje, JAV.
„Berklio mieste dirbo labai žinomas policijos vadas, Augustas Vollmeras, kuriam buvo patikėta policijos reforma. Jis taip pat buvo JAV policininkų profesinio lygio kėlimo lyderis, - sako Kenas Alderis, Šiaurės vakarų universiteto Čikagoje istorijos profesorius. - Jis iš tiesų norėjo išnaudoti mokslą tam, kad policininkai patys labiau gerbtų įstatymus. Jis norėjo naudoti šį mokslinį tardymo metodą vietoj to, kuris anksčiau buvo vadinamas „trečiuoju laipsniu“ – būdas išgauti informaciją iš žmonių juos sumušant“.

Melo detektorius. Vida Press nuotr.

Berklio policijos pareigūnas Johnas Larsonas sukūrė pirmąjį tokį įrenginį, remdamasis sistolinio kraujospūdžio testu, rašo BBC. Šį testą anksčiau išrado psichologas Williamas Moultonas Marstonas, kuris vėliau tapo komiksų rašytoju.

Marstonas tikėjo, kad kraujospūdžio pokyčiai gali parodyti, ar asmuo meluoja.
Modernūs poligrafai vienu metu matuoja keletą fizinių pokyčių, tokių kaip pulsas ir kvėpavimas ir tas pats kraujospūdis.

Tačiau poligrafo patikimumui iškilo grėsmė beveik iškart, kai tik jis buvo išrastas.
1923 metais istoriniame JAV Aukščiausiojo Teismo sprendime, byloje Frye prieš JAV, buvo išaiškinta, kad moksliniai įrodymai, tokie kaip poligrafu gauti rezultatai, gali būti taikomi bylose tik tada, jei bus „įrodyta, kad jie gavo bendrą pripažinimą“ mokslininkų bendruomenėje.
Poligrafo pusėn stojo Leonardas Keeleris, kuris 1930 metais Šiaurės vakarų universitete Čikagoje padėjo įkurti mokslinę nusikaltimų tyrimų laboratoriją – pirmąją teismo laboratoriją JAV. Po metų tokią laboratoriją sukūrė ir JAV Federalinis tyrimų biuras.

1948 metais Keeleris suvaidino patį save filme „Skambinti: Northside 777“, kuriame aktoriaus James‘o Stewarto įkūnytas reporteris įrodė, kad du už žmogžudystę nuteisti žmonės yra nekalti.
„Vienas iš dalykų, kuriuos Keeleris darė puikiai, buvo blefuojant priversti žmones prisipažinti, - sako Kenas Alderis. - Jis gebėjo gauti 60 proc. prisipažinimų tiesiog blefuodamas (ir grasindamas melo detektoriumi)“.

Keelerio paskaitas Šiaurės vakarų universitete Čikagoje lankė karikatūristas Chesteris Gouldas, kuris, kalbama, pagal Keelerį ir jo kolegas sukūrė savo nepaperkamą herojų Dicką Tracy.
Praėjus 90-čiai metų po išradimo, poligrafas vis dar nėra pripažintas mokslinės, teisinės ar politinės bendruomenės.

„Visas šis procesas kvepia XX amžiaus raganavimu“, - yra sakęs senatorius Samas Ervinas.
Faktas, kad rimti nusikaltėliai karts nuo karto apgauna poligrafą, taip pat nepadeda.
2003 metais Garis Ridgway'us prisipažino, kad tai jis yra vadinamasis Žaliosios upės žudikas, nužudęs 49 moteris Sietle (JAV). Ridgway’us praėjo melo detektoriaus testą 1987 metais, tuo metu kai kitas vyras – kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo nekaltas – šio testo nepraėjo.

Buvo manančių, kad tokie psichopatai kaip Ridgway’us ar serijinis žudikas Tedas Bundy geba apgauti poligrafą, nes jiems būdingas žemesnis nei normalių žmonių nerimo lygis. Tačiau tyrimai šiuo klausimu nepateikė vienodų rezultatų.

Taip pat yra kitų pavyzdžių, kaip antai Aldrichas Amesas, JAV CŽV agentas, kuris šnipinėjo Rusijos naudai. Jam taip pat pavyko apgauti poligrafą.

„Poligrafija neturi mokslinio pagrindimo, nes poligrafo technikos, kurios šiandien naudojamos, buvo išvystytos tardytojų, ne mokslininkų“, - sako George’as Maschke, buvęs JAV Kariuomenės žvalgybos pareigūnas ir vienas iš AntiPolygraph.org įkūrėjų.

„Remtis poligrafo rezultatais yra pavojinga ir neatsakinga. Poligrafija neprogresavo taip, kaip turėtų progresuoti mokslas. Nes tai nėra mokslas, tai yra tardymo technika. Jis gali būti naudingas gaunant prisipažinimą, tačiau poligrafas nėra patikimas. Poligrafo testai gali būti lengvai įveikiami. Tu net neturi būti apmokytas šnipas ar sociopatas. Tu tiesiog turi suprasti, kaip atpažinti kontrolinius klausimus ir valdyti reakcijas į juos naudojantis tokiomis technikomis kaip įkandimas į liežuvio šoną ar matematinių uždavinių sprendimas mintyse“, - sako jis.

Pastaraisiais metais rinką pasiekė nauji melo aptikimo testai, tokie kaip balso analizės programa, kuri gali būti naudojama kai kurių institucijų siekiant patikrinti, ar ieškovai nemeluoja.
Tačiau ar naujos technikos atras paprastą būdą nustatyti, kad kažkas meluoja?

„Griežtai kontroliuojamomis laboratorinėmis sąlygomis įmanoma naudoti smegenų atvaizdavimo techniką – funkcinį magnetinį rezonansą, - sako Stevenas Rose‘as, Atvirojo universiteto neuromokslų profesorius. – Tiriamų žmonių prašoma sąmoningai meluoti. Teigiama, kad iš tiesų galima aptikti, jei kažkas sako netiesą. Tačiau realiame pasaulyje taip nėra“.

Geraintas Reesas, Londono universiteto koledžo Kognityvinių neuromokslų instituto direktorius, sako: „Aš nesu pernelyg optimistiškai nusiteikęs dėl to, kad mes atrasime įrenginį, kuris galės skaityti mintis ar aptikti melą. Tai labai mažai tikėtina, bent jau dabar arba artimiausioje ateityje. Mes negalime pasakyti, kad jeigu kažkuri konkreti smegenų dalis yra aktyvi, tai reiškia, kad šis žmogus meluoja. Bet kuri smegenų dalis vienu metu gali apdoroti keletą dalykų“.