Įdomiausia, jog daugiausia žiūrovų simpatijų pelnė ne teigiamas juostos herojus Šurikas, kurį suvaidino aktorius Aleksandras Demjanenka, o blogiukų trijulė, į kuriuos itin vykusiai įsikūnijo Georgijus Vicinas, Jurijus Nikulinas ir Jevgenijus Morgunovas.
Rusų leidinys „Argumenty į fakty“ žvilgtelėjo į 2001 metais mirusio Georgijaus Vicino gyvenimo kelią, kuriame netrūko spalvingų nutikimų, o viena ryškiausių ir skandalingiausių istorijų, sukrėtusi Maskvos teatralų bendruomenę, nutiko dar 1936-aisiais.
Jaunasis aktorius Vicinas įsimylėjo ne bet ką, o aktorę Diną Topolevą – studijos, vėliau tapusios Jermolovos teatru, meno direktoriaus ir nacionalinio Sovietų Sąjungos artisto Nikolajaus Chmeliovo žmoną. Vicinui tuo metu buvo 19 metų, Topolevai – 35-eri, tačiau ji atsakė jam tuo pačiu ir paliko savo vyrą. Kartu jie pragyveno beveik 20 metų, bet oficialiai taip ir nesusituokė.
Rodos, po tokios išdavystės aktoriaus karjerai teatre turėjo ateiti galas. Tačiau Chmeliovas atleido žmonai ir savo mokiniui Vicinui, ir toliau jam duodavo naujų vaidmenų. Beje, kai Vicinas jau buvo vedęs kitą moterį, o aktorė Topoleva liko viena ir sunkiai sirgo, G. Vicinas ją slaugė. Atnešdavo produktus, pirkdavo vaistus, samdė slaugytojas. Beje, jo teisėta žmona Tamara Mičiurina tuo metu visiškai palaikė savo vyrą.
Meilė: apvalių formų moterys
„Su savo oficialia sutuoktine Vicinas taip pat susitiko Jermolovos teatre, - pasakoja Trijų aktorių muziejaus direktorius Vladimiras Cukermanas. – Tamara Mičiurina, garsaus Rusijos biologo dukterėčia, dirbo šiame teatre rekvizitore. Kaip pasakojo pati T. Mičiurina, su Vicinu jiedu susipažino per Velykas. Ji atėjo į savo darbovietę, kur žmonės atnešė velykinių pyragų. Į kabinetą, laikydamas margutį rankoje, įžengė Vicinas: „Mergaitės, aš atėjau jus pasveikinti su Velykomis“. Jie tris kartus pasibučiavo, pasižiūrėjo vienas kitam į akis... ir pradėjo susitikinėti“.
„Kaip jis gražiai mergino savo būsimąją žmoną!, - prisimena žymaus Rusijos režisieriaus Leonido Gaidajaus komedijų scenaristas Jakovas Kostiukovskis. – Tamara buvo putli moteris. Vicinui visada tokios patiko, jis sakydavo: „Apvali moteris patrauklesnė už lieknutę, primenančią pieštuką“.
Įpročiai: trečias nebūsiu!
Vicinas septynis kartus vaidino Bailį. Vėliau vaidino Paniurėlį juostoje „Sėkmės džentelmenai“, girtuoklį komedijoje „Negali būti“. Keitėsi scenarijai, o įvaizdis liko toks pat – išgeriantis prasčiokėlis. Žiūrovai galvojo, kad gyvenime jis taip pat yra alkoholikas, prie jo visada kabinėdavosi girtuokliai ir siūlydavo jam: „Būsi trečias?“. Jis atsakydavo: „Ne, aš galiu būti tik ketvirtas ir būtent tokia yra koncepcija“.
Kol girtuokliai suprasdavo, ką nori pasakyti aktorius, jis spėdavo nueiti. Vicinas apskritai nevartojo alkoholio. „Kaukazo belaisvės“ filmavimo metu dėl to jam kilo problemų. Pagal scenarijų, Vicinas turėjo vienu ypu išgerti visą puodelį alaus, tačiau jis kategoriškai atsisakė tai daryti. Užtat pasiūlė kitą išeitį: „įpilkite erškėtuogių gėrimo“. Filmuojamas pirmas dublis, antras... Vicinas išgėrė jau penkis puodelius, ir tada kažkas pastebėjo: „Netinka! Nėra putos!“
Kitas filme vaidinęs žymus aktorius Jurijus Nikulinas pasiūlė į puodelį įdėti vatos, tačiau Vicinas neištvėrė: „Šeštas puodelis man jau nebetilps. Ar su vata, ar be jos!“. „Kaip sau norite, - įsikišo režisierius Leonidas Gaidajus. – Bet nufilmuoti dar vieną dublį teks. Ir šįkart su tikru alumi“. Blaivininkui Vicinui teko per jėgą išgerti puodelį alaus.
Georgijus Vicinas. Vida Press nuotr.
Karjera: dramos aktoriaus potencialas
Vicino pase ir antkapyje užrašyta gimimo data – 1917 metų balandžio 23-oji. Iš tikrųjų jis gimė 1918 metais, o papildomus metus sau priskyrė tam, kad greičiau įstotų į teatro studijas. Oficiali aktoriaus gimimo vieta – Petrogrado (Sankt-Peterburgo) miestas – taip pat išgalvota. Jis atėjo į šį pasaulį Suomijoje, Terioki gyvenvietėje, kuri vėliau atsidūrė sovietų imperijos teritorijoje. Bet ar įmanoma, kad nacionalinis didingos valstybės artistas galėjo gimti užsienyje?! Savaime suprantama, kad ne! Būtent todėl jo biografija buvo pataisyta.
Aktoriaus filmografijoje taip pat yra netikslumų. Jo pirmuoju vaidmeniu kine laikomas opričniko vaidmuo Sergejaus Eizenšteino juostoje „Ivanas Rūstusis“. Tačiau Georgijus Vicinas yra sakęs, kad Eizenšteino akyse nėra regėjęs, o ekrane pirmą kartą pasirodė geležinkelininko vaidmenyje Sergejaus Jutkevičiaus filme „Sveika, Maskva“. Tai buvo 1945-ieji metai. Vėliau režisierius Grigorijus Kozincevas nufilmavo jį Gogolio vaidmenyje ir ruošėsi filmuoti „Hamlete“. Apskritai, iš pradžių Vicinui buvo žadama dramos aktoriaus karjera, tačiau jo kino likimas pasikeitė po 1961 metais išleisto trumpametražio Gaidajaus fimo „Šuo Barbosas ir neįprastas krosas“. Jis tapo Bailiu, o Hamletą suvaidino aktorius Smoktunovskis.
Gyvenimas: negodus geradarys
Georgijus Vicinas galėjo turėti viską: automobilius, sodybas, pinigus. Tačiau aistros turtams jis neturėjo. „Jis nebuvo parsidavęs, - sako Vladimiras Cukermanas. – Stengėsi gyventi kukliai. Jis slėpėsi nuo įkyrios publikos savo bute arba išvažiuodavo vienas į gamtą tik su molbertu“.
Gyvenimo pabaigoje jis pasirodydavo humoristiniuose koncertuose, o gavęs honorarą pirkdavo maistą benamiams šunims. Vieną kartą priglaudė pusgyvį aviganį, jį atgaivino ir pavadino Berniuku. Šuo mėgdavo miegoti ant savo šeimininko. Kai Vicinui skambindavo iš kino studijos, jo sutuoktinė sakydavo: „Jis negali kalbėti. Ant jo miega Berniukas. Vargšas šuo tiek prisikentėjo... tegul dabar pailsi“.
Georgijus Vicinas mirė 2001-ųjų spalį, sulaukęs 83 metų.