Ekonominė krizė

Nikita Chruščiovas išsiskyrė savo užsidegančiu charakteriu, kuris jį pastūmėdavo atlikti impulsyvius ir tuo pačiu neapgalvotus sprendimus. Dmitrijus Šepilovas, savo laiku priklausęs aukščiausiajai Sovietų Sąjungos vadovybei, kartą užsiminė apie Chruščiovą: „Velnias jį žino, kas jam gali šauti į galvą“.

Chruščiovas iš tiesų keistai pasielgdavo – batu belsdavo per stalą Jungtinių Tautų organizacijos posėdžiuose, žadėdavo per dvidešimt metų sukurti komunizmą ir praktiškai sirgo kukurūzų sodinimo manija.

1960-ųjų metų pradžioje Sovietų sąjunga jau ėmė pavargti nuo Nikitos Chruščiovo. Netgi didysis laimėjimas kosmose nepadėjo jo autoritetui išsigelbėti nuo neišvengiamo kritimo.
Chruščiovo ekonominė politika privedė prie to, kad pradėjo mažėti ekonomikos našumas, o įsikišimas į privačias valdas, kuomet žmonės buvo verčiami skersti gyvulius ir kirsti vaismedžius – sukėlė opią problemą šalyje, rašo Rusijos leidinys "Argumenty i fakty".

Jei per stalininį laikotarpį šalyje beveik kasmet buvo mažinamos produktų kainos, tai 1962 metų gegužę vyriausybė buvo priversta paskelbti kainų augimą – mėsai ir mėsos produktams apie 30 proc., sviestui – 25 proc.

Šis sprendimas susilaukė didelio nepasitenkinimo iš darbininkų pusės. „Atšilimas“ prisidėjo prie to, kad pasipiktinimas valdžios sprendimais buvo reiškiamas praktiškai visiškai atvirai.

Necenzūrinė kalba, kuria buvo apkalbama 1962 metų sovietų valdžia, skambėjo visose įmonėse ir kolektyvuose, tačiau socialinis sprogimas įvyko būtent Novočerkaske.

Kaip visada būna tokiais atvejais, įvykis buvo sąlygotas keleto veiksnių. Novočerkasko lokomotyvų gamykla, tapusi įvykių epicentru, vienijo didelę kolektyvo bendruomenę (geriausiais metais čia dirbo apie 15 tūkst. darbuotojų) – dalį jos sudarė iš kitur atvykę užsidirbti darbininkai. Jie su savo šeimomis gyvendavo arba kukliuose barakuose, arba nuomojamuose butuose, už kuriuos jiems tekdavo pakloti didelę dalį savo uždarbio.

Šiems žmonėms produktų kainų pakilimas buvo didžiausias smūgis jų biudžetui. Prie šito prisidėjo dar ir tai, jog kartu buvo pakeltos ir darbo dienos normos NEVZ (Novočerkasko elektrinių lokomotyvų gamykloje). Tai reiškė automatiškai sumažėjantį uždarbį.


1962 metų birželio 1-ąją plieno ceche vyko karšta diskusija sprendžiant du pagrindinius klausimus – „Kas kaltas“ ir „Ką daryti?“. Visa tai pasibaigė tuo, kad apie 200 žmonių, metusių darbą, išėjo ieškoti vadovybės pasikalbėti.

Tuo momentu numalšinti konfliktą buvo gana lengva, pateikus vadovybei iškeltą klausimą buvo tikimasi surasti bendrą kalbą.

Tačiau gamyklos direktorius Borisas Kuročkinas, neįvertinęs situacijos rimtumo, į vieno darbininko repliką „vaikai nemato nei mėsos, nei pieno“, stumtelėdamas šalia esančią pyragėlių pardavėją atsakė: „Nieko tokio, vietoje pyragėlių su mėsa, valgysite pyragėlius su mėsos subproduktais!“.

Istorijos nežinojimas nepaleidžia nuo atsakomybės. Prancūzų karalienė Marija Antuanetė, leptelėjusi apie Paryžiaus pyragų skanumą, neteko ir karūnos, ir galvos. Šarvuočio „Potiomkino“ pareigūnai, siūlę jūrininkus maitinti sukirmijusia mėsa, buvo sukilėlių sušaudyti ar nuskandinti .
„Chruščiovą į mėsą!“

Direktoriaus frazė apie pyragėlius įaudrino įtampos kupiną atmosferą. Per keletą minučių sukilo visa gamykla, o darbininkų rankose atsirado plakatai „Mėsos, pieno, didesnių atlyginimų!“.

Įvykiai įsibėgėjo kaip sniego lavina. Darbininkai užblokavo geležinkelį sustabdė traukinį, važiuojantį iš Saratovo į Rostovą. Ant jo lokomotyvo atsirado užrašas: „Chruščiovą į mėsą!“.

Naujiena apie maištą NEVZ išplito po Novočerkaską, ten pradėjo traukti ir kitų gamyklų darbuotojai, ir jau dienos viduryje protesto akcijoje dalyvavo apie 500 žmonių.

Vieningos maištininkų vadovybės nebuvo, nebuvo ir nuoseklios tolesnių veiksmų programos. Kažkas jau kvietė „mušti žydus-inžinierius“, tačiau atsakas buvo nuosaikus.

Apmėtė buteliais ir akmenimis


Apie nepaprastąją padėtį buvo pranešta Maskvai, asmeniškai Chruščiovui, kuris įsakė nusiųsti į Novočerkaską aukšto lygio delegaciją, kurią sudarė TSKP Centrinio komiteto prezidiumo atstovai Kozlovas ir Mikojanas, pirmasis Rostovo regioninės partijos sekretorius Basovas, Vidaus reikalų ministerijos atstovai, KGB ir kariškiai.

Tuo tarpu miesto vadovybė, pasirodžiusi esanti nepasiruošusi ekstremaliems įvykiams, net nebandė kaip nors nuraminti žmonių.

Įgaliota delegacija atvyko į Novočerkaską 16 val. Po pusvalandžio regioninė ir miesto valdžia bandė kalbėti išėjusi į balkoną ir taip stengdamasi sumažinti įtampą.

Šioje vietoje taip pat buvo padaryta klaida. Susierzinusiems, įsikarščiavusiems žmonėms reikėjo žmogiško pokalbio, o sekretorius A. Basovas pradėjo skaityti anksčiau žiniasklaidai pateiktą TSKP Centrinio komiteto kalbą.

Minioje pasigirdo švilpimas, o sekretoriui į pagalbą atėjo gamyklos direktorius Kuročkinas, jis buvo apmėtytas akmenimis ir buteliais. Prasidėjo gamyklos šturmas.

Išsigandęs Basovas pradėjo skambinti kariškiams ir prašyti pagalbos. Tuo tarpu pastate prasidėjo triukšmas ir chaosas. Atvykusius palaikyti tvarkos neginkluotus policijos pareigūnus, kurių buvo 200, sukilėliai išstumdė, kai kuriuos sumušė.

Vakare šalia gamyklos pasirodė kariniai šarvuočiai, tačiau nebuvo imtasi jokių veiksmų. Pasiklausę įžeidinėjimų, jie tyliai išvažiavo.

Vėliau tapo aišku, kad ši karių grupuotė bandė atkreipti dėmesį, kol persirengę KGB pareigūnai evakuavo iš apgulto pastato Basovą ir kitus valdžios atstovus.

Naktį darbininkai, pamatę, kad į juos nėra kreipiamas joks dėmesys iš valdžios pusės, nusprendė kitą dieną eiti protestuoti ir ginti savo teises prie miesto komiteto pastato. Patys uoliausi siūlė eiti užimti telefono ir telegrafo būstines, tačiau tam dauguma nepritarė.

Tuo metu Maskvoje Nikita Chruščiovas, kurį maištininkai ragino „atiduoti mėsai“, šėlo, reikalaudamas numalšinti Novočerkasko sukilimą.

Straipsnio tęsinį skaitykite rytoj, rugsėjo 5 dieną, portale Vyriskai.lt