Alus ir kilimai
Rašytojas Aleksandras Advenko taip prisimena savo susitikimą su didvyriu:
- Brangūs svečiai, - sako Stachanovas, - Sveiki atvykę į namus! Jie dabar yra mano. Buvo skirti vyriausiajam inžinieriui, o atiteko kalnakasiui Alioškai Stachanovui...
Įeiname į namus, matome krūvas daiktų. Viskas nauja, kai kas dar ir neišpakuota.
- Matėte?! – juokiasi Stachanovas. – Geras jubiliejus. Iš visų Donbaso kampelių man siunčia dovanas. Kaip gi atsisakysi?
Stachanovas nepaprastai linksmas, o žmona griežta:
- Jeigu iš tikrųjų norėtų jų atsisakyti, prievarta niekas nekištų tų dovanų į rankas. Dovanotojai yra tokie dosnūs kitų sąskaita. 6 dėžės alaus! Kodėl tiek daug? Trys kilimai. Mums ir mūsų vieno pakako.
- O aš? – juokiasi Stachanovas. Pribėgo prie pianino, atvėrė dangtį ir vienu pirštu spustelėjo baltą ir juodą klavišus. – Simfonija, maršas, koncertas, valsas!
Žmona buvo jau kita – Stachanovas susiburkavo su penkiolikmete moksleive Galina Bondarenko. Jo šlovė buvo tokia didelė, jog civilinės metrikacijos skyriuje nuotaką užregistravo kaip keliais metais vyresnę. Netrukus A. Stachanovas išvyko mokytis į Maskvą, pradėjo ištaigingai gyventi. Vienų girtų muštynių metu iš jo pavogė švarką, į kurį buvo įsegtas Lenino ordino ženkliukas. Jam jį iš naujo išdavė, tačiau Stalinas pagrasino: „Jei nebaigsi lėbauti, pakeisime tavo garsią pavardę žymiai kuklesne“. Didvyris kurį laiką buvo nurimęs, tačiau jo aistra lėbavimui nenuslūgo, todėl jį praminė Stikliniu.
Tikslai nusibrėžti
Stachanoviečių judėjimas vis dar vyravo visoje šalyje – nuo Maskvos iki periferijos. Kiekvienoje įmonėje atsirasdavo savų stachanovų: Makaras Mazajus metalurgijoje, Ivanas Gudovas staklių gamyboje, Piotras Krivonosas transporto srityje, Dusia ir Marusia Vinogradovos tekstilėje, Paša Angelina žemės ūkyje. Vaikai taip pat neliko užnugaryje: jaunasis kabardinas Barasbis Chamgokovas augino kumeliukus Raudonajai armijai, tadžikų pionierė Mamlakat Nachangova surinko rekordinį kiekį medvilnės, be to, ji ir nusifotografavo su Stalinu: žiniasklaida ir džiaugėsi, ir stebėjosi.
1936 metų pabaigoje stachanoviečiai jau sudarė visą armiją. Tarp stachanoviečių, kurie 1939 metais buvo apdovanoti ordinais ir medaliais, buvo 20 tūkst. pramonės darbuotojų, 1150 menininkų, 200 sportininkų ir t.t. Kūrėjai turėjo būti nusipelnę atskirų apdovanojimų jau vien dėl to, kad be atokvėpio kūrė dainas apie stachanoviečius, tapė jų portretus bei kūrė filmus apie juos – pavyzdžiui, Aleksandrovo „Šviesus kelias“, kuriame Dusia Vinogradova mokė dirbti staklėmis legendinę sovietų akorę Liubovę Orlovą.
Aktyviais stachanoviečiais tapo ir jėgos struktūrų darbuotojai. Pavyzdžiui 1938 metais Kirgizijos TSR vidaus reikalų liaudies komisariatas paskelbė „liaudies priešų“ medžioklės varžytuves. Ataskaitoje buvo nurodyta, jog „tik vasarį ketvirtoji divizija, palyginus su trečiąja divizija, pusantro karto padidino areštų skaičių“.
Sulaukė Levo Trockio sūnaus kritikos
Tų metų stachanoviečių judėjimą geriausiai išanalizavo Levo Trockio sūnus Levas Sedovas gyvenęs užsienyje (kuris netrukus Paryžiuje mirė neaiškiomis aplinkybėmis). Jo straipsnis „Opozicijos biuletenyje“ tvirtino, kad stachanoviečiai niekuo nesiskiria nuo aukštą atlyginimą gaunančių darbininkų buržuazinėse šalyse – ten taip pat vyrauja materialinis interesas. Todėl jų iniciatyva nėra artima socializmui, kaip sakė Stalinas, priešingai – nuo jo tik atitolstama, ir taip sukeliamas darbinės klasės išsisluoksniavimas.
L. Sedovas nurodė, kad stachanoviečiai uždirba 3-4 kartus daugiau nei paprasti darbininkai: „Mažai tikėtina, kad kurioje nors iš pažangių kapitalistinių valstybių yra toks didelis algų skirtumas, kaip kad šiandieninėje SSRS“. Be to, darbininkų pastangos buvo pernelyg skubotos ir įtemptos, kas lemia tiek technikos, tiek sveikatos žalą. Dažnai rekordai buvo fiksuojami apgaulingai. Straipsnyje taip pat buvo paminėta, kad sovietų vadovybė, skirstanti stachanoviečiams privilegijas, kitus vertė dirbti daugiau ir sunkiau, pasiekiant fizinių pajėgumų ribą.
Tačiau tiesa taip pat yra dėl to, kad masinis stachanoviečių judėjimas ženkliai padidino darbo našumą: per pirmą penkmetį jis išaugo iki 40 proc., per kitą – netgi iki 90 proc. Vidutinis atlyginimas per šį penkmetį išaugo kone dvigubai, neišsilavinusių darbuotojų skaičius nukrito nuo 40 iki 15 proc. – kiekvienas stachanovietis privalėjo pabaigti mokyklą ar technikumą. Stalino režimas pasiekė užsibrėžtus tikslus: sukūrė, kad ir daug paaukodamas, galingą pramonę, leidusią patenkinti tiek karinius, tiek taikius šalies poreikius.
O kada tai nutiko, darbo iniciatyva po truputį nukrito ir buvo pristabdyta. Tiesa, po karo stachanoviečių brigados Donbase siekė atstatyti sugriautas ir užtvindytas šachtas. O Nikita Chruščiovas bandė eksperimentuodamas atkurti buvusią darbininkų šlovę. Buvo iškilusios naujos pavardės – Valentina Gaganova su „Gaganovos judėjimu“ bei ukrainiečių Nadežda Zaglada su „Zaglados judėjimu“. Tačiau tai buvo nevykusios kopijos, neiššaukusios nei jokio masinio entuziazmo, nei rimtų ekonominių pasiekimų.
Pasiuntė Nikitą Chruščiovą
Tuo pačiu metu nukentėjo ir pats A. Stachanovas, ilgą laiką „besitrynęs“ anglių pramonės ministerijos departamente.
Pagal vieną versiją, N. Chruščiovas veteranų susitikime A. Stachanovui yra pasakęs: „Mes, kalnakasiai...“, o A.Stachanovas, kuris, kaip įprasta, buvo neblaivus, jam atkirto: „ Koks tu po velnių kalnakasys?“. Galbūt dėl to, o gal ir ne, tačiau A. Stachanovas buvo atleistas iš pareigų ir buvo išsiųstas gyventi į Torezo miestą, esantį Donbaso regione, kur jis galutinai nusigėrė. Kada vietiniai komunistai kartą atvyko jo aplankyti, jie pamatė purviną kambarį, pripildytą tuščiais buteliais.
Paskutinis herojaus prieglobstis buvo psichiatrinė ligoninė, kur jis ir mirė 1977 metais. A. Stachanovas buvo palaidotas Kadievkoje, kur buvo „Centrinė - Irmino“ šachta, o pats miestas skubiai buvo pervadintas Stachanovo vardu.
Vardai, griaudėję per visą šalį
Aleksandras Busiginas (1907-1985). Gimė Kolevatovsko kaime, Kostromos provincijoje. 1931 metais išvyko į Gorkio automobilių gamyklos statybas, kur jis tapo pirmos klasės darbininku. 1935 metais jo vadovaujama komanda per pamainą pagamindavo 966 alkūninių velenų, kai norma buvo 675. Busiginas tapo cecho vadovu.
Dusia Vinogradova (1914-1962) ir Marusia Vinogradova (1910-1990). Bendrapavardės, gimusios Ivanovo regiono kaimuose. Tapo audėjomis gamyklose. 1935 metais pradėjo pamainomis dirbti prižiūrėdamos po keliasdešimt ir daugiau staklių vienu metu (rekordas – darbas su 284 staklėmis vienu metu). Inicijavo „Vinogradovų judėjimą“, o gražioji ir žavingoji Dusia tapo komjaunimo-darbininkės idealu, užsienyje vadinta „Mis SSRS“. Baigusios Pramonės akademiją, Vinogradovos ilgai dirbo direktoriaus pavaduotojomis įvairiuose tekstilės fabrikuose.
Makaras Mazajus (1910-1941). Gimė Krasnodaro regione, 1930 metais pradėjo dirbti Mariupolio metalurgijos gamykloje, vėliau – šaltkalviu viename iš cechų. Keletas jo techninių idėjų leido patobulinti krosnies konstrukcijas – tai leido padidinti plieno gamybos kiekius. Su savo komanda yra pasiekęs keletą gamybos rekordų. Karo metais, siekdamas apsaugoti gamyklos įrangą, nesuspėjo evakuotis iš Mariupolio. Po brutalių kankinimų jis buvo nužudytas fašistų, o darbo pirmūno meni mieste stūksantis paminklas.
Piotras Krivanosas (1910-1980). Gimė geležinkeliečių šeimoje. Dirbo garvežių montuotoju Slaviansko mieste, vėliau – traukinio mašinistu. 1935 metais padidino garvežio katilo apkrovas, o tai leido dvigubai padidinti traukinių greitį. Po karo tapo Pietvakarių geležinkelio vadovu, gyveno ir mirė Kijeve.
Paša Angelina (1912-1959). Gimė Staroševo kaime, Donecko regione, graikų šeimoje. 1930 metais, baigusi traktoriaus vairuotojo kursus, tapo pirmąja traktorininke Donbase. Vėliau gimtinėje organizuodavo moterų traktorininkių brigadas. Jos įžymus šūkis – „šimtas tūkstančių draugių – pirmyn į traktorius!“. Sunkiai dirbo iki pat paskutinių gyvenimo metų. Palaidota gimtajame kaime.
Mamlakat Nachangova (1924-1992). Gimė Šachmansurio kaime. Vienuolikos metų, padėdama mamai laukuose, pradėjo rinkti medvilnę abiem rankomis, surinkdama keturis kartus daugiau nei dirbant įprastai viena ranka. Tapusi jauniausia Sovietų sąjungos piliete, apdovanota Lenino ordinu, inicijavo novatorišką stachanoviečių judėjimą. Karo metais ligoninėse prižiūrėdavo sužeistuosius, organizavo maisto produktų rinkimą blokadą pergyvenančiam Leningradui (dabar - Sankt Peterburgas). Baigusi pedagoginį institutą, daugelį metų dėstė anglų kalbą Dušanbėje.
Nikita Izotovas (1902-1951). Gimė Orlovo kaime, nuo dvylikos metų dirbo Gorlovkos šachtoje. 1932 metais 20-čia kartų viršijo anglių kasybos plano normą, organizuodavo kursus šachtoje, per kuriuos supažindindavo su savo darbo metodais. Vėliau prisijungė prie stachanoviečių, nuo 1936 metų vadovavo įvairioms kasykloms. Aktyviai dalyvavo Donbaso atstatyme po karo, mirė ištiktas širdies priepuolio.