Idėja
1934 metų vasarį TSKP XVII suvažiavimas, vėliau pramintas „sušaudytųjų suvažiavimu“, atgaline tvarka patvirtino antrojo penkmečio planą. Pagrindinis tikslas – pramonės revoliucijos užbaigimas, kuris Vakaruose tęsėsi du šimtmečius, o šalyje, kurioje nugalėjo socializmas, turėjo vykti dar po kokio dešimtmečio. Tam reikėjo ne tik padidinti gamybos apimtis, kurios šalyje trūko – o trūko beveik visko, bet taip pat ir padidinti darbo našumą, kuris buvo penkis kartus mažesnis nei JAV, Rusijos leidinyje “Rodina” rašo istorikas Vadimas Erlichmanas.
Žinoma, valdžios galvose klajojo mintys apie tai, kaip tai įgyvendinti. Ir kaip dažnai būna, padėjo atsitiktinumas. Nuo pat pirmųjų sovietų valdžios metų darbininkų šventės buvo švenčiamos „stipriai“, vietinei valdžiai buvo žadamos karjeros galimybės, o darbininkams - premijos. Nebuvo išimtis ir „Centrinė - Irmino“ šachta Donecko apskrityje, pavadinta jos savininko, Italijos barono Marcialo, jo duktės Irmos garbei. Niekam nereikalingoje šachtoje neseniai buvo įvesta elektra, seni plaktukai buvo pakeisti naujesniais ir geresniais. Vienas jų atiteko ir 30-mečiui Aleksejui Stachanovui, kilusiam iš Orlovo kaimo, kuris jau aštuntus metus dirba šachtoje. Jis dirbo labai užsivedęs, keikdavosi, kai reikėdavo sustoti ir sutvirtinti sienas rąstais.
Gandai apie jį išplito ir pasiekė Konstantiną Petrovą, kuriam šovė geniali mintis: kodėl gi neskirti Stachanovui padėjėjų, su kuriais jis galėtų darbuotis be atokvėpio? Ir tokiu būdu pralenktų Nikitos Izotovo rekordą, kuris per darbo dieną kaimyninėje Gorlovkoje sugebėdavo iškalti 20 tonų anglies?
Lemtinga rugsėjo pirmoji
Naujas rekordas buvo siekiamas 1935 metų rugsėjo 1 dieną, kai žymima Tarptautinė jaunimo diena. Išvakarėse A. Stachanovas kartu su savo penkiais pagalbininkais nusileido į 450 metrų gylį: kalnakasiai Šigolevas ir Borisenko statė įtvirtinimus, Mašurovas krovė anglis į vagonėlius, Michailovas stebėjo chronometrą ir kažką nuolatos žymėdavosi savo užrašų knygutėje. Organizatorius Petrovas kontroliavo visą procesą ir laikė šviestuvą, simbolizuodamas šviesą, kurią masėms neša partija.
Dienos didvyris darbavosi su įniršiu ir susikaupęs. Jį viliojo pažadėtoji premija, degino pasipiktinimas žmona Dunia, kuri pabėgo su čigonais, palikdama jam du vaikus. Dienos norma buvo įgyvendinta vos per 40 min, o per visą pamainą Stachanovas iškalė 102 tonas anglies.
Kitą dieną vyko bendras šachtininkų susirinkimas. Petrovas paskelbė, kad buvo pasiektas pasaulinis rekordas ir kad valdžia suteiks darbininkui didelę premiją, atskirą dviejų kambarių butą bei kelionę į kurortą. Šachtininkai, kurie buvo viso to liudininkais, užsiplieskė ir taip pat pareikalavo galimybės pasiekti rekordą. Tačiau organizatorius susitiko tik su vienu kalnakasiu - Mironu Diukanovu, kuris jau kitą dieną prikasė (taip pat su pagalbininkais) 115 tonų anglies. Tačiau šis rekordas nepateko į istoriją: butų visiems neužteko, o A. Stachanovas vietinių laikraščių jau buvo užkeltas ant pjedestalo.
1935 metų rugsėjo 11 dieną „Pravda“ pranešė pasauliui apie prasidėjusį masinį stachanoviečių judėjimą. Tą pačią dieną užsidegęs Nikita Izotovas prikasė neregėtus 240 tonų anglies – be to, be niekieno pagalbos. Tačiau net šis fenomenalus rezultatas liko A. Stachanovo šešėlyje.
Darbininkai baiminosi
Laikraščiai kasdien informuodavo apie vis naujesnius darbininkus, siekiančius rekordo. Organizatorius-iniciatorius Petrovas pradėjo grasinti jau pirmomis rekordo pasiekimo dienomis: „Manome, kad būtina įspėti tuos, kurie ketins jį šmeižti, A. Stachanovą ir jo rekordą ims palaikyti atsitiktinumu ar išsigalvojimu ir t.t., tuomet jiems grės partijos komiteto nemalonė, jie bus palaikyti pačiais didžiausiais priešais, kertančiais kelią geriausiems šalies kalnakasiams.
Į juos, „priešus“, pirmiausiai kreipėsi štabo direktoriai, inžinieriai bei meistrai. Jie buvo pasipiktinę: dirbantieji pradėjo patys nusistatyti darbo laiką, kas nėra priimtina. Centrinio komiteto sekretoriaus Ždanovo atsakymas neužtruko: „Kai kuriose mūsų įmonėse Stachanovo judėjimas sulaukė pasipriešinimo iš konservatyvių mūsų partijos elementų, profsąjungų bei kitų darbininkų, tačiau mes stipriai paveikėme šias nuotaikas“.
Pirmasis poveikį pajuto „Centrinės - Irmino“ šachtos direktorius Josifas Zaplavskis, ketindamas įvesti naują iniciatyvą proto ribose. Jis buvo pašalintas nuo pareigų, jį pakeitė organizatorius Petrovas, vėliau žuvęs Gulage. Sunki dalia atiteko ir kitiems darbininkams: jie ne be priežasties bijojo, jog netrukus A. Stachanovo normos bus privalomos visiems. Kildavo muštynės, pasitaikė ir nužudymų. Kaltininkus nedelsiant pramindavo „teroristais“ ir jiems buvo taikomos griežtos bausmės pagal įstatymus.
Rūpėjo uždarbis
1935 metų lapkritį įvyko pirmas ir vienintelis sąjunginis stacahoviečių narių susirinkimas, kuriame Stalinas tarė įdomią frazę: „Gyvenimas tapo geresnis, draugai. Gyventi tapo linksmiau“. Ir paaiškino: darbininkai geriau dirba , todėl geriau ir gyvena - tai buvo, švelniai tariant, perdėta. Arčiau tiesos buvo Molotovas: stachanoviečių judėjimo varikliu buvo elementarus darbininkų noras daugiau užsidirbti. Apie tai liudija ir patys stachanoviečiai. Gorkio kalvis Aleksandras Busiginas pasakojo: „Anksčiau aš uždirbdavau 300-350 rublių, o rugsėjį uždirbau 690 rublių, dar su keletu priedų iš viso man išėjo apie 1000 rublių“. A. Stachanovą aplenkęs Mironas Diukanovas uždirbo dar daugiau: „Anksčiau aš gaudavau apie 550-6000 rublių, šiandien aš uždirbu 1338 rublių, nors tam tikroms sąlygoms esant galėčiau užsidirbti ir virš dviejų tūkst. rublių“.
Masinis judėjimas leido padidinti darbo našumą: per pirmą penkmetį jis išaugo 40 proc., o per kitą – jau 90 proc.
Šachtininkai dalyvaudavo susitikimuose su pionieriais, mitinguose. Jiems jau nebeužtekdavo laiko pagrindiniam darbui atlikti. O kai kuriems pirmasis rekordas tapo paskutiniu. Tarp jų buvo ir Aleksėjus Stachanovas, kuriam netikėta šlovė apsuko galvą.
Publikacijos tęsinį skaitykite rytoj, rugjūčio 19 dieną, portale vyriskai.lt