Rusų mokslininkas Apolonas Davidsonas (jam dabar – 85 metai), leidinyje „Rosijskaja gazeta” prisimena, kokį įspūdį paliko Stalino kalba jam ir kitiems į blokada patekusio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) gyventojams.
Leningradas. 1941 metų lapkričio 7 diena. Išvakarėse – bombardavimai, sekę vienas po kito. Sugriovė namą, esantį šalia mūsų. Mūsų kambaryje dužo lango stiklai. Tačiau nė vienas bendrabučio gyventojų nenusileido į slėptuvę. Griaudėjo oro pavojaus signalai, bet visi norėjo išgirsti, ką pasakys Stalinas Raudonosios aikštės parade.
Tas paradas buvo išskirtinis. Sakoma, kad jo dalyviai po to iš karto vyko į frontą. Dabar kasmet galima pamatyti šio parado įrašą per televiziją Pergalės dieną. Tačiau Stalino žodžiai, kurių tada sulaikiusi kvėpavimą klausėsi visa šalis, dabar neminimi. O tada – kaip mes įsiklausydavome į kiekvieną žodį!
Ką jis sakė?
„... Mūsų Raudonoji armija ne kartą išvarydavo išgirtuosius vokiečių karius...
Vokietijoje dabar siaučia badas ir skurdas, per 4 karo mėnesius Vokietija prarado 4,5 mln. karių, šalis kraujuoja, jos žmogiškieji rezervai senka...
Dar keletas mėnesių, pusmetis, galbūt metai – ir hitlerinė Vokietija turėtų sprogti nuo savo nusikaltimų spaudimo.“
Nebuvo patikėta nei skaičiais, nei greita karo baigtimi. Žmonės žinojo žodžių vertę.
Dar Stalinas perspėjo: „Priešas nėra toks stiprus, kokį vaizduoja kai kurie persigandę intelektualai“.
Šioje kalboje Stalinas nelygino sovietų ir vokiečių karo nuostolių. Tačiau išvakarėse, lapkričio 6 dieną, iškilmingame posėdyje Maskvoje jis pasakė: „Per keturis karo mėnesius mes praradome 350 tūkst. karių, dingo be žinios 378 tūkst., o sužeistųjų – per 1 mln. 20 tūkst. žmonių. Per tą patį laikotarpį priešas prarado per 4,5 mln. žmonių (žuvusieji, sužeisti bei paimti į nelaisvę).
Mūsų bendrabučio gyventojai klausėsi Stalino kalbos bendroje virtuvėje. Mes ten ir gyvenome. Mūsų buto langai buvo susišaudymo pusėje. O virtuvė - buto gilumoje, todėl buvo saugiau.
Virtuvėje ir gretimuose dviejuose mažuose kambariuose vyko Stalino kalbos aptarimas – ir tuo metu, ir dar keletą dienų po to. Dalyvaudavo ir draugai, ir pažįstami, užeinantys pas mus. Lapkričio pradžioje dar nemirėme iš bado. Vis dar užtekdavo jėgų svečiuotis pas artimuosius kitose gatvėse, kituose miesto rajonuose.
Kalbą aptarinėjo sparčiai. Nuo trylikamečio berniuko nieko nuslėpti negalėjo, virtuvė juk bendra. Visgi nieko ir nebandė nuslėpti.
Nepatikėjome nei skaičiais, nei varginga Vokietijos padėtimi, nei greita karo baigtimi. Mūsų žmonės virtuvėje žinojo žodžių vertę. Visus pribloškė akivaizdus neatitikimas tarp žodžių ir realybės. Daug ko aš tada prisiklausiau, 1941 metų lapkričio pradžioje.
Mūsų kaimynai buvo Nabokovai. Aukštasis išsilavinimas, didelė biblioteka, gyvenimo patirtis. 1934 metų pabaigoje po Kirovo nužudymo kilo represijų banga ir tūkstančiai Leningrado gyventojų keleriems metams buvo ištremti, tarp jų buvo ir Nabokovai. Vėliau jie draugams pasakodavo apie save su liūdna šypsena: mes – Kirovo žudikai.
Mus aplankydavo Georgijus Leonidovičius Grigorjevas. Jam irgi kliuvo: 1920-ųjų pabaigoje nepriėmė į universitetą dėl kilmės iš aukštesnio luomo.
Mano mama taip pat turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties. Gyveno Sibiro taigos kaimuose – išvyko kartu su ištremtu vyru (ten aš ir gimiau). Susidraugavo su tremtiniais – visam gyvenimui.
Apskritai, savo pasaulio suvokimu mūsų buto gyventojai dalindavosi tarpusavyje, be užuolankų.
Ir vis dėlto jie pasimesdavo klausimuose: kodėl Stalinas siekia įdiegti į mūsų sąmonę apgalvotą melą? Norėdamas nudžiuginti? Stiprinti mūsų tikėjimą? Baltu melu?
Kažkas tuomet prisiminė Čerčilio žodžius. 1940 metų gegužę, kai tapo aišku, kad Prancūzija kapituliuoja ir Anglija liks vienintelė hitlerinės Europos priešininkė, ateidamas į valdžią Čerčilis kreipėsi į liaudį: „Neturiu ko jums pasiūlyti apart kraujo, darbo, prakaito ir ašarų“.
Po kelių mėnesių jis vėl tarė: „Karas truks ilgai ir bus sunkus“.
Didžioji Britanija yra kritinėje situacijoje – ir valdžios galvos to neslepia. O kaip Stalinas?
Bendrabutyje prisimindavome ir 1937 metus, ir ikisovietinius laikus. Nabokovų vyriausioji, Aleksandra Josifovna, pasakodavo kaip 1915 metais, kuomet rusų kariuomenė fronte kentėjo nuo pralaimėjimų prieš vokiečius, laikraščiuose buvo rašoma apie pergales. Sakė, kad dar anksčiau, 1891-1892 metais, kada Rusijos europinės teritorijos kentė badą, Aleksandras III uždraudė vartoti žodį „badas“. Tačiau kodėl valdžia manė ir vis dar mano, kad liaudis nesusitaikys su karčia tiesa, jei ji bus tiesiogiai išsakyta? Ir mums būtinai turi būti „pučiami arabai“?
Mūsų bendrabučio gyventojai tikėjo, kad mūsų šalis laimės karą. Taip pat vylėsi, kad karas nutrauks melo grandinę. Tačiau ji nenutrūko. Nei Stalino kalbose, nei jo veiksmuose. Tik po daugelio metų Simonovas parašys: „To laikmečio, ko gero, jei būti sąžiningu, negalima pamiršti ir atleisti nei Stalinui, nei kam kitam, o ypač – sau.“
Man, dvylikamečiui mokiniui, tie pokalbiai tapo viso gyvenimo pamoka. Ir jis truko ilgai.
Už ką sau? „Blogai vien jau tai, kad prie to įpratai“. Tie, kurie rinkosi mūsų bendroje virtuvėje, nelaukė, kol juos kas nors apšvies. Jie visi suprato, nes buvo vyresni, labiau patyrę, kilę iš kitos terpės. Kaip kažkada minėjo – „iš buvusiųjų“. Iš senos Sankt Peterburgo inteligentijos. Jie gyveno nuolat persekiojami, ir toks gyvenimas juos daug ko išmokė. Leningrade visur tvyrojo mirtis – nuo bado, bombardavimų. Ir įprastinė persekiojimų baimė slopo, silpnėjo.
Man, dvylikos metų mokiniui, tie pokalbiai tapo viso gyvenimo pamoka. Jis pasirodė ilgas. Tačiau susiduriant su didele netiesa, ar tai būtų Stalino pažadai, ar Chruščiovo („mes tuoj tuoj aplenksim Ameriką“), ar Brežnevo įsipareigojimai, ir taip toliau – aš visada prisimenu mūsų bendrabutį. Ir užduodu sau seniai iškeliavusių anapilin kaimynų klausimą: ar reikalinga liaudžiai netiesa, net jei ji ir gera?