Garsiausiam pasaulio narkotikų karaliui pavyko pabėgti iš labiausiai saugomo Meksikos kalėjimo šalyje – tai jo antrasis pabėgimas per pastaruosius du dešimtmečius – ir taip sugėdinti šalies prezidentą Enrique Peña Nieto. Prasidėjo masinė pabėgėlio medžioklė.

Kaip J. Guzmanas tapo tuo, kuo yra šiandien – nusikaltėliu, kuris vien jau savo pavardę įvaro baimę? 

J. Guzmanas užaugo Sinaloa valstijoje, esančioje šalia Ramiojo vandenyno pakrantės. Tam, kad pragyventų, jam teko pardavinėti apelsinus, tačiau neilgai trukus dėdė įtraukė jį į prekybą narkotikais. 8-ąjame ir 9-ąjame dešimtmečiuose J. Guzmanas pradėjo verstis narkotikų kontrabanda per Meksikos sieną. Nuo pat pirmųjų prekybos narkotikais dienų jis užsitarnavo negailestingo žmogaus reputaciją. 

Knygoje „The Last Narco“ J. Guzmanas yra apibūdinamas kaip rizikos mėgėjas, kuris nedvejodamas nužudytų bendržygį, pavėlavusį į narkotikų pervežimo reisą. Jis išgarsėjo gabendamas narkotikus per Meksikos sieną, kol JAV visą dėmesį buvo sutelkusi kitur ir siekė susidoroti su narkotikų pervežimais Karibų jūroje. J. Guzmano grupuotė per sieną gabeno kokainą, heroiną, marichuaną ir metamfetaminą. Kai jis tapo vienu iš „Sinaloa Cartel“ grupuotės lyderių, į jį nusitaikė kitos narkotikų prekeivių grupuotės. 1993 metais buvo pasikėsinta J. Guzmano gyvybę, tačiau jis liko gyvas, o susišaudymo metu buvo nužudytas katalikų kardinolas. J. Guzmanas išskrido į Gvatemalą ir ten buvo perduotas policijai. Jis buvo įkalintas 20-iai metų ir po kelių metų suorganizavo savo pirmąjį pabėgimą.

2001 metais buvo pranešta apie J. Guzmano pabėgimą skalbinių krepšyje, papirkus kalėjimo sargybą, kurie padėjo jam pabėgti iš itin saugomo „Puente Grande“ kalėjimo. „The Wall Street Journal“ pranešė apie El Chapo sužibėjimą 2009 metais, vadindami jį „narkomanų liaudies didvyriu“, kuris yra „pusiau Al Capone, pusiau Jesse James“. J. Guzmanui buvo skirta daina, žinoma kaip „Narcocorridos“, ir daugelis Meksikoje buvo girdėję nepaprastų istorijų apie jo tariamus žygdarbius.

Nepaisant to, kad buvo vienas ieškomiausių vyrų pasaulyje, J. Guzmanas surengė vakarėlį su viskio dėžėmis ir muzikos grupe tolimame Meksikos kaime ir stebėjo, kaip jo aštuoniolikmetė mergina Ema Coronel laimi vietinių gražuolių konkursą.

Trylika metu J. Guzmanas mėgavosi laisve, nors jo slėptuvės buvo atvira paslaptis tarp vietinių. Patrikas Radenas Kefis praėjusiais metais žurnale „The New Yorker“ rašė, kad J. Guzmanas kartais pasirodydavo savo mėgstamame restorane. Jis ėmėsi didelių atsargumo priemonių, kad nebūtų dar kartą sulaikytas. „Į restoraną įsiveržė ginkluotų vyrų grupė, kurie mandagiai, tačiau griežtai pareikalavo atiduoti telefonus, žadėdami, kad jie bus grąžinti iki vakaro pabaigos. „El Chapo“ ir jo palyda pasivaišino krevetėmis ir kepsniais, tada padėkojo kitiems už supratingumą ir sugrąžino telefonus, visiems apmokėjo sąskaitas ir išėjo į naktį,“ – rašė P. R. Keefe.

2014 metu vasario 22 dieną meksikiečių specialiosios pajėgos sugavo J. Guzmaną praėjus kelioms dienoms po to, kai šis pabėgo per slaptą landą, įrengtą po dušo kabina, ir dingo savo tunelių tinkle. J. Guzmanas buvo gerai žinomas dėl savo sukonstruotų tunelių, kuriais gabendavo narkotikus arba kuriuose slėpdavosi. „J. Guzmanas ne tik pradėjo naudoti tunelius narkotikų kontrabandai per JAV sieną – taip pat jis įrengė daugybę jų Kuljakane, Sinaloa valstijos sostinėje, kur buvo įsikūrusi jo grupuotė ir, buvo tikima, daugelį metų slėpėsi jis pats,“ – rašoma „The New Yorker Times“.

Politikai mano, kad J. Guzmanas pradėjo planuoti pabėgimą iš Meksikos federalinio kalėjimo „El Altiplano“, labiausiai saugomo valstybės kalėjimo, beveik iš karto po to, kai buvo sugautas. Praėjus beveik 16 mėnesių, jis pabėgo per skylę, įrengtą toje jo kameros vietoje, kur nematė stebėjimo kameros.

Tunelis, kuriuo pabėgo El Chapo. AFP/Scanpix nuotr.

Į pabėgimo planavimo procesą buvo įtraukti inžinieriai, statybininkai, rasta prieiga prie architektūros planų. Kai kurie tyrėjai mano, kad kalėjimo viduje esantis žmogus dalijosi brėžiniais ir saugumo detalėmis su J. Guzmano inžinieriais. „Tai tyrimo, kurį mes atliekame, dalis. Kas dalyvavo, kas viską perdavė, kada jie ką gavo,“ – spaudos konferencijos metu pasakojo vidaus reikalų ministras Miguelis Angelas Osorio Chongas.

Visiems žinomas grupuotės „Sinaloa Cartel“ lyderis pabėgo 1,5 kilometro ilgio tuneliu, kuris driekėsi nuo jo kameroje esančios dušo kabinos iki statomo namo, stovinčio šalia Santa Juana mikrorajono, Almojoloje, Meksiko valstijoje.

J. Guzmanas gavo paskirtus vaistus sekmadienį apie 8 valandą vakaro ir paskutinį kartą buvo pastebėtas po 52 minučių, kai įlipo į dušo kabiną savo kameroje. Jis pradingo toje vietoje, kuri nebuvo matoma per stebėjimo kameras.

Kai J. Guzmanas ilgai nepasirodė, suskambo sirena. Apsauga įėjo į kamerą ir rado ją tuščią, o jos gyventojas pabėgo kopėčiomis, nuleistomis per 50 centimetrų ilgio ir 50 centimetrų pločio landą į 10 metrų vertikalų tunelį.

Tunelis buvo 1500 metrų ilgio, 1,7 metro aukščio ir 70–80 centimetrų pločio. Be to, jame buvo įrengta elektra, ventiliacijos sistema ir motociklas, pritaikytas riedėti bėgiais, kuris, greičiausiai, buvo naudojamas pervežant iškastas žemes- juo El Chapoir pasiekė tunelio galą. 

Pasitelkus inžinierių pagalbą, buvo paskaičiuota, kad tunelio statybai reikėjo iškasti ir pervežti daugiau nei 2000 kubinių metrų žemių, o tam prireikė 300 sunkvežimių.

Pasinaudojus tais pačiais skaičiavimais buvo nustatyta, kad tunelis greičiausiai buvo iškastas per 300 dienų: per vieną dieną du darbininkai plušėdavo nuo 8 iki 10 valandų, prikasdavo ir perveždavo siunkvežimį žemių. Per dieną į priekį buvo pasistūmėjama apie 4,3 metro. 

 
Nepaisant to, kad tunelio kasyba ir statyba turėjo išlikti paslaptyje, tam turėjo būti naudojamos drelės, kurios keldavo 100–140 decibelų triukšmą, vadinasi, apie slaptą statybos procesą negalėjo būti nė kalbos. 

Kitame tunelio gale statomas namas įrodė esantis puikia priedanga darbuotojams ir sunkvežimiams, o kukurūzų laukas tarp namo ir kalėjimo paslėpė sunkvežimių maršrutus.
Paties tunelio kasimo darbai vertinami 63 000 JAV dolerių, dar apie 30 000 dolerių turėjo kainuoti elektros ir ventiliacijos sistemos bei bėgių įrengimas. 

Tam, kad El Chapo planas pasisektų, jis privalėjo ilgą laiką išbūti „El Altiplano“ kalėjime. Norint tai pasiekti, jo komandos nariams teko plušėti keliuose frontuose: narkotikų karaliaus teisininkai turėjo „atsimušinėti“ prieš JAV reikalavimą jiems perduoti El Chapo, be to, turėjo pasirūpinti tuo, kad J. Guzmanas nebūtų perkeltas į kitą kalėjimą.