Jame buvo pavaizduota žmogaus evoliucija: nuo beždžionės iki pirmykščio žmogaus ir nuo pirmykščio – iki dabartinio žmogaus.
Piešinio viduryje buvo pavaizduotas stačiasis žmogus (Homo erectus), sugebėjęs atsitiesti ir atsistoti ant dvejų kojų žmogus, išdidžiai persimetęs per petį ietį ir plačiai besišypsantis. Paskutinėje piešinio figūrėlėje buvo nupieštas prie kompiuterio palinkęs žmogus, kažkuria prasme sugrįžęs į evoliucijos pradžią.
Nežinau, kodėl mane tada taip paveikė šis piešinys, galbūt todėl, kad pirmą kartą susimąsčiau, kur link žmogus save nuvedė. Skaudžiausia, kad net ir tada, kai žmogus suvokia, jog kažkas yra ne taip, kad tas būvis, kuriame jis būna, nėra tikras, jau nebebūna kito kelio atgal, arba tas kitas kelias būna pernelyg destruktyvus. Todėl norėdamas išgyventi, norėdamas atskleisti savo autentiškumą, žmogus renkasi tas veiklas, kuriose jis iš dalies galėtų būti tuo, kuo yra, tuo, kuo norėtųsi būti.
Žmogaus evoliucija: nuo beždžionės iki „kompiuterinio“ žmogaus
Viena iš tokių veiklų, kurią pasirenka šiuolaikinis žmogus, norėdamas pakilti nuo „dėžutės“, prie kurios sėdi 8 valandas per dieną, yra sportas. Šiuo atveju, žodį „pakilti“ reikėtų suprasti ne tik tiesiogine reikšme, bet ir simboline. Vis dažniau yra pastebima tendencija, kad jauni vyrai ir moterys, sulaukę 30 – 40 metų amžiaus, pradeda užsiiminėti kokia nors sporto šaka.
Kalbu ne apie tuo atvejus, kai žmogus sveikatinimo tikslais išbėga 2-3 kartus per savaitę padaryti mankštos. Kalbu apie tuos atvejus, kai į sportą pasineriama su didžiuliu entuziazmu, investuojami dideli pinigai, kai keliamasi anksti ryte arba skiriama laiko po darbo tam, kad būtų galima pasportuoti, kai atostogos yra praleidžiamos maratono trasoje arba kopiant į dar vieną kalno viršūnę…
Kas gi nutinka žmogui, jog jam ateina poreikis judėti, kopti į kalnus, rizikuoti savo gyvybe, patirti prakaito skonį, o kartais net skausmą? Norėjimas palaikyti gerą fizinę savijautą? Galbūt. Bet visgi, tikiu, kad tame slepiasi kur kas gilesnės priežastys.
Psichoterapija kaip tik ir ieško atrasti gilesnes priežastis, kuriomis ir siekiama paaiškinti, kodėl žmogus elgiasi vienaip ar kitaip. Taigi pabandykime panagrinėti, kas žmogų skatina patogų fotelį po darbo iškeisti į kietą dviračio sėdynę. Arba kodėl brandaus amžiaus vyras, turintis žmoną ir vaikus, staiga nusprendžia, jog jis pradės bėgioti ar netgi pabandys įveikti savo pirmąjį gyvenimo maratoną?
Bandydamas ieškoti atsakymų į šiuos klausimus, pasitelksiu tris teorijas: homeostazės koncepciją, Viktoro E. Franklio tezes bei Geštalto terapijos požiūrį. Šios teorijos bus kažkuo panašios, bet tuo pačiu ir skirsis viena nuo kitos. Galbūt taip yra todėl, kad nėra vieno teisingo atsakymo, kaip ir vieno teisingo kelio, teisingi ir tikri atsakymai slepiasi mūsų viduje.
Homeostazės koncepcija sporte
Édouard Claparède – šveicarų kilmės neurologas ir vaikų psichologas teigė, kad poreikis yra pusiausvyros sutrikimo išraiška, o jo patenkinimas – pusiausvyros atstatymo ženklas. T.y. žmogus yra būtybė, turinti poreikių ir siekianti juos patenkinti tam, kad išvengtų įtampų, t.y. išlaikytų arba atkurtų vidinę pusiausvyrą.
Ši teorija remiasi homeostazės koncepcija, perimta iš biologų, kurie šiuo žodžiu apibūdina žmogaus organizmo poreikį palaikyti pastovią ir idealią organizmo vidinę būseną bei tokiu būdu atstatyti sutrikusią pusiausvyrą. Taigi remiantis šia teorija galima būtų teigti, kad kažkoks poreikis mūsų gyvenime yra nepatenkintas. Todėl kaip vieną iš šio poreikio patenkinimo būdų mes renkamės sportą.
Pabandykime pasižiūrėti kaip tai atrodytų realiame gyvenime. Įsivaizduokime žmogų, kuris jau keletą metų kiekvieną rytą eina į darbą, susitinka su klientais, kalba apie dalykinius reikalus, vakare grįžta į namus, kur jo laukia vakarienė, televizorius, šeimyniniai klausimai bei pasiruošimas rytdienai – tokiai pačiai kaip jau praėjusi diena. Ir taip slenka savaitės, mėnesiai, metai… Galiausiai žmogus pradeda justi įtampą, jaučia, kad „kažkas“ yra ne taip. Tas „kažkas“ kelia sumaištį jo viduje. Žmogus jaučia, kad gyvenime reikia permainų, jog reikia kažką keisti, jog būtų atstatyta gera ir pastovi organizmo būsena. Būtent tokiu gyvenimo laikotarpiu žmogus ir nusprendžia pradėti bėgioti, plaukioti, mėtyti ar spardyti kamuolį.
Vikoro E. Franklio tezės
Viktoras Franklis austrų gydytojas psichiatras – psichoterapeutas (suformulavęs vienos iš psichoterapijos mokyklų logoterapijos pagrindus) 1972 m. Miunchene skaitytame tarptautiniame moksliniame simpoziume, skirtame Olimpinėms žaidynėms, pateikė savo keturias tezes:
I. Žmogus ne tik nesiekia bet kokia kaina išvengti įtampos, jam jos tiesiog reikia. Viktoro Franklio nuomone, ne tik per didelė apkrova gali sukelti sveikatos negalavimus, bet ir per mažas jų stygius.
Žinomas psichoterapeutas šioje vietoje patikslina, kad žmogui reikia tam tikros, sveikos bei dozuotos įtampos, kuri tvyro tarp jo ir prasmės (logoterapijoje didelis dėmesys skiriamas žmogaus prasmės paieškoms).
II. Žmogus savo ruožtu ieško įtampos bei prasmingų uždavinių, galinčių sukelti “sveiką įtampą“. Šiame ieškojimo etape, žmogus pradeda domėtis senais ar naujais pomėgiais, pradeda ieškoti srities, kurioje galėtų patirti “sveiką įtampą“.
III. Viktoro E. Franklio nuomone, žmogus patiria per mažai įtampos bei palyginti su ankstesnių kartų žmogumi išvengia daugybės vargų ir įtampų. Šioje vietoje reikėtų nepamiršti, kad pranešimas buvo skaitomas 1972 metais. Kaip yra su mūsų dienų žmogumi? Ar mes iš tiesų patiriame per mažai įtampos? Manau, kad, priešingai – dabartinis žmogus jos patiria nepaprastai daug.
Tačiau nederėtų visiškai atmesti šios V.Franklio tezės. Galbūt derėtų ją patikslinti, kad šiandienos žmogus per mažai patiria jam prasmingos įtampos, kuri būtų JO įtampa, o ne įtampa ateinanti iš išorės, su kuria susiduriama kasdienybėje. Taip prieiname prie paskutinės tezės.
IV. Pats žmogus sukuria įtampą. Taigi žmogus susikuria reikiamą įtampą, pareikalauja iš savęs kokio nors laimėjimo, neretai ir atsižadėjimo. Jis susikuria ne tik dirbtinius sunkumus, bet ir dirbtina būtinybę: šiais laikais kai bemaž nereikia vaikščioti, lipti laiptais, žmogus sumano kopti į kalnus.
Jam nebereikia karstytis medžiais, bet jis užsigeidžia karstytis uolomis. Supamas gerovės jis savanoriškai ko nors atsižada, dirbtinai ir tyčia susikuria sunkias aplinkybes. Pačiame gerovės visuomenės centre jis pradeda gyventi asketišką gyvenimo būdą, sportas tampa pasaulietiška askeze.
Geštalto terapijos požiūris
Mes dažnai atrandame problemų sprendimo būdus, pasitelkdami kitus kompensacijos būdus, kurie mums padeda atitolti nuo savo problemų. Dažnai mes tai darome nesąmoningai, o tai apsunkina rasti tikrąsias sunkumų priežastis.
Geštalto terapijoje yra žinomas „defleksijos“ terminas, kuris apibūdina unikalų (dažnai nesąmoningą) žmogaus kontaktavimo stilių su aplinka, kurio metu žmogus vengia tiesaus kontakto, nukreipdamas energiją į kitą aplinkos objektą – pakaitalą. Tokiu būdu yra ne tik sumažinama tiesioginio kontakto galima neigiama energija (pvz.: agresija), bet tuo pačiu ji yra „nudrenuojama“ į kitą pakaitalą.
Šiuo atveju, tuo pakaitalu tampa sportas. Daugeliu atveju sportas ar kita panaši veikla (pvz.: azartiniai žaidimai) tampa puikia priemone išreikšti savo tikrąjį „Aš“, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra ribojamas kasdieniniame gyvenime. Pvz.: kasdieniniame gyvenime žmogus yra lėtas, iš pažiūros nepasitikintis savimi, tačiau mandagus ir malonus, linkęs nusileisti.
Tačiau krepšinio aikštelėje jis tampa kardinaliai kitas žmogus – greitas, staigus, agresyvus, pasitikintis savimi. Taip atsitinka todėl, kad žmogus neišreiškia savo tikrojo „Aš“ kasdienybėje (emocijų, spontaniškumo), todėl jis nesąmoningai ieško būdų, kur būtų galima „save padėti“ kitoje erdvėje, kitame „pakaitale“. Šiuo atveju sportas tampa puikia legalia priemone parodyti savo tikrąjį „Aš“ bei tokiu būdu atpalaiduoti pasireiškiantį nerimą.
Tačiau ilgainiui nerimas vėl pasireiškia, nes „nudrenavus“ energiją į kitą pakaitalą, žmogaus savireguliacinė sistema tik apgaunama, tačiau neįvyksta norimas pasikeitimas nei jame, nei aplinkoje. Taigi sportas tampa tik laikina priemone, išreikšti savo tikrąjį „Aš“. Sportas yra tik viena iš daugelio veiklų, kurias renkasi šių dienų žmogus. Tačiau kyla klausimas, ar tas poreikis „įlįsti “ į tam tikrą veiklą yra esminis ir padedantis save reabilituoti būvis, ar tik vėl – dirbtinas ir eilinis bandymas save apgauti?
Tik atsakęs į šiuos klausimus žmogus ir tik būdamas sąžiningu pats prieš save, žinos, ar „pabėgimas“ į tam tikrą veiklą jį gelbsti ar, anaiptol, sviedžia atgalios su visa negatyviąja jėga į tą būvį, kuriame jis daug metų ir būna.
Kita vertus, pačiam žmogui surasti priežastis, nulemiančias tokį jo elgesį ir tikrąsias priežastis, daugeliu atveju, yra labai sunku, o kartais net neįmanoma. Su įtampa galima susidoroti tik tai dviem būdais: jos neprisikaupti arba ją tinkamai iškrauti. Neabejotinai sportas pasitarnauja antruoju atveju, tačiau visavertį funkcionavimą gali užtikrinti tik visapusiškas savęs pažinimas.
Manopsichologija.lt