M.Schumacheris instinktyviai numanė, jog mašina, esanti prieš jį, staiga tapo nevaldoma, po to jis prisiminė matęs kaip bolido važiuoklė atsitrenkia į asfalto dangą, o kai buvo pravažiuoti nelygumai, iš automobilio atsklido barškėjimo garsas. Galiausiai nesuvaldomas A.Sennos bolidas nukrypo nuo lenktynių ruožo ir išvagodamas žvyro „gaudyklės“ rėžį baisiu greičiu trenkėsi į betoninę sieną.
D.Hillas, tuo metu išsiveržęs į ketvirtą vietą, tada net negalėjo pagalvoti apie tokią baigtį. „Kai Ayrtonas pateko į avariją, prisimenu, jog pagalvojau, kad negaliu tuo patikėti. Mano pirma mintis buvo: „Kas gi dabar?“ Net nenujaučiau, kad tai rimta.“ M.Brundle, jau būdamas septintas, pagalvojo kitaip: „Tai siaubingai pavojingas kampas. Tamburello punkte neįvyksta smulkių susižalojimų.“
Nors A.Senna sugebėjo sumažinti greitį iki 130 mylių per valandą, dešinioji priekinė automobilio dalis patyrė didžiausią smūgio apkrovą, ko pasekoje priekinis ratas nulėkė, užstrigęs tarp porėmio ir sienos. Kai pakaba susilamdė kaip alavinė skardinė, „Williams“ bolidas buvo atgal išmestas į trasos kraštą, monolitinis automobilio karkasas buvo pažeistas ir A.Senna galva konvulsiškai truktelėjo, dar sėdint piloto kabinoje. Teisėjai puolė burtis į įvykio vietą po to, kai brazilas Galvao Bueno, lenktynių komentatorius ir vienas geriausių vairuotojo draugų pasakė „TV Blobo“ žiūrovams: „Ayrtonas stipriai trenkėsi į sieną. Tai labai rimta.“
Įvykio vietoje buvo matyti persigėręs per audinį A.Sennos kraujas. Tuo tarpu BBC kamera persijungė iš nelaimės vietos į lenktynininkų juostos vaizdus, nerimaujant dėl galimos įvykių eigos. A. Sennos galvai krustelėjus, Johnas Watsonas, Šiaurės Airijos lenkynininkas, komentuodamas „Grand Prix“ per „Eurosport“ kanalą, tai apibūdino kaip „labai pozityvų ženklą“. Tačiau už 7000 mylių, Buenos Airėse, Juanas Manuelis Fangio, išskirtinė „Formulės-1” figūra, suprato, jog tai buvo tik nevalingas spazmas reiškiantis galvos pažeidimą: „Iškart išjungiau televizorių, žinojau, jog jis jau miręs“.
A.Senna karjeros pradžioje, 1982 metais. Vida Press nuotr.
S.Watkinsas, suteikdamas pirmąją pagalbą, įvertino, jog jis neišgyvens, kai tik pamatė sužeidimus iš po jo geltono šalmo: „Jis atsiduso ir jo kūnas atsipalaidavo.“ Būdamas ne itin religingu žmogumi neurochirurgas tarė: „Tai buvo tas momentas, kai pagalvojau, jog jo dvasia iškeliavo anapus.“
Medikų verdiktas buvo vienareikšmiškas, bet M.Brundle buvo sumišęs ir nesuprato kas iš tikrųjų dėjosi. „Tuo metu net nepagalvojau, jog tai buvo fatališkas įvykis. Mačiau tik raudoną vėliavą, po to grįžau į starto poziciją. Man buvo pranešta, jog avariją iš tiesų patyrė Damonas. Buvome informuoti, jog jis pajudino galvą, jog viskas tarsi tvarkoje, tačiau paskui sužinai, jog tai buvo žmogaus, kuris miršta, nervinis traukulys.“
A. Senna – lenktynininkas, menininkas, ikona, virtuozas – pasitraukė iš šio pasaulio. Laikrodžiai rodė 14 val. 17 min.
Vadovaujantis griežtais Italijos įstatymais, daktarė Maria Theresa Fiandri, Bolonijos vyriausioji medicinos pareigūnė, oficialiai apie lenktynininko mirtį pranešė 18 val. 40 min. Tačiau visos pastangos, gabenant A. Senną greitosios pagalbos oro sraigtasparniu į Magiorės ligoninę, buvo bevaisės. A. Sennos smegenys jau buvo mirusios iškart po incidento, kai pažirusio priekinio sparno viena iš detalių kliudė jo šalmą ir suknežino kaukolę.
Ir net lenktynėms įpusėjus, įvykusi tragedija nesustabdė vykusio renginio. Praėjus 38 min. po avarijos jos buvo pradėtos iš naujo, lenktynes laimėjo M.Schumacheris. Tiesą pasakius, vienintelis veiksmas, kurį praleido FIA dėl gedulo subtlybių, buvo tradicinis šampano laistymas ant pakylos.
M.Brundle negebėjo paslėpti savo pasipiktinimo dėl tokio sprendimo. „Aš buvau įniršęs, jog dar tęsėme lenktynes. Tiesą pasakius, esu piktas dėlto dar iš šiandien. Mane siutina tai, jog mes dar 55 ratus pravažiavome per jo kraujo dėmes avarijos vietoje. Manau, jog tai nepagarba ir taip elgtis nėra gerai”, - sako M.Brundle.
Tą popietę M.Brundle iniciatyva A.Senna atminimas Imola trasoje buvo pagerbtas tylos minute – po to, kai išisklaidė visos abejonės dėl A.Sennos likimo. „Nežinojau, jog jis mirė iki tol, kol baigėsi lenktynės. Keke Rosbergas man papasakojo, o aš pranešiau žinią Ronui Dennisui. Mes žinojome, jog kažkas buvo ne taip“, - pasakojo M.Brundle. Net Adriane buvo praneštos tik kelios detalės apie A.Sennos žūtį. Ji dar tik buvo bepakylanti iš Faro miesto oro uosto, kai aparatas, palaikantis jos vaikino gyvybę, jau apie 15 minučių buvo išjungtas.
„Castello” viešbučio personalas, tarp jų ir Luisa Tosoni, buvo itin stipriai paliesti sekmadienį įvykusios nelaimės. Tragišką naujieną ji sužinojo jau būdama gimdyvės palatoje – į pasaulį ruošėsi ateiti jos antras sūnus. Iš vienos pusės tai buvo viena laimingiausių dienų, tačiau iš kitos pusės jai buvo sunku suvokti, kad nepriekaištingų manierų brazilų jaunuolis, kuriuo ji be galo rūpinosi nuo pat tos dienos, kai jis atvyko apsistoti jos viešbutyje dar 1989 metais, jau niekada neužsiregistruos į 200-jį kambarį. „Iš vieno pusės, buvau laiminga dėl gimusio sūnaus, tačiau iš kitos pusės jaučiausi giliai sukrėsta. Tai nemalonus prisiminimas. Aš linkusi atsiminti jį kaip greitą lenktynininką, kuris siekė pergalės. Žinau, jog jo tėvas kartą jam yra pasakęs: „Jei nori kažką daryti, turi tai daryti geriausiai.“
Paaiškinimas to, kaip įvyko, jog A.Senna, kuris gebėjo priversti automobilį pralėkti pro velniškiausius kampus, kažkokiu būdu tiesiai įlėkė į Tamburello posūkį, apipintas daugybe spėliojimų. Tačiau D.Hillas, trasoje praleidęs dvidešimt metų, išgvildeno beveik visas galimas įvykio galimybes, įsitikinęs, jog atsakymą galima paaiškinti tik kaip vairuotojo padarytą klaidą. „Aš buvau vienintelis asmuo, kuris sedėjo tame automobilyje, tą dieną, toje pačioje trasoje. Dėl to galėjau viską apmąstyti ir padaryti išvadas, jog tai neturėjo nieko bendro su vairuojamu bolidu „Williams“. Aiškinausi tai tik dėl savęs. Pagal mano apskaičiavimus, tai turėjo būti didelio greičio priežastis, automobilis buvo jautrus ruožo įveikimo atžvilgiu“, - mano lenktynininkas.
M.Brundle bando atreipti dėmesį į kitokias galimas išvadas. „Turbūt tai galėjo būti pasiruošimo netikslumai – kombinacija tarp žemo padangų slėgio, atsitiktinio aerodinaminio efekto poveikio bolidui, ir Airtono pedalo spaudimo, siekiant pralenkti M.Schumacherį. Tačiau susidaro įspūdis, jog jo vairo kolonėlė atsisakė veikti“, - svarsto jis.
Italijos Aukščiausiojo Kasacinio Teismo teisėjai Romoje tam pritarė. 2007 metais, po dešimtmetį trukusios bylos baigties, buvo išaiškinta A. Sennos avarijos aplinkybė, kuri buvo „blogai sukurtos ir blogai įmontuotos“ vairo kolonėlės neveikimo priežastis, ir jog visa atsakomybė krenta ant buvusio „Williams“ vyriausiojo projektuotojo Patricko Heado, praleidusio bolidą per kontrolės punktą.
P.Headas negalėjo būti suimtas dėl bylos senaties termino. Be to, iki šios dienos teismo sprendimas laikomas ginčytinu. Adrianas Newey, A. Sennos „Williams“ bolido kūrėjas, pažymėjo, jog bolidas atliko perteklinį pasukamumą Tamburello ruože, retu pjūviu staiga kirtęs į trasos užribį – judesiu, kuris paprastai nėra siejamas su vairo kolonėlės pažeidimu - tai panašiau į automobilio punkciją.
Televizija, atkurdama vaizdo įrašus, pabrėžė, kaip kažkoks objektas sukūrė kliūtį netoli Tamburello kampo, bet tai įvyko apytikrai pusė mylios nuo vietos, kur A. Senna nukrypo nuo kelio. Be to, D.Hillo spėjimai pagrįsti, kadangi, A. Senna buvo konkrečiai užsiminęs apie kelio dangos nelygumus testuojant trasą. Tokiu atveju, kyla klausimas Imolos trasos legitimumo atžvilgiu.
A. Sennos abejonės vairavimo saugumo klausimais išpranašavo jo mirtį. Lenktynininkas neketino mažinti greičio, kol neišlėkė iš trasos į negailestingą platybę, pasibaigusia atramine siena. Dabar vietoje sienos ten yra metalinė tvora, apkabinėta Brazilijos vėliavomis ir mažomis puokštėmis gėlių, primenančiomis apie didžiąją „Formulės-1” tragediją. „Tai tapo relikvine vieta, - sako D.Hillas. - Tai suteikia žmonėms galimybę ir toliau parodyti savo atsidavimą ir atminimą.“ D.Hillas dažnai susilaukia nemalonių replikų, jog jis nebūtų niekada laimėjęs lenktynininkų čempionato 1996 metais, jei ne A. Sennos tragiška lenktynių baigtis. Tačiau jo žavėjimasis lenktynininku, su kuriuo jis praleido tik tris varžybas „Williams“ palapinėje yra beribis. „Jis vykdė misiją, buvo besąlygiškai atsidavęs savo profesijai. Jis nesiūlė nieko kito, apart savo absoliučiai įvaldyto rizikos jausmo, pats tai tvirtai žinodamas. Taigi, manau, jog jis buvo vienas drąsiausių lenktynininkų iš visų – labiausiai apdovanotas, labiausiai žavintis. Nemanau, jog kada nors sutiksime kažką panašaus į jį“, - sako D.Hillas.
Po tragedijos praėjo daugiau nei dvidešimt metų, M.Schumacheris, J.M.Fangio, A.Prostas ir S.Vettelis pelnė daugiau titulų, tačiau A. Senna iki šiol yra laikomas geriausiu. Mika Hakkinenas, Davidas Coulthardas, Fernando Alonso, Lewisas Hamiltonas - visi vieningai gerbia jo asmenybę. Jie stebisi jo vikrumu, kuris išsistumia jį į priekį iš penktos į pirmą vietą per 40 sekundžių slidžioje dangoje, įžūliai manevruojant ir be gailesčio palielkant varžovus už nugaros.
Bruno, Ayrtono sūnėnas, kurį legendinis lenktynininkas laikė savo įpėdiniu, pasakoja: „Žmonės matė, jog jis kovojo dėl kažko svarbesnio nei pirmoji vieta lenktynėse. Tai buvo tikėjimas. Jis buvo įtikėjęs, jog jam Dievas davė išskirtinę galimybę, ir jis turėjo atsiskleisti tiek, kiek galėjo. Tai savybės, kurios žmones daro išskirtiniais istorijoje.“
A. Sennos statula, stovinti „Acqua Minerale“ viešame parke, nuostabiai perteikia jo paslaptingumą. Iš bronzos išlieta sėdinti figūra, nuoširdžiai mąsli, tarsi sėdėtų komandos palapinėje. Smalsūs vaikai vaikštinėja aplink šią statulą liesdami jos pėdas. Jiems nuėjus, parke girdėti tik paukščių čiulbėjimas, sklindantis iš žaliuojančio Romanijos miško. Po baisios A. Sennos gyvenimo baigties galiausiai stoja ramybė.