Vaiduoklių kariuomenė
Oficialiai ji žinoma kaip JAV 23-iosios kariuomenės specialiosios pajėgos, kovojusios Antrajame pasauliniame kare ir atlikusios svarbų vaidmenį, kad būtų sustabdyti Hitlerio laimėjimai žygiuojant per Europą. Šią grupę sudarė 1100 karių, tarp kurių buvo menininkų, iliustratorių, garso technikų ir kitų kūrybingų specialybių atstovų. Tokie sugebėjimai jiems padėjo mūšius laimėti ne jėga, o protu. Jų planas buvo paprastas – suvaidinti, kad vienoje vietoje sutelktos didelės karinės pajėgos, kai tokių išties nebuvo, ir atbaidyti priešą nuo puolimo.
Šis spektaklis labai padėjo amerikiečių devintajai kariuomenei svarbiu Antrojo pasaulinio karo momentu, kai reikėjo persikelti per Reino upę gilyn į Vokietiją. Palei Reiną pradėjo „važinėti“ netikri pripučiami tankai, sunkvežimiai, o per milžiniškus karinius garsiakalbius buvo girdimi ginklų garsai. Taip vaiduoklių kariuomenė žymiai prisidėjo prie sėkmingos devintosios kariuomenės kelionės. Būrys, kuriame tarnavo nusipelnęs mados dizaineris Billas Blassas ir garsus tapytojas bei skulptorius Ellsworthas Kellis, surengė bent 20 tokių sėkmingų misijų. Jos buvo įslaptintos iki 1985 m., kai iliustratorius Arthuras Shilstonas jas paviešino savo garsiomis istorijomis apie Vaiduoklių kariuomenę.
Frankas Willsas
1972 m. birželios 17-osios naktį Vašingtone dirbęs apsauginis Frankas Willsas budėjo, kai pastebėjo lipnią juostą ant biurų komplekso durų. Jis pastebėjo, kad lipni juosta neatliko jokios naudingos funkcijos, todėl ją nuklijavo. Kai kitą kartą vėl turėjo budėti, pastebėjo, kad juosta vėl buvo priklijuota. Willsas iš karto iškvietė policiją į Votergeito viešbučių, biurų ir apartamentų kompleksą ir išaiškino penkis vidutinio amžiaus vyrus, niokojusius Nacionalinio demokratų komiteto štabo turtą. Tai buvo skandalo pradžia, kuris vėliau išvertė iš prezidento posto R.Nixoną. Po skandalo apsauginis vaidino save filme „Visa prezidento kariauna“, tačiau jo sėkmė pradėjo staigiai ristis žemyn, kai jo darbovietė nesutiko pakelti atlyginimo, o kitos įstaigos bijojo jį samdyti dėl galimo republikonų politikų keršto.
Frankas Willsas. Vida Press nuotr.
F. Willsas pradėjo dažnai keisti darbus, o vėliau dėl kaltinimų blogai prižiūrėjus sergančią mamą atsidūrė kalėjime ir galiausiai vargšų namuose. Jis mirė 2000 m. nuo smegenų auglio.
Bartonas W. Mitchellas
1862 m. rugsėjį konfederato Roberto E. Lee vadovaujama Šiaurės Virdžinijos kariuomenė judėjo Merilendo link ir taip erzino Sąjungos (šiauriečių) generolą McCllelaną. Jam buvo sunku nustatyti, kur slėpėsi 60000 ginkluotų vyrų ir arklių Naujosios Anglijos kaimo vietovėse.
Lee vis dalijo ir dalijo kariuomenę į smulkius vienetus, kad galėtų lengviau skintis kelią per miško tankmę ir atakuoti mažus, tačiau labai svarbius taikinius. Taip jis norėjo pasiruošti didžiajam puolimui, todėl braudamiesi per mišką daliniai tarpusavyje turėjo palaikyti ypatingai gerą tarpusavio ryšį.
Sukilėlių nelaimei vienas dokumentas, į kurį buvo suvynioti cigarai, pasimetė ir atsidūrė šiauriečių kapralo Bartono W. Mitchello rankose. Tai buvo specialus įsakymas pažymėtas 191 numeriu ir leidžiantis toliau judėti Lee pajėgoms. Mitchellas greitai suprato, kad laiko rankose neįtikėtinos svarbos dokumentą ir perdavė jį McLellanui, kuris didžiuodamasis pareiškė: „Dabar aš žinau, ką daryti! Jeigu su šiuo popierėliu nesumušiu Bobio Lee, tada grečiausiai vyksiu namo“.
Nors McCllelano veiksmai nepadėjo visiškai įveikti Lee garsiajame Antietamo mūšyje (jis nenorėjo pasitikėti tik netikėtai rastu dokumentu), tačiau jo ginčytina pergalė suteikė moralinę nepriklausomybę Lincolnui ir lėmė tai, kad į karą neįsikištų Didžioji Britanija ir Prancūzija.
Mitchello Antietamo mūšyje buvo sužeistas ir jį su pagarba 1864 m. atleido nuo tarnybos dėl į sužeistą koją įsimetusios chroninės infekcijos. Jis mirė po ketverių metų, o jo žmona vyrui priklausiusią pensiją pradėjo gauti tik 1890 m.
Josephas Warrenas
Dvidešimt aštuoni Amerikos miestai ir 14 apskričių yra pavadintos Josepho Warreno vardu, tačiau vienas Amerikos nepriklausomybės kovų herojų liko istorijos šešėlyje. Bostono daktaras ir masonas (tais laikas būti masonu reiškė būti demokratinių, racionalios filosofijos pažiūrų ir aktyvistu, o ne persona, valdančia pasaulio bankus), Josephas Warrenas atliko per Bostone kilusius neramumus nužudyto Christopherio Seiderio skrodimą.
Kai laisvųjų pilečių judėjimas įsisiūbavo, Josephas ėmėsi vadovauti kareiviams. Jis buvo paskirtas Kontinentinio Kongreso majoru generolu, tačiau nusprendė kariauti kaip eilinis kareivis.
Po gerai žinomo šūkio „Šie žmonės sako, kad mes nekovosime. O, dangau, aš geriau mirsiu paskendęs iki kelių kraujyje!”, Warrenas drąsiai kovėsi Brydo kalvos mūšyje, kol britų kareivio iš muškietos paleista kulka jam pervėrė smegenis. Raudonšvarkiai britai išrengė ir subadė jo kūną prieš įmesdami jį į kapo duobę, tačiau iš žmonių sąmonės prisiminimų apie vieną Nepriklausomybės kovų herojų jie negalėjo ištrinti.
Rudolfas „Lucy“ Roessleris
Sąjungininkų šnipinėjimas per Antrąjį pasaulinį karą dažniausiai asocijuojasi su nacių „Enigmos“ kodų iššifravimu. Tačiau Sovietų Sąjunga labai įtartinai vertino britų teiginius, kad jiems stebuklingai pavyko iššifruoti „Enigmos“ kodus, o tuo pačiu ir nacių veiksmų planus.
Sovietams išsiaiškinti vokiečių užmačias planus padėjo „Lucy“ – vokiečių antifašistas ir leidėjas Rudolfas Roessleris, kuris gyveno Liucernoje ir palaikė ryšius su vokiečių karininkais maištininkais nuo pat karo pradžios. Pats dirbdamas su „Enigma“ ir sovietų šnipų grupe, Roessleris per labai trumpą laiką sugebėjo perduoti iššifruotus susirašinėjimus Kremliui.
Jo didžiausias pasiekimas – operacijos „Citadelė“ atskleidimas. Vokiečiai, numatę Raudonosios armijos puolimą 1943 metų vasarą ties Kursku, puoselėjo didelis viltis, tačiau patyrė pralaimėjimą ir galutinai prarado iniciatyvą Rytų fronte.
Rosalinda Franklin
Iki 1953 m. žmonija beveik nieko nežinojo apie DNR, tačiau turime padėkoti chemikei ir rentgeno spindulių kristalografei Rosalindai Franklin, kuri šiame sektoriuje įvykdė revoliuciją.
Ji gimė bankininkų ir mokslininkų šeimoje Londone. Franklin buvo puiki studentė ir aktyvi sufražisčių judėjmo (kovotojų už lygias vyrų ir moterų teises) dalyvė, apsigynė daktaro laipsnį Kembridžo universitete, parašiusi disertaciją apie porines anglis. Temos pavadinimas neskamba labai įdomiai, tačiau ji leido jai atrasti būdą kaip panaudoti rentgeno spindulių kristolografiją su daiktais, kurie nėra kristalai.
Kadangi ji buvo naujos technikos specialistė, Franklin buvo paskirta tyrimų asistente Karaliaus koledže Londone. Jos pareigos buvo atidžiai stebėti DNR struktūrą. Rosalinda pristatė puikius tyrinėjimo rezultatus – jos žymioji „Fotografija – 51“ buvo Jameso Watsono ir Francis Cricko straipsnių, kuriuose pristatyta Helixo teorija, ramstis, tačiau dėl šovinistinių kolegų įsitikinimų jos pavardė nepateko tarp atradėjų. Watsonas ir Crickas 1962 m. gavo Nobelio premijas už „jų“ atradimą, o Franklin nebuvo apdovanota, nes premijos nėra teikiamos mirusiems mokslininkams. Ji 1958 m. mirė nuo kiaušidžių vėžio sulaukusi tik 37-erių metų.
Mary Anning
Labai protinga, empirinio mąstymo fosilijų kolekcionierė ir paleontologė Mary Anning įnešė didelį indėlį į mokslo praktiką ir filosofiją, tačiau greitai buvo išstumta. Religinei mažumai priklausiusi moteris (o tais laikais tai buvo dar vienas blogas faktorius) greitai buvo atstumta britų mokslo elito.
Tačiau ji per visą gyvenimą nesioliovė ieškoti keistų daiktų prie savo namų ir tapo žinoma dėl savo kruopštumo ir atidumo detalėms bei griežtai moksliško mąstymo. Vakarų šalių geologai ir paleontolgai dažnai užsukdavo į jos fosilijų paduotuvėlę – dažnas jų likdavo maloniai nustebintas apsiskaičiusia (nors ir neturinčia tinkamo išsilavinimo) ir puikiai su naujausia moksline literatūra susipažinusia moterimi. Nors jai ir nepavyko tapti oficialia mokslininke, tačiau šiais laikais ji įtraukta į istorijai labiausiai nusipelniusių moterų dešimtuką.
Abu L-Hasanas
Islamiškasis pasaulis iki pirmojo tūkstantmečio buvo labai pažangus, civilizuotas ir pakankamai taikus lyginant su tuometine Europa.
Viena įsimintiniausių islamiškos kultūros figūrų galime laikyti Abu L-Hasaną, kuris laikomas ispaniškos muzikos pradininku. Jis buvo labai išsilavinęs šiaurės afrikietis vergas, geriau žinomas „Ziryabo“ arba „Juodojo paukščio“ pravarde dėl odos spalvos ir dainavimo manieros.
Jo stiprybė buvo muzika, tačiau jis išrado daugelį kitų naudingų dalykų – dažus ir chemikalus rūbams, makiažo ir higieno priemones. Jis taip pat sugalvojo „trijų patiekalų“ koncepciją ir sumąstė, kad Viduržemio jūros regiono gyventojai karščio poveikį galėtų sumažinti skusdamiesi barzdas ir trumpai kirpdamiesi plaukus.
La Malinche/Dona Marija
XVI amžiuje gyvenimas Meksikoje buvo sunkus – vietos gyventojai galėjo žūti nuo į šalį besiveržiančių ispanų ginklų, galėjo žūti ir atsidūrę po vietinių žynių aukojimo peiliu. Iš nahuatlių genties kilusi La Malinche, ispanų vadinama Dona Marija, suvaidino svarbų vaidmenį – talentą kalboms turinti moteris tapo Hernano Korteso ekspedicijos vertėja ir savotiška tarpininke tarp indėnų genčių ir ispanų. Jos suteikta informacija ispanams padėjo laimėti ne vieną mūšį. Dona Marija sulaukia prieštaringų vertinimų – vienų ji vadinama ikona, kitų – išdavike.
Vasilijus Archipovas
Iš neturingos maskviečių šeimos kilęs Vasilijus Archipovas savo karjerą sovietų laivyne pradėjo pačioje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kuomet jam teko dalyvauti mūšyje prieš japonus. Vėliau jis su povandeniniais laivais plaukiojo Baltijos, Juodosios, Šiaurės jūrose ir po kurio laiko tapo branduolinį ginklą turinčio K-19 karininku. Laivas nebuvo pats patikimiausias – jis gana dažnai gedo, o 1961 metais branduoliniame reaktoriuje įvyko avarija, kurią dalis įgulos (vėliau didžioji jų dalis mirė nuo spindulinės ligos sukeltų komplikacijų), nepaisant didelės radiacijos, lokalizavo. V. Archipovas taip pat buvo apšvitintas, tačiau tęsė tarnybą laivyne.
Didžiuoju išbandymu tapo 1962 m. Karibų krizė, kuomet prie Kubos krantų plaukiojusį sovietų B-59, ginkluotą banduolinėmis torpedomis, užtiko amerikiečių laivai ir ėmė mėtyti mokomąsias gilumines bombas, tikėdamiesi, jog povandeninis laivas iškils į paviršių, o jo vadai prisistatys. B-59 vadas, pagalvojęs, jog prasidėjo karo veiksmai, į amerikiečių bombas ketino atsakyti branduolinės torpedos smūgiu (vėliau paaiškėjo, jog amerikiečiai nežino, kad B-59 savo arsenale turi šį pavojingą ginklą). Pagal vidines įgulos taisykles, torpedos atakai turėjo pritarti visa povadeninio laivo vadovybė – kapitonas ir abu karininkai. V.Archipovas balsavo „prieš“, pasiūlęs lavą pakelti į viršų ir amerikiečiams pasiųsti signalą dėl provokacijos nutraukimo. Istorikai neabejoja, jog jei sovietai būtų panaudoję branduolinę torpedą, pasekmės būtų buvusios labai liūdnos – tai galėjo tapti branduolinio karo pradžia. V.Archipovas mirė 1998 metais, sulaukęs 72 metų.