‒ Mada – nuolat kintantis reiškinys. Kas joje jus žavi labiausiai?
‒ Labiausiai patinka mados socialumas ir dinamika. Drabužiais pasakome apie save pirmiau nei žodžiais.
Mada yra nuo nieko nepriklausantis ir savarankiškas reiškinys. Patinka, kad šiuolaikinės mados kūrėjai nesistengia laikytis bendrų sezono tendencijų, kuria tai, kas svarbu jiems patiems. Tikrasis mados iššūkis ir menas – sukurti tai, kas patinka ne tik kūrėjui, bet ir klientui.
‒ Savo tinklalapyje pateikiate daug įvairių derinių. Kaip apsirengusi jaučiatės geriausiai?
‒ Dirbote įvairiuose žurnaluose, televizijoje, filmuose. Ar mada, kurią matome žurnaluose ir televizijoje, skiriasi nuo tos, kurią moterys renkasi kasdien? Kas daro didžiausią įtaką kasdieniam žmonių stiliui?
‒ Didžiausią įtaką kasdieniam stiliui teikia gyvenimo būdas. Jei daug vaikštome, perkame patogius batus. Jei dirbame slauge, aukštakulniai ir trumpos suknelės nebus garderobo pagrindas. Mada ir žurnalai pateikia svajonę, viziją, mados pasakojimą. Iš jų išsirenkame tai, kas mums gražu, ką galime pritaikyti sau.
‒ 2007 m. išvykote į JAV, penkerius metus Kalifornijos dailės institute San Diege dėstėte su mada susijusius dalykus. Dabar su vyru ir sūnumi gyvenate Japonijoje. Kaip skiriasi amerikiečių, japonų ir lietuvių mados, stiliaus suvokimas?
‒ Amerikiečių stiliaus apibūdinti bendrais bruožais negalėčiau, nes gyvenau Kalifornijoje, o JAV stilius skiriasi priklausomai nuo didmiesčių. Kiekviena valstija turi savo identitetą. Kalifornija išsiskiria bohema: San Fransiskas – menišku, daugiasluoksniu stiliumi, Los Andželas – gatvės, vintažo ir glamūro hibridu, San Diegas – laisvu pajūrio, atostogų stiliumi.
‒ Japonija – šalis, kurioje išbandomos visos, net ir drąsiausios, mados tendencijos. Kuo ypatingas japonių stilius? Ką jos mėgsta? Kas Japonijoje madinga dabar?
‒ Nepastebėjau, kad japonai bandytų drąsias tendencijas, atvirkščiai – jie prisirišę prie to, kas jiems svarbu ir kaip jie supranta madą. Vakarų pasaulis mėgsta ir seka tendencijas. Japonų stiliaus įkvėpimo šaltiniai yra manga, animė, jų tradicinis kostiumas ir tekstilė bei prabangūs mados ženklai, todėl toks stilius mums atrodo neįprastai.
Tokijo mados savaitė neturi tokios reikšmės kaip Europos didmiesčių ar Niujorko mados savaitės. Japonai, tiksliau jų dizainerių ketvertas – Yoji Yamamoto, Kenzo Takada, Rei Kawakubo ir Issey Miyake, ilgai buvo asocijuojami su pirmaujančiais dizaineriais, tačiau nuo dešimtojo dešimtmečio antro ketverto neatsirado, o minėtieji dizaineriai dirba ir gyvena Vakaruose. Kioto mados instituto kuratorė Rie Nii pasakojo, kad jie net nėra populiarūs savo šalyje.
Yra unikalūs ir keisti gatvės stiliai – šalia jau žinomų cosplay, animė ir manga stilių, man naujas buvo boro – savotiška vakarietiško vintažo atmaina. Tik vakarietiškas vintažas gali būti glamūrinis ir net prabangus kaip Ditos von Teese (burleskos šokėja, verslininkė, modelis – aut. past.) Boro – demonstratyviai nutriušęs, drabužiai – yrančiomis siūlėmis, batai numinti, bet visuma yra skoninga. Boro stiliaus dėvėtojos rengiasi taip ne todėl, kad negali sau leisti, o norėdamos pabrėžti, kad yra atsparios vartotojiškumui, vertina daikto išlaikymą, istoriją.
‒ Užsieniečiai drąsūs: nebijo gatvėje prieiti, pagirti stiliaus arba drabužio. Jūsų stilius – išskirtinis. Ar dažnai sulaukiate tokių užkalbinimų?
‒ Suaugę japonai nedrįsta prieiti ar užkalbinti, atrodo šalti ir atsiriboję. Mūsų japonė auklė sako, kad tai – tiesiog drovumas, tarkime, paauglės čia yra čiauškutės.
Kai fotografavome juodos harajuku lolitos su kiškio ausimis fotosesiją, jos susibūrusios už saugaus atstumo (kokių 50 m) čiauškėjo ir aikčiojo. Paplūdimyje dažnai prieina pakalbinti mūsų sūnaus Aisčio.
Amerikiečiai kitaip – eina pro šalį ir susižavėję sustoja: „Oh wow, I love your shoes. Where did you buy them?“ („O, kokie gražūs tavo batai. Kur pirkai?“) Tai nėra neįprastas ar man vienai skirtas elgesys – jie taip bendrauja: betarpiškai, šiltai.
‒ Kas tapo didžiausiu įkvėpimo šaltiniu rašant knygą „10 auksinių mados raktelių ieškančiai savo stiliaus“?
‒ Man leidykla „Alma litera“ pasiūlė parašyti knygą. Įkvėpimo šaltiniu tapo dažniausi moterų rūpesčiai, klausimai, baimės, prietarai ir mados taisyklių aktualumas. Viskas labai natūraliai susivedė į mados stilius, nes jie nekinta, yra savotiški mados griaučiai, o tendencijos apie juos sukasi ir interpretuoja.
Pavyzdžiui, sportinis stilius yra visiems suprantamas ir ne naujas, tačiau kūrybingi šio stiliaus dizaineriai gali pateikti unikalių, novatoriškų sportinių drabužių. Skirtingi dizaineriai turi savo kūrybos stilių – vieni kuria elegantiškas kolekcijas, kitiems artimos gatvės mados, dar kiti yra ištikimi bohemiškam ar militaristiniam stiliui. Tam tikri stiliai skirtingais sezonais tampa aktualesni, bet visiškai nedingsta.
Žinodamos mados stilius, geriau suprantame madą, ji nekelia jokios baimės. Dabar niekas neišeina iš mados, tačiau svarbu, kaip senesnius drabužius deriname su naujais.
Trumpai – madinga ne kas (drabužiai), o kaip (pateikti). Pagrindinius mados stilius, kaip juos kūrybingai interpretuoti knygoje ir sudėliojau – nuo atsiradimo pradžios, istorijos, iš ko juos atpažinti iki taip, kaip jie atrodo dabar. Viską pateikiau per asmeniškus ir net juokingus pasakojimus, istorijas, susitikimus ir įdomius žmones.
Aptariau įvairius prietarus ir aštriais kulniukais sutrypiau pasenusias mados taisykles. Tiesa, kelių pagailėjau. Dar pridėjau šiuolaikinių ir naujų mados žodžių žodyną – su dažnai pikantiškomis jų atsiradimo istorijomis.
‒ Trumpai papasakokite apie kokį nors negirdėtą žodį iš mados žodyno.
‒ Daug kam negirdėtas žodis madoje yra normcore. Tai – gatvės stilius, prieš kelerius metus susiformavęs kaip protestas prieš daugybę tendencijų, transliuojamų visais kanalais, reiškiantis niekuo neišsiskiriantį stilių, siekiant susilieti su minia. Jis turi savo atributų, todėl yra atpažįstamas.
‒ Kokį su mada susijusį prietarą galėtumėte išskirti, paneigti?
Jei moteris putni, tai negali vilkėti tam tikrų drabužių, nes nepatiksi kitiems, neatrodysi estetiškai. Tai – seksistiniai paistalai. Pagal tas taisykles aš, beveik keturiasdešimtmetė, nežinočiau, ką apsirengti. Bet čia – Lietuvos problema, kur mada – jaunimo ir paauglių reikalas, ir žmonės skirstomi pagal amžių ir figūrą. Mada yra kūryba, amžius neturėtų jos riboti.
‒ Kokios mados ir stiliaus taisyklės negalima laužyti?
‒ Dydžio. Su per dideliu drabužiu dar galima išsisukti (kūrybingai derinti, susiaurinti), per mažas drabužis ir liks per mažas. Net patys gražiausi drabužiai, kurie braškės per siūles, atrodys niekam tikę. Per maži drabužiai atkreips dėmesį į kiekvieną pageidaujamą ir nepageidaujamą kūno vingį, o ne į gerą stilių.
‒ Ar šiuolaikinei moteriai vis dar reikia mažos juodos suknelės?
‒ Suknelė gali būti bet kokia, tai yra tiesiog patogus drabužis. Juoda ir maža – jei jos jums reikia. Žinau daugybę moterų, kurioms juoda klasikinė suknelė yra visai nereikalinga, nes suteikia uniformiškumo, konservatyvumo, yra formali.
Juoda suknelė yra madinga nuo neatmenamų laikų ir nebuvo ypatingesnė už kitas – gal tik karalienės Viktorijos laikais, kai gedulas tapo labai svarbia socialinio gyvenimo dalimi, juoda suknelė iš privalomos gedului įsliuogė ir į kasdieninį garderobą. Coco Chanel ją sukūrė tada, kai veiklioms moterimis reikėjo praktiško, universalaus daikto.
Verta atsiminti, kad trečiajame dešimtmetyje praktiškų daiktų, be pasiūlytos juodosios suknelės, nelabai buvo. Šiuolaikinėje madoje praktiškų, lengvai derinamų daiktų yra daug, o juoda suknelė nėra lengvai derinama. Praktiškiau yra ją perkirpti per pusę, t. y. turėti juodą sijoną ir juodą palaidinę – iš jų su turimais drabužiais sukursite galybę derinių.
‒ Kokia mados ikona žavitės labiausiai? Kokio asmens stilių vertinate?
‒ Man patinka gatvės stilistai. Jie yra kūrybingi, jiems negalioja mados snobizmas. Iš garsiausių man patinka Anna Dello Russo, Miroslava Duma, Iris Apfel, Linda Rodin, Jenna Lyonsi ir Chiara Ferragni.
