1.Kraujo nuleidimas ir švino baltalai
Karalienės Elžbietos laikais visos moterys norėjo baltos, pablyškusios odos. Balta oda buvo turto simbolis, kadangi tik turtingos moterys galėjo nedirbti saulėje. Taigi moterys darė, ką galėdamos, kad tik turėt baltutėlę odą. Kai kurios netgi trindavo odą švinu – mirtinai pavojingu švino ir acto mišiniu.
Žinoma, nusimanantys žmonės patarinėdavo vietoje pavojingo mišinio balinti odą kiaušinio baltymu, alūnu, netgi gyvūnų šlapimu. Dalis moterų naudodavo talką, eksperimentuodavo su žmonių ir gyvulių šlapimu. Kartais nuo visokių priemonių ant veido pasidarydavo kaukė, tad moterys stengdavosi mažiau juokis, kad ji nesuskilinėtų ir nenubyrėtų. Buvo ir tokių, kurios nuleisdavo kraujo, kad atrodytų baltesnio veido.
2. Krinolinai su lankais
Lankus po sijonais gamindavo iš banginių ūsų, nendrių, metalo ir pan. – taip prosenelės stengėsi išgauti smėlio laikrodžio pavidalą. Kartais netgi naudodavo pripūstas gumines padangas. Pūstų krinolinų pomėgį tais laikais netgi buvo praminę krinolinomanija. Sijonų žiedai būdavo beveik 2 m pločio, moterims būdavo sunku praeiti pro duris, įsėsti į karietą.
Pūsti krinolinai buvo ne tik nepatogūs bet ir pavojingi – sijonų kraštais moteris pati to nežinodama galėjo užkliudyti židinį ar žvakę, na o šilko ar medvilnės sijonas labai lengvai užsidegdavo. Štai Niujorke per du mėnesius užsidegus krinolinams žuvo 19 moterų. Galiausiai pūstus krinolinus dėvinčias moteris neretai nupūsdavo vėjas, gražuolės įstrigdavo tarp ėdžių restoranuose ir tarp karietų.
3. Nuodingas batų tepalas
Nitrobenzenas – toksiškas chemikalas, kurio dėdavo į batų tepalą. Deja, jis patekdavo į žmogaus organizmą netgi per batus. Įdomiausia, kad mūsų protėviai žinojo apie nitrobenzeno pavojų, bet vis tiek jį naudojo. Kai ėmė gaminti batų tepalą be nitrobenzeno, proseneliai nenorėjo jo naudoti, nes jis neturėjo kvapo, taigi atrodė tarsi netikras.
Na, o nitrobenzeno poveikis žmonėms būdavo įvairus – vieniems prasidėdavo nevalingas kūno drebulys, kiti atsidurdavo komoje arba mirdavo. Vienam studentui apsinuodijus nitrobenzenu prireikė dviejų kraujo perpylimų. Na o vienas pardavėjas išgėrė alkoholio, šis sureagavo į nitrobenzeną, ir žmogus po keturių su puse valandos mirė.
4. Plaukelių šalinimas rentgeno spinduliais
Kol nebuvo rentgeno, protėviai šalindavo plaukelius nuo veido elektrolize – lėtu, skausmingu, brangiu, bet sveikatai nekenksmingu būdu. Atsiradus rentgenui, plaukelių šalinimas pasidarė neskausmingas, greitas, pigus ir... mirtinai pavojingas.
Vieni gydytojai pasmerkė šį metodą ir paskelbė, kad jis sukelia odos surambėjimų, atsiranda raukšlių, randelių, o galiausiai net galima susirgti vėžiu. Kiti gydytojai tvirtino, kad svarbiausia – mokėti tinkamai tai daryti, tada jokios žalos nebus.
Albertas Geyseris sukūrė modernesnį aparatą „Cornell X-ray“, kuris neva neturėjo jokio šalutinio poveikio. Jis įkūrė kompaniją ir ėmė gaminti aparatus „apmokytiems“ specialistams be medicininio išsilavinimo grožio salonuose. Po kelerių metų moterys ėmė kreiptis į teismus, skųsdamosi raukšlėta, sustorėjusia oda.
Į teismą padavė ir kelias kitas kompanijas, gaminusias panašius aparatus, tačiau kompanijos tiesiog išsikėlė kitur, pakeitė pavadinimus ir tęsė savo verslą. Penktą dešimtmetį rentgeno spinduliai pražudė daugelį mūsų senelių – jos susirgdavo vėžiu ir galiausiai mirdavo.
5. Moteriški batai ant aukštos platformos (chopines)
Tokius batus moterys avėjo 16 a. Venecijoje. Batai, turėję demonstruoti kilmę ir turtingumą, kilo iš Artimųjų Rytų, veikiausiai buvo sukurti nusižiūrėjus į turkių klumpes pirtyse ar graikų aktorių batus, kuriuos jie avėdavo scenoje.
Tokie batai turėjo apie 15 cm platformą iš medžio ar kamščio, ekstremaliais atvejais platformos būdavo 75 cm aukščio. Moterys su tokiais batais atrodydavo tokios aukštos, kad jas vadindavo pusiau moterimis, pusiau medžiais. Daugumai reikėdavo pasiremti į kambarinę ar pasiramsčiuoti lazdele, kad išlaikytų pusiausvyrą.
Įdomiausia, jog Bažnyčia tokiems batams pritarė – jos tarnams atrodė, kad su tokiais batais moterys negalės šokti, na o šokiai buvo laikomi nuodėme.
Vėliau tokius batus Venecijoje uždraudė, nes moterys nukrisdavo, dažnai įvykdavo persileidimai.
6. Suknelės su arsenu
Karalienės Viktorijos laikais Carlas Wilhelmas Scheele‘as sukūrė žalius dažus „Scheele’s green“, kurie masiškai išpopuliarėjo. Iki tol žalių dažų nebuvo. Jei norėdavo išgauti žalią spalvą, daiktą ar drabužį pirmiausia nudažydavo mėlynai, paskui merkdavo į geltonus dažus ar atvirkščiai.
Naujieji dažai, vario ir arseno mišinys, buvo mirtinai pavojingi, nes arsenas per odą įsigerdavo į organizmą. Be to, buvo dirginama nosis, akys, prasidėdavo gastritas. Nuo arseno šoko mirdavo vaikai. Manyta, kad dažais su arsenu išdaužytuose kambariuose mirė ne vienas vaikas. Tačiau mūsų prosenelės tais dažais dažė ne tik sukneles, bet ir namus, batus. Net sužinojus apie dažų pavojingumą, žmonės nesiliovė jų naudoję.
Vėliau sukūrė naujesnius, ryškesnius ir dar labiau pavojingus dažus „Smaragdo žaluma“, kuriuos gamino iš mirtinai pavojingo vario acetoarsenito. Naujieji dažai išbuvo madoje mažiau nei 100 metų, galiausiai protėviai susirūpino dėl gyvybės. Tiesa, nustojus dėvėti arseno dažais dažytus drabužius, juos dar naudojo stalams uždengti, išmušti sienoms, netgi maistui pridengti.
7. Madinga mirtis nuo tuberkuliozės
19 ir 20 a. buvo kilusios tuberkuliozės epidemijos, nes žmonės tada turėjo mažai žinių apie sanitariją. 1915 m. kas ketvirtas anglas mirdavo nuo tuberkuliozės. 1918 m. Prancūzijoje nuo tuberkuliozės mirdavo kas šeštas gyventojas.
Susirgusiems pakildavo karštis, prasidėdavo stiprus liesėjimas, kosulys su krauju, galiausiai ištikdavo mirtis. Įdomiausia, kad protėviams atrodė, jog mirti nuo tuberkuliozės – madinga. Moterys žavėjosi tuberkuliozės aukomis, nes jos buvo liesos, blizgančiomis akimis ir raudonais skruostais – tais laikais tai buvo mados etalonas.
Net garsus tų laikų poetas Lordas Byronas pasidavė madai ir pareiškė, kad sutiktų mirti nuo tuberkuliozės, nes tada moterys juo žavėtųsi.
Netekę sveiko proto dėl mados susirgusieji tuberkulioze neretai nesirūpindavo sveikata, o sveikieji griebdavosi visokių būdų, pvz., valgė arseną, kad tik turėtų išblyškusį kaip tuberkuliozės ligonių veidą.
8. Sveikų dantų dažymas juodai
Proseneliams dažnai atsirasdavo dantų ėduonis, jie manė, kad jį sukelia dantų kirmėlės. 1890 m. Willoughby‘is D. Milleris išsiaiškino, kad ėduonį sukelia bakterijos. Danties traukimas buvo skausminga patirtis. Europoje išpopuliarėjus cukrui, ėduonies atvejų padaugėjo, ypač nuo jo kentėjo turtuoliai, kurie galėjo sau leisti pirkti cukrų. Karalienė Elžbieta I turėjo dantų ėduonį, pajuodavusius dantis, tad daugumą dantų išrovė. Kad nesukristų skruostai, karalienė dėdavosi į burną skudurėlius.
Įdomiausia, kad žmonės, norėdami atrodyti turting,i dažydavo sveikus dantis juodai, taip imituodami ėduonį.
9. Aukštos šukuosenos
Aukštos šukuosenos atėjo į madą 17 a. devintą dešimtmetį. Viena iš Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV favoričių per medžioklę susivėlė ir skubiai susisuko aukštą šukuoseną. Karaliui šukuosena patiko, na, ir moterys suskubo save žudyti. Karaliaus meilužės šukuosena nebuvo labai aukšta, bet moterys visko prisigalvodavo – šukuosenos būdavo tokios aukštos, kad joms būdavo sunku tiesiai nulaikyti galvą.
Tada moterys ėmė sutvirtinti šukuoseną kiaušinio baltymais, kad ji laikytų kelias savaites. Žinoma, tokios šukuosenos smirdėdavo, tad imta gausiai kvėpintis. Šukuosenas tvirtindavo ir miltais, krakmolu, tai viliodavo utėles, vabzdžius ir netgi peles.
Tokioms šukuosenoms reikėdavo daug laiko ir pastangų, moterys stengdavosi išlaikyti šukuoseną kelias savaites, tad galvos šusdavo, niežėdavo, jau nekalbant apie smarvę. Prancūzų tai nesulaikė, šukuosenos darėsi vis aukštesnės. Kai kurios siekdavo 120 cm, tad tarnaitė lazdelėmis prilaikydavo šukuoseną ir eidavo poniai iš paskos. Vargšėms moterims tekdavo miegoti pusiau sėdomis. Galiausiai tokios šukuosenos neretai užsiliepsnodavo nuo žvakių.
10. Celiulioidinės plaukų šukos
Celiulioidinės plaukų šukas naudojo žemesnio sluoksnio moterys 1870 – 1920 m., jos imituodavo aukštesnio sluoksnio moterų karūnas. Šukas vadindavo „pagerintu vėžlio kiauto“ dirbiniu, tačiau iš tiesų jas gamino iš ankstyvosios plastmasės formos – celiulioido. Tokios šukos buvo lengvesnės, pigesnės ir pavojingesnės sveikatai nei karūnos.
Bėda, kad saulėje tokios šukos aptirpdavo, o arti ugnies sprogdavo. Buvo daug istorijų apie moterų mirtį dėl celiulioidinių šukų. Kartą trijuose miestuose vienu metų moterims nudegė galvos oda, nes sprogo šukos. Viena dama iš Santa Barbaros sprogus šukoms stipriai apdegė. Na, o kartą užsidegus šukoms kilo didžiulis gaisras ir teko kviesti ugniagesius.
